Pasiklydusieji
Petras KATINAS
Mūsų neprognozuojamieji kaimynai, ir pasibaigus
gegužės 9-osios šurmuliui Maskvoje, nepaliauja eskaluoti Pribaltikos
reikalų. Ypač dėl okupacijos, kuri vis dar vadinama išvadavimu.
Štai politologas Viačeslavas Novikovas taip išdėstė savo paties
ir, aišku, Kremliaus poziciją dėl JAV Kongrese pateiktos rezoliucijos
(Senatas ją jau priėmė) apie tai, kad Maskva privalo pripažinti
Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją.V.Novikovas laikraštyje
Rossijskaja gazeta išdėsto tokią poziciją:
Vakarai visada manė, kad Baltijos valstybės buvo
Sovietų Sąjungos okupuotos. Tai buvo jų oficiali pozicija. Dabar,
minint Pergalės 60-metį, Vakarams atsirado proga dar kartą apie
tai priminti. Tačiau kalbėti šia tema galima tiktai žvelgiant iš
istorinio taško. Priešingu atveju, reikėtų pasmerkti visus, be išimties,
okupacijų faktus, kurie vyko Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos,
Osmanų ir Austro-Vengrijos imperijų laikais. Todėl visos šios kalbos
apie Baltijos šalių okupaciją turi tiktai vieną dalyką požiūrį
į istoriją. Ir nieko daugiau. Nemanau, kad Rusijos ir Baltijos šalių
tarpusavio santykiai, po JAV prezidento pareiškimo dėl okupacijos
jam viešint Rygoje, kaip nors pasikeis. Rusija jokių kontribucijų
Baltijos valstybėms niekada nemokės. Kontribucijas moka tiktai pralaimėjusios
šalys. Rusija kol kas dar niekam ir niekada nepralaimėjo. Tuo labiau
karo. Norint, kad mes sumokėtume kontribucijas, pirmiausia reikia
mus užkariauti.
Dar kategoriškiau pasisakė Baltarusijos prezidentas
A.Lukašenka. Jis paskutinįjį Rusijos valstybių prezidentų susitikimą
Rygoje su JAV prezidentu Džordžu Bušu įvertino grubiu kišimusi
į Baltarusijos vidaus reikalus, o prezidentą Dž.Bušą pavadino Baltijos
šeimininku ir pabrėžė, kad Baltarusija dar kartą įspėja visus,
jog baltarusiai kovos už savo žemę, kaip tai darė visada. Nežinia,
iš kur Minsko valdovas ištraukė kažkokią išorės grėsmę Baltarusijai.
A.Lukašenka puikiai supranta, kad neigiama tarptautinė reakcija
į jo autoritarinį režimą gali pagaliau pabudinti ir Baltarusijos
žmones, paskatinti jų pilietinį aktyvumą. Kad visa tai užgniaužtų,
A.Lukašenka pirmiausia nusprendė labai sustiprinti represinį aparatą.
Pirmiausia vietinį KGB. Baltarusijos prezidentas žino, ką daro.
Nors ir labai nuolat niekindamas kaimynės Ukrainos oranžinę revoliuciją,
A.Lukašenka bijo to paties susilaukti ir Minske. Todėl neseniai
savo įsakymu atleido beveik visą Baltarusijos KGB vadovybę. Tarp
jų netgi atsiųstuosius iš Maskvos. Naujuoju Baltarusijos KGB viršininku
paskirtas generolas Stepanas Suchorenka, vienas artimiausių A.Lukašenkos
bičiulių. Jo kompetenciją šiuose reikaluose greičiausiai atspindi
net KGB sluoksniuose suteikta jo pravardė Budelis. Beje, opozicijos
veikėjai į tokią KGB pertvarką žvelgia vienareikšmiai: Baltarusijos
KGB vadovauti ėmėsi pats A.Lukašenka.
Aišku, tokių struktūrų stiprinimas Lietuvos pašonėje
nieko gera nežada. O Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pastaruoju
metu ne kartą išreikštas susirūpinimas demokratijos nebuvimu Baltarusijoje
yra sveikintinas dalykas. Tačiau vis daugiau politikos apžvalgininkų
ir politologų, taip pat ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų
instituto direktorius Raimondas Lopata abejoja, ar Prezidentas iš
tiesų formuoja Lietuvos užsienio politiką. Juk pakanka tiktai užsiminti
apie Maskvos politikų antilietuvišką ar apskritai antibaltišką isteriją,
kai iš partinės nomenklatūros, pirmiausia jos vadovo, pasigirsta,
jog tai tiktai fantazijos bei išsigalvojimai, ir nieko daugiau.
Tiesa, šiomis dienomis Prezidentas išreiškė susirūpinimą
tuo, jog nesibaigiantys skandalai, įvairiausių komisijų kūrimas
Seime, kurių darbo efektyvumas ir tyrimai lygūs nuliui, paralyžiuoja
valstybės darbą. Kaip teigė Prezidento atstovė spaudai, apmaudu,
kad po penkiolikos nepriklausomybės metų valdžia patiria tokį moralinį
nuosmukį. Bet juk tas nuosmukis dargi skatinamas. Štai Premjeras
pareiškė, kad jam visiškai nerūpi jo vadovaujamo Ministrų kabineto
nariui ūkio ministrui mesti kaltinimai dėl privačių ir viešųjų interesų
pažeidimo. Mat, anot Premjero, pagrindinis jo uždavinys kad Vyriausybė
dirbtų... stabiliai. Taigi visai nesvarbu, ką išdarinėja tas ar
kitas ministras. Tiesa, atėjus nerimo signalams iš Europos Komisijos
dėl neskaidraus SAPARD pinigų skirstymo ir aiškios EK atstovų užuominos,
kad neteisėtai pasiglemžtą paramą reikės grąžinti, Vyriausybė priėmė
nutarimą, jog, paaiškėjus tokiems faktams, neteisėtai gautas lėšas
reikės grąžinti. Klausimas tiktai, kas jas grąžins? Valstietis
A.Pekeliūnas ar jo partneris Krekenavos firmoje ūkio ministras?
Bent jau kol kas nesigirdėjo panašių atsitikimų. Todėl vargu ar
reikia piktintis, kai ES senbuvės, pirmiausia Vokietija ir Prancūzija,
nebenori skirti tiek daug pinigų iš ES fondų šalims naujokėms. Briuselyje,
Paryžiuje ir Berlyne puikiai žinoma, kokios grupuotės ir klanai
valdo Lietuvą ir kas siekia kontroliuoti ES fondų skiriamų lėšų
srautus. Tad kodėl gi nepasinaudojus tokia puikia proga apkarpyti
fondus? Yra dar vienas dalykas, dėl ko ES senbuvės gana įtariai
žiūri į ES naujokes. Pirmiausia, kad jos palaiko Jungtinių Valstijų
politiką ne tik Irake, bet ir kitais klausimais. Juk Prancūzijos
prezidentas Žakas Širakas savo pagrindiniu sąjungininku pasirinko
Rusijos prezidentą V.Putiną, kad kartu kovotų su Vašingtono įtaka
pasaulyje. Beje, sprendžiant iš kairiųjų Prancūzijos laikraščių,
neseniai pasakyti Rusijos prezidento V.Putino žodžiai, jog rusai
atlieka civilizacijos misiją visoje Euroazijoje, sulaukė Prancūzijos
prezidento ir jo aplinkos pritarimo. Nepaisant to, kad nuo tokios
civilizacijos misijos neseniai iš Rusijos meškos letenų ištrūkusias
šalis krečia siaubas.
Kartais ne visai suprantamas kai kurių mūsų politikų,
ypač iš kairiojo Rusijos mylėtojų flango, samprotavimai, jog nereikia
kreipti dėmesį į iš Maskvos sklindančius aukščiausių Kremliaus pareigūnų
antilietuviškus pareiškimus ir elgtis su Rusija kaip su normalia
valstybe. Tačiau ką daryti, jeigu ta normali valstybė net nesistengia
tokia tapti. Kita vertus, teigiama, jog Rusijos prezidentas V.Putinas,
nepaisant jo kagėbistinės praeities, nesiima kokių nors drastiškų
žygių Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu, nes esą suprantąs
gerų santykių, pirmiausia su JAV, būtinybę. Tačiau netrukus baigsis
V.Putino antroji kadencija ir jis vargu ar ryšis pasekti A.Lukašenkos
ar kitų NVS šalių, ypač iš Vidurinės Azijos, prezidentų pavyzdžiu
ir vėl sieks pratęsti savo kadenciją. Tiesa, aiškiai dedamos pastangos,
kad iki naujų Rusijos prezidento rinkimų būtų pagaliau sulipdyta
Rusijos-Baltarusijos valstybė, o jos vadovu taptų V.Putinas.
Bet ne tai svarbu. Į Kremliaus sostą gali atsisėsti
kur kas dar agresyvesnis imperininkas. Vienas jų, gerai žinomas
Lietuvoje, Dmitrijus Rogozinas, dabar Rusijos Valstybės Dūmoje vadovaujantis
frakcijai Rodina. Maskvos politikų sluoksniuose pažymima, kad
į D.Rogozino partiją masiškai pereina politiniame nokdaune atsidūrę
G.Ziuganovo komunistai. Jie pajuto, jog šis politikas kuria faktiškai
rusų nacionalistų partiją. Todėl beveik neabejojama, kad D.Rogozinas,
kurį pats V.Putinas pagarbiai vadina Dmitrijumi Olegovičiumi, kels
savo kandidatūrą į Rusijos prezidentus. Apie D.Rogozino planus galima
spręsti iš jo paties sukurtos partijos Rodina emblemos. Joje žodis
Rodina nubrėžta ne ant Rusijos, o ant buvusios SSRS žemėlapio
kontūrų. Visa tai rodo, jog iš Rytų ir toliau pūs žvarbūs vėjai.
Aišku, keisis tų vėjų kryptys. Priklausomai nuo situacijos mūsų
valstybės viduje. Štai šiomis dienomis per vieną Rusijos televizijos
kanalą dar vienas Kremliaus politinis technologas Jurijus Krupnovas
išmąstė, kad Rusija privalo visoje posovietinėje erdvėje įkurti
kažką panašaus į Kinijos modelį. Pasak jo, ryškūs pokyčiai, vykstantys
posovietinėje erdvėje, akivaizdžiai rodo, kad tampame sovietinės
imperijos likučių byrėjimo liudytojais. Tai vyksta dėl Rusijos nesugebėjimo
parengti patrauklias naujas integravimosi idėjas. Kaip prigis vakarietiška
ideologija posovietinėje euroazijinėje erdvėje, kokie vaisiai išaugs
ant to medžio ir kokie mičiurinai tuos vaisius išaugins, sužinosime
dar negreitai. Bet jau šiandien turime galvoti, jog kiniškas kelias
būtų pats geriausias Rusijai ir visai posovietinei erdvei. O tuo
kinišku keliu, anot J.Krupnovo, žengia tik viena Baltarusija,
kuri, pasirodo, vienintelė iš visų buvusių broliškų respublikų,
išmintingai vadovaujant A.Lukašenkai, išlaikė visus sovietiniame
laikotarpyje pasiektus laimėjimus, ekonominėje ir socialinėje srityse.
Dar daugiau, J.Krupnovas Baltarusiją pavadino Airija-2 viduryje
Europos.
Tokie samprotavimai skelbiami ne šiaip sau. Maskva
puikiai mato, kokie naujieji mičiurinai atsidūrė Lietuvos valdžioje.
Ir kokių laimėjimų gali pasiekti valstybė, kurios parlamentarai
visą savo laiką skiria tarpusavio santykių aiškinimuisi. Naivu būtų
manyti, kad tuo nebus pasinaudota.
© 2005 "XXI amžius"
|