Šešiasdešimt pralaimėjimo metų

Valerija Novodvorskaja

Visi visų pasaulio karų, tiek teisingų, tiek ir neteisingų, veteranai panašūs. Kad ir ką kalbėtume apie ideologemas, kuriomis karus puošia politikai ir karvedžiai (ir jų palikuonys, dažniausiai turintys savų egoistinių interesų), veteranams svarbiausia kiti dalykai: asmeninis jų narsumas, žaizdos, ištvermė, frontinė brolybė, laimė išgyventi (garbingai išgyventi!) iki karo pabaigos ir kur nors iškelti savo vėliavą (simbolika neturi reikšmės), o priešo vėliavą numesti papėdėn (nesvarbu kieno). Be to, abi kariaujančios šalys tam tikrame etape gali (iš pradžių viena, paskui kita ir vice versa) ginti savo žemę. Ir jeigu išorinis priešas išvytas, sumuštas ir pribaigtas, tai iškilmės ir džiūgavimo jausmas metinių dienomis tik sustiprėja. Ir nesvarbu, kas ten buvo tavo užnugaryje ir ką tu radai, sugrįžęs kaip nugalėtojas (arba nugalėtasis): Kolyma, Gulagas, Osvencimas, Buchenvaldas, Lubianka su Berija, Princ Albertštrasė su Miulleriu, Pergalės paradas ar Niurnbergo procesas. Aš supratau Antrojo pasaulinio veteranus per savo pačios patirtį. Man 1991-ųjų rugpjūtis ir 1993-iųjų spalis (nepavykusio stalinistų pučo, kurio žlugimas Maskvoje reiškė SSRS galą, ir Jelcino vyriausybės nuslopinto komunistinio maišto datos – vertėjo pastaba) visada liks didelė šventė, taip pat ir mano draugams, nors kalendoriuje tos dienos nepažymėtos raudona spalva, o didžioji dauguma tėvynainių ne tiktai nepamini šių švenčių, bet yra pasirengę pakelti ant šakių ir iečių tuos, kurie išdrįsta tas pergales prisiminti, ir ne tik prisiminti, bet ir kuo nors susidaužti taurėmis. Bet mums tas pats: buvome pasirengę mirti, likome gyvi ir išgyvenome tegul ir neilgas pergalės dienas bei mėnesius. O mūsų vėliava taip ir pasiliko. Visiems. Tikiuosi, kad visam laikui. (Autorė turi omeny raudonają vėliavą pakeitusią rusų trispalvę, su kuria Jelcino šalininkai ėjo prieš pučistų tankus – vertėjo pastaba).

Todėl esu pasirengusi sveikinti tikrus frontininkus veteranus (kas žino, o gal represinių VOCHR, NKVD, SMERŠ dalinių „veteranai“ save irgi prie jų priskaičiavo), ir ne vien su bendrąja fašistų sutriuškinimo diena, kurią visa pažangioji žmonija, ir aš kartu su ja, pažymi gegužės 8 dieną; esu pasirengusi sveikinti juos netgi su jų personaline gegužės 9-osios švente. Sveikinu, bet prisijungti negaliu, kaip tikriausiai ir jie neprisijungs prie manęs nei rugpjūčio 22-ąją, nei spalio 5-ąją.

Atskirą nuo Europos ir JAV dieną sugalvojo valstybė. Stalino, sovietinė, totalitarinė valstybė, kurios vėliavos ( jos juk buvo išneštos į aikštes gegužės 9-ąją, praėjus 60-iai metų) man ir kai kuriems mano amžininkams yra lygiareikšmės toms vėliavoms, kurias kažkada svaidė į mauzoliejaus papėdę nugalėjusieji svetimą, bet sustiprinusieji savą totalitarizmą kareiviai. Ir toji valstybė niekam nelinkėjo gero, taip pat ir veteranams. Apie tai pradėta pašnibždomis kalbėti dar iki mano gimimo. Pirmasis, atrodo, buvo Naumas Koržavinas, parašęs apie nugalėtojus, kurie įžengė į savo sostinę, kad patirtų pralaimėjimą. Apie tai bylojo dar praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį Jurijus Bondarevas savo „Tyloje“ („Tišina“). Jo personažai Kostia ir Sergejus, grįžę gyvi, taip pat buvo veteranai ir taip pat buvo laimingi. Jie gavo iš gimtosios valdžios „padėką“: tėvo areštą, pašalinimą iš instituto ir partijos, sulaužytą gyvenimą. Namuose nebuvo tylos. Ir nebuvo taikos. Kaip jos nėra iki šiol. Dešimt metų Čečėnijos karo – tai ne taika. Ir tai, kad Čečėnijos karo dalyvių teisės sulygintos su 1940 metų veteranų ir jie gauna tuos pačius apdovanojimus – tai baisus įžeidimas, kaip ir apgailėtini skatikai prie pensijos, arba „veteranų davinys“ – 500 gramų rūkytos dešros (ikrų veteranams nei Brežnevas, nei Andropovas nepaskyrė). O Pergalės 60-mečio medalis pirmajam įteiktas – anksčiau už kitus – netgi nedalyvavusiam kare Kim Čen Irui, tai jau apskritai spjūvis veteranams į veidą. Visi spjūviai, beje, ne iš antisovietinio ir antiputiniško pogrindžio, o iš viršaus – nuo Kremliaus bokštų.

Aš anksti perskaičiau Pavlą Koganą ir Michailą Kulčickį, ir man buvo skaudu galvoti, kad jie žuvo už tai, kad aš sėdėčiau Lefortovo ir Kazanės specialiuose kalėjimuose. Ir tenai aš pradėjau nesuprasti, kodėl jiems reikėjo dėl „šito“ aukotis. Sovietmečio disidentai, perėję sovietų kalėjimus – tai irgi kareiviai (pagal Astafjevo formulę: „Prakeikti ir nužudyti“), ir būtų tiesiog baisu, jeigu mes ir Antrojo pasaulinio karo veteranai atsidurtume skirtinguose apkasuose (terminas „didysis tėvynės karas“ man toks pat neįmanomas, kaip ir atsistojimas grojant Stalino himną ar balsavimas už dabartinį „prezidentą-garantą“). Juk visi disidentai – antifašistai (bent jau iki 1991 metų; Limonovo nacionalbolševikų kaip disidentų netgi Kafka nepajėgtų įsivaizduoti).

Atsitiko keistas ir baisus dalykas: SSRS tarytum ir nugalėjo, bet sovietų žmonėms, Rytų Europai, Baltijos šalims pergalė neatėjo. Stalinas šimteriopai atsilygino ir broliams, ir sesėms. Už jų heroizmą, naivumą, paklusnumą ir patiklumą. Yra toks Hemingvėjaus rinkinys „Winner take nothing“ („Nugalėtojas nieko negauna“). Tai apie nugalėtoją, kuriam „ūsuotas tėvelis“ nė sausos plutelės nenumetė. Apie Fiodoro Abramovo mužikus iš Pekašino, svajojusius apie kąsnelį duonos tiek karo metu, tiek ir po jo. Apie tetulę Darją iš Tvardovskio poemos („su jos beviltiška kantrybe, su jos palaike lūšnele, su jos darbadieniu už grybą, darbanakte – tokia pačia“). Apie Kondratjevo ir Vasilio Bykovo herojus. Ir Galičo: „Kur žuvę keturiasdešimt trečiaisiais, be reikalo, be prasmės...“ Apie šią šventę pasakyta: „Su ašaromis akyse“. Betgi kokia gausybė tų ašarų! Neatėjo pergalė represuotiesiems Gulage, visiems tiems stalininio fašizmo kankiniams, kuriems net papildomos „paikės“ (maisto davinio) nedavė. Nebuvo pergalės hitlerinių lagerių kaliniams, kuriuos ešelonais varė tiesiog į Sibiro lagerius. Nebuvo jos frontininkams, nežinia už ką areštuotiems NKVD. Levui Kopelevui, Aleksandrui Solženicynui, majorui Pugačiovui iš Šalamovo apysakos. Vokiečių antifašistams, kuriuos Stalinas atidavė gestapui pagal Molotovo-Ribbentropo paktą. Rytų Europos tautoms, atiduotoms po Stalino ilgaauliu batu pagal „Jaltos suokalbį“. Baltijos valstybių žmonėms, patekusiems ten pat. (Štai jums ir latvių legiono problema, karo su sovietų armija veteranų, nešiojusių vokišką uniformą; Mannerheimo problema, kurio paminklų suomiai nė negalvoja pašalinti.) O išlikusieji po vieno holokausto žydai 1953 metais būtų neišvengę antrojo, jeigu ne tirono mirtis. Per visas šias ašaras ( o Vlasovo armija, Rusijos išsivadavimo armija, Vakarų Ukraina?), per kraują milijonų pabėgėlių, kuriuos sąjungininkai atidavė Stalinui, kurie pakeliui į „repatriacijos“ vietą mieliau rinkosi savižudybę – jūs matote šventę? Po kurios šalies laukė 60 pralaimėjimo metų? Aš – nematau.

Aš esu kito karo veteranė, bet išgyvenusiems frontininkams duočiau ne (išmaldos) komplektą, o po penkis tūkstančius dolerių ir penkių šimtų dolerių pensiją. Bet kaip parado dekoracijos jų nenaudočiau. Valdžiai reikalingi paradai, minios, saliutai, timpanai. Ji bijosi, kad žmonės nutils ir susimąstys, ir ji slepiasi Stalino milinės klostėse, tikėdamasi mirusio patrono apsaugos. Nuo gyvenimo, nuo laiko, nuo XXI amžiaus. Tai suprato frontininkas B. Okudžava: „O gaila: virš pergalių mūsų iškyla dažnai pjedestalai, už pergales tas aukštesni“.

www.newtime.ru

Iš rusų kalbos vertė kun. Robertas Grigas

Straipsnio autorė Valerija Novodvorskaja – Rusijos demokratė, nuosekli V.Putino režimo ir imperinių jo tendencijų kritikė; 1991 metų sausį atvykusi į Vilnių įtikinėjo sovietų kareivius nevykdyti nusikalstamų, prieš Lietuvos laisvę nukreiptų Kremliaus įsakymų, buvo kareivių sumušta; remia Čečėnijos teisę į nepriklausomybę.

© 2005 "XXI amžius"