Jėgos teisė Rusijoje:
tautos ar valdžios valia?

Justina ŽEIŽYTĖ

Šiandien atvirai deklaruojamos valstybės valdžios stabilumo, legalumo ir legitimumo idėjos apeliuoja į demokratinį, tautos suverenitetu ir valia pagrįstą valdymą, kuriame nepaliekama vietos jėgos, prievartos ir represijos prioritetui prieš teisę. Genčių teisėje pasireiškusi kaip stipresniojo prerogatyva, vėliau kaip aukštesniųjų luomų privilegijų įtvirtinimo įrankis, nūdienos teisė yra pagrįsta asmenų lygybe prieš įstatymą, geranoriškumo principu. Beveik prieš metus tuometis Europos Komisijos pirmininkas R.Prodis pasakė: „Metams bėgant, suvienytos Europos kūrimas parodė, kad šalių santykiai gali būti valdomi ne jėgos teise, bet teisės jėga“. Prigimtinė teisė mums diktuoja individo laisvės nuo valstybės prievartos koncepciją, kurioje aukščiausiasis įstatymas – žmogaus protas – pasirenka įstatymą kaip visuotinę vertybę, naudą teikiantį gėrį, kuris, be kita ko, yra ir būtina jo gyvenimo visuomenėje sąlyga. Pozityvioji teisė įžvelgia kur kas formalesnį individo santykį su įstatymais ir teisės normą apibrėžia kaip visuotinai privalomą elgesio taisyklę, grindžiamą teisiniais santykiais veikiančių šalių nauda ir garantuojamą valstybės prievarta. Kad ir iš kurios teisės doktrinos pozicijų žiūrėtume, norėdami suvokti teisės ir jėgos santykį pasaulio politikoje, negalime atsiriboti nuo jėgos kaip svarbaus teisės funkcionavimo veiksnio arba iškelti ją aukščiau natūralių demokratinių procesų, nes jėga be teisės ir legitimaus pagrindo veda į totalitarizmą arba anarchiją, o teisė be jėgos yra neįgali esmingiausioms vertybėms apginti. Tuomet klausiame, kokį teisės ir jėgos santykį renkasi nūdienos valstybės, nuo kurių priklauso visas pasaulio pulsas.

Pažvelkime į savo kaimynę Rusiją. Deklaruojama demokratija ir teisės jėga čia tėra teorijos dalykas. Dabartinę situaciją Rusijoje norėčiau iliustruoti nuotaikinga humoreska: „Rusijos prezidento Putino metų planas: padaryti visus žmones turtingus ir laimingus. Priedas nr.1- žmonių sąrašas“. Matome, kaip, įnikusi į kovą su nepaklusniais oligarchais, Rusijos valdžia plečia savo intervencijos ribas ne tik į valstybės piliečių gyvenimą, bet ir į kitų, ypač buvusiųjų Sovietų Sąjungos narių politinius procesus. Neramiai laukiame sankcijių, kilsiančių iš Rusijos reakcijos į tai, kad Lietuvos Prezidentas neatvyko pagerbti mūsų tautai nepriimtinos ir istorinę tragediją menančios šventės. Nesvarumo stadijoje „pakibę“ vizų režimai, naftos kainų ir tiekimo disbalansas, įtampa tarptautiniuose santykiuose – dar tik ledkalnio viršūnė – Putinas pagarbos jo tautos šventei neatidavimo greitai nepamirš.

Kol kas pasaulio dėmesys krypsta į Rusijos politiką Vidurio Rytuose, kur ji turi didelę įtaką, tačiau negali atvirai ir grobikiškai jos realizuoti, nes ją stebi kiti pasaulio galingieji. „Kuo labiau pažengs Vidurio Rytų demokratija, tuo labiau silps Rusijos jėga šiame regione“, – savo pranešime teigė JAV kariuomenės pulkininkas, Strategijos instituto direktorius Ričardas Vaiterspunas (Richard Whiterspoon). Gilyn į visas Azijos ir Europos puses Rusiją gena nostalgiškas Sovietų imperijos prisiminimas. Grobuoniškas pradas slypi pačioje tautoje – pabandykime į tai pažvelgti filosofiškai.

Nuo neatmenamų laikų įsišaknijęs turtingųjų diktatas ir dirbančiųjų nuolankumas galingojo kapitalisto interesams sėja nepasitikėjimą teise ir teisingumu. Tai kyla iš užslėptos valdžios represijos tautai, ideologinio diktato, protingos asmenybės valios įkalinimo valstybės jėgos absoliute. Žmogaus valią varžantys politiniai veiksniai neleidžia pereiti prie teisės. O tikroji teisė įgauna prasmę tik tuomet, kai egzistuoja nauji veiksmai, kuriuos atlieka būtent individas ir kai tie jo veiksmai turi reikšmę ateičiai. Negalima kalbėti apie teisę nesant laisvam, negalinčiam laisvai elgtis individui. Žvelgdami į Rusijos, kaip ir Kinijos, Baltarusijos bei kitų pseudodemokratinių valstybių politiką, galime teigti, jog valstybė čia nėra savo prigimtimi, neturi jokio tikslo, jį nustato ir koordinuoja tie, kas turi jėgos persvarą savo politikai vykdyti. Tik galingųjų rankose slypi tikrieji valstybės siekiai. Todėl, antra vertus, valstybės siekiai čia yra aukščiausios valdžios turėtojų siekiai ir jos veikimas yra jų veikimas, tad esminis valdžia disponuojančiųjų siekimas yra nukreiptas vykdyti valstybės jėgą ir puikybę. Išdidūs pareiškimai apie teisės viešpatavimą netenka prasmės matant, kaip nesutampa vykdoma praktika su deklaruojama teorija. Šiuo atveju viešpatauja tik valdžios, politinės ideologijos teisė, o individų grupės jaučiasi socialiai nesaugios, nes dominuojanti jėga užgožia bet kokią protesto laisvę ir suvereniteto, priklausančio tautai, idėją. Išanalizavę šiuolaikinės Rusijos sąrangą, turime konstatuoti, jog po atvirai skelbiamos demokratinės, teisinės valstybės koncepcija slypi totali jėgos struktūrų kontrolė, politiškai naudingų ir ekonomiškai galingų individų grupių interesų protegavimas. Mėginimai tarptautinės bendruomenės lygmeniu pasirodyti demokratijos šalininkais ir apsimestinai deklaruoti jėgos teisės viešpatavimo būtinybę praranda bet kokią prasmę, turint mintyje, jog tokia iniciatyva tėra fikcija. Jėgos valstybės savo viduje neturi atitinkamos santvarkos, kol vadovaujasi individualizmo ir jėgos santykiu. Teisė čia tik įrankis sukurti įstatymui, kurį privalu priimti tautos masėms. Įstatymas konsoliduojamas jėga ir įstatymų leidėjo valia. Manyčiau, jog taip yra todėl, kad valdžia neturi pavaldumo teisingumo teisei, o vyraujanti teisės prezumpcija pati praradusi savo pirminę prasmę. Įstatymų leidėjas jau nebėra vien ta institucija, kuri pageidaujamas ar organiškai į visuomenės gyvenimą įaugusias bendro elgesio taisykles paverčia įstatyminėmis normomis. Visa, ką nusprendžia įstatymų leidėjas, jėgos politikoje priimta vadinti įstatymu, o šis pats organas įstatymų leidėju vadinamas ne todėl, kad yra legislatyvinis institutas, o todėl, kad įstatymais yra vadinama visa, kas išeina iš šio įstatymų leidėjo. Galime teigti, jog pats įstatymo terminas yra praradęs prasmę – juo įvardijami įsakai tos institucijos, kurią klasikinio konstitucionalizmo pradininkai pavadintų savavališka valdžia. Taigi galime sakyti, kad jėgos teisės įtvirtinimas kai kuriose pseudodemokratinėse nūdienos pasaulio valstybėse yra svarbiausias „įstatymų leidėjo“ užsiėmimas, kuriam pajungiama įstatymų leidyba. Prezidento galia čia sprendžiamoji. Jam pajungto parlamento visagalybė reiškia mirtį individo laisvei. Asmens laisvė reikalauja, kad bet kuri valdžia būtų saistoma ilgalaikio galiojimo principų, kuriems pritaria viešoji nuomonė. Antra vertus, kiekvienoje valstybėje susiformuoja tokia politika, kokiai to meto konkrečios valstybės visuomenė yra kultūriškai subrendusi.

Juk jėgos kompetencijos santykis su teisės viešpatavimo laipsniu yra atvirkščiai proporcingi dydžiai. Juo konkreti visuomenė savo kultūriniu aktyvumu mažiau pajėgi susikurti sau teises ir jomis civilizuotai naudotis, tuo platesnės kompetencijos valdžią ji kuria ir pakenčia, ten turi būti daug valdžios, ne tik kontroliuojančios, baudžiančios, bet ir paternalistinės. Ir priešingai, kur piliečiai yra pajėgūs palaikyti savo teisių saugą ir tarpusavio santarvę, ten paliekama minimali erdvė jėgai išsikeroti. Iš pradžių pasireikšdama aktyvia valdžios forma, valdančiųjų sluoksnių vykdoma valdžios politika palaipsniui ima reguliuoti visas privačios asmens laisvės formas ir išsigimsta į beteisiškumą.

Manyčiau, būtų įdomu aptarti žymaus, dienraščio „The Financial Times“, žurnalisto Martino Volfo (Martino Wolf‘o) mintis apie šiandienį Rusijos elgesį. Rusijos prezidentas V.Putinas prieš keletą dienų pasakė, jog Sovietų Sąjungos iširimas buvo didžiausia šimtmečio katastrofa. Anot M.Volfo, daugeliui rusų, kaip ir jų lyderiui, buvusiam saugumiečiui, jų imperijos, galybės ir ideologijos žlugimas yra giliausias nuoskaudų šulinys. Čia mes vėl prisimename ankstesnius samprotavimus apie visuomenės kultūrinę brandą ir galime teigti, jog tik tokiai jėgos teisei posovietinė Rusijos tauta yra subrendusi. „Normalia valstybe Rusija taps tik tada, kai jos žmonės nustos ilgėtis savo galybės ir ims šlovinti savo laisvę“, – sako žurnalistas.

Didžiausia XX amžiaus katastrofa buvo ne Sovietų Sąjungos žlugimas, o jos sukūrimas. Sovietinių politikų savivalė ir represinė galia buvo organizacinis modelis ir neigiamas įkvėpimas Hitlerio nacionaliniam socializmui. „Rusų heroizmas padarė galą šiam žiauriam režimui“, gegužės 9-oji vainikuoja komunizmo pergalę prieš nacizmą. Tačiau kiek kainavo ši pergalė? Lietuvai kainavo penkiasdešimt metų nelaisvės ir priespaudos, raudonosios armijos „išlaisvintos“ tautos buvo įkinkytos į kruviną sovietų jungą. Pačiai Sovietų Sąjungai karas kainavo milijonus gyvybių, atnešė vien nelaimes ir skurdą.

Jokiu būdu negalime pamiršti to, kad teisė yra aukščiau visų, ne valdžia ir jėga puošia tautą. Atsigręždami į teologiškąją valstybės koncepciją galime remtis bibline teisės jėgos samprata, juk Dekalogas yra lig šiol gyvuojantis Šventųjų įstatymų rinkinys. Vadovas Mozė nevaldė savo tautos – valdė įstatymas. Šį principą apibūdinančią sąvoką „Rex lex“ (įstatymas yra karalius), net ir būdamas faktinis valstybės vadovas, asmuo neturi teisės elgtis kitaip, nei liepia įstatymas, nes pastarasis turi prioritetą prieš bet kokią valdžios savivalę. Todėl dar kartą paklauskime: kuo – teisės jėga ar jėgos teise valdoma Rusija?

© 2005 "XXI amžius"