Antrojo pasaulinio karo pasekmės

1. Drąsiai galime pasakyti: gerai, kad nevažiavome į Maskvą. Nors su minėjimu Operos ir baleto teatre ir buvo įnešta nereikalingos sumaišties, bet galime drąsiai tvirtinti, kad mes istorijos moralinį testą išlaikėme. Rusija kol kas nesugeba to padaryti. Todėl vis labiau niršta ir didina visai keistų pareiškimų kiekį.

2. Kodėl Lietuvai, taip pat ir kitoms Baltijos valstybėms bei visai Europai ir Vakarų pasauliui yra svarbus Rusijos atsiprašymas už okupaciją? Nes tai yra išbandymas Rusijai. Su Rusija geri, normalūs santykiai bus tik tada, kai Rusija turės gerus, normalius santykius su savo istorija, tai yra išmoks didžiuotis tuo, kas buvo didinga, bet taip pat išmoks pripažinti nusikaltimus, už kuriuos yra atsakingi jos pirmtakai, ir už juos atsiprašyti.

3. Gegužės 9-oji – tai moralinis testas Rusijai. Tuo pačiu tai ir testas visam Vakarų pasauliui. Rusija šio testo be Vakarų pagalbos nesugeba išlaikyti. Vakarai tik su mūsų pagalba pradeda išmokti jį išlaikyti. Mes būsime amžini Rusijos kaimynai. Todėl mums reikalinga Rusija, gebanti išlaikyti tokius testus. Mums reikalinga Rusija, galinti išlaikyti moralinius testus, Vakarams užtenka pragmatiškos Rusijos. Mes turime įtikinti Vakarus, kad reikia padėti Rusijai išlaikyti moralinį testą. Apie tai kalbame jau penkiolika metų, bet, regis, tik dabar Vakarai pradeda suprasti, kad Antrasis pasaulinis karas turi kelias skirtingas pabaigos datas.

4. Vakarams karas baigėsi gegužės 8-ąją. Ir mums, ir Rusijai karas nesibaigė 1945 m. gegužės 8-ąją ar 9-ąją. Jis baigėsi tik subyrėjus Sovietų Sąjungai ir išėjus okupacinei kariuomenei. Dabar ir mes, ir Rusija išgyvename pokarinį sindromą: mes bijome Rusijos požiūrio į istoriją, Rusija bijo žalos atlyginimo ir todėl apie istoriją šneka nesąmones. Tai yra pagrindinė šiandieninės Rusijos vadovų keistų pareiškimų priežastis. Ką darysime mes? Reikia nesiginčyti, o stiprinti Vakarų suvokimą apie Vakarų pareigą padėti Rusijai išlaikyti moralinį testą. Vakarai gali padėti Rusijai įveikti Antrojo pasaulinio karo pasekmes, kurios vis dar laiko Rusiją jos praeities įkaite. Kelias į tai yra vienintelis: atsiprašymas ir žalos atlyginimas. Žalos atlyginimas mums yra svarbus ne kaip materialinės naudos gavimas, bet kaip aiškus signalas apie Rusijos gebėjimą įveikti moralinį testą.

5. Karo pasekmės mums – 50 metų okupacijos. Mes dažnai skaičiuojame tik materialines tokio karo ir okupacijos pasekmes. Tačiau turime atsiminti ir dvasines bei mentaliteto pasekmes: amerikiečiai rašytojai po Antrojo pasaulinio karo įvedė sąvoką „prarastoji karta“. Mes išgyvename tas pačias – „prarastosios“ kartos problemas, tai yra pookupacinis sindromas turi ryškius bruožus.

6. Kuo pasižymi mūsų pookupacinis sindromas? Pakeliui iš okupacijos į europietišką gyvenimą esame įstrigę pusiaukelėje: gyvename pusiau pokomunistinėje nomenklatūrinėje, pusiau oligarchinėje sistemoje. Tokia yra realybė. Šis pereinamasis laikotarpis yra užsitęsęs ir jau pradeda atsibosti. Mūsų kaimynė Lenkija, kaip ir mes dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išgyvenusi labai panašų pookupacinį sindromą, jau atsisveikina su pokomunistine nomenklatūrine sistema ir rudenį įvyksiančiais Seimo rinkimais ryžtingai pasuks sąžiningos politikos link. Prieš tai panašų posūkį pademonstravo Ukraina ir Gruzija.

7. Lenkija artėja prie atsisveikinimo su Antruoju pasauliniu karu ir jo pasekmėmis. Mes vis dar tebesame įstrigę pusiaukelėje, tebesame Antrojo pasaulinio karo įkaitais, tebesame savo okupuotos praeities įkaitais. Niekas mums nepadės įveikti tų karo ir okupacijos pasekmių. Mes patys turėsime tai padaryti. Ir tai padarysime tik tada, kai suvoksime, kad reikia atsisveikinti su pokomunistine nomenklatūrine oligarchine sistema, kai suvoksime, kad reikia grįžti prie sąžiningos politikos.

Andrius KUBILIUS,
Tėvynės sąjungos pirmininkas

© 2005 "XXI amžius"