Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva

Vilius Bražėnas

Kai mes svarstome Antrojo pasaulinio karo (APK) istoriją ir jo įtaką Lietuvai, Maskvoje istorijos juokdariu tapęs KGB žymūnas bando dar kartą viešai suklastoti karo ir Baltijos valstybių istoriją, tačiau šiuokart jo paties į Maskvą ir Baltijos šalis nukreiptų pasaulio žiniasklaidos ir daugelio vadovų prožektorių šviesoje.

Lietuvą tas karas, panašiai kaip ir Pirmasis pasaulinis karas, palietė, anot žmonių posakio, „ir ateinant, ir nueinant“. Ir blogiausia, kad jis Lietuvą palietė ir vėl ateinant ir, nelaimei, jam pasiliekant Lietuvoje 50 metų. Tad štai ką istorikai turėtų priminti priaugančioms savo tautos kartoms.

Kai prasidėjo APK, Reichui užpuolus Lenkiją, panorau tą karą išgyventi vien jau dėl smalsumo: norėjosi sužinoti, kaip jis vyks, kas jį laimės ir kokia buvo tikrovė tuoj pat prasidėjusiame propagandos kare. Ačiū Dievui, sulaukiau net šios dienos nepriklausomoje Lietuvoje dar kartą pažvelgti atgalios. Teko kristi ant žemės ar lįsti rūsin saugantis nuo vokiškų, rusiškų, angliškų ir amerikietiškų bombų. Kaip matote, nė viena jų nepataikė. Tačiau susikaupė nemažai neatsakytų klausimų, į kuriuos istorikai kada nors turės atsakyti. Kad jis palietė Lietuvą, kad to meto įvykiai net dabar liečia Lietuvą, yra aišku. Ypač kai matome, kad net Maskva du kartus pastaraisiais dešimtmečiais buvo paveikta to, kas vyko Lietuvoje: 1990-1993 metais ir 2005 metų balandį ir gegužės pradžioje. Dabar Maskva buvo, matyt, stipriai paveikta to, kas neįvyko: kad nevyko Lietuvos Prezidentas Maskvon gegužės 9 dieną į geopolitinę gegužinę.

Istorikams ir istorijos mėgėjams siūlyčiau pažvelgti į siekius pakeisti žmonijos galvoseną, jos pažiūrą į save, į istoriją, į laisvę ir tironiją – „tvarkai“ pasaulyje įvesti. Tai yra sunkiau apčiuopiami dalykai negu Molotovo-Ribentropo paktas, negu Atlanto Charta, negu Jalta, Potsdamas ar įvairūs „viršūnių susitikimai“.

Todėl po APK galima įžiūrėti daug neigiamų pokyčių visuomenės pažiūrose. Iškilo reliatyvizmas – „nėra nei juodo, nei balto“. Karas nuvertino žmogaus gyvybę ir išaukštino smurtą. Pražydo kosmopolitizmas, paneigiąs tėvynės meilę, patriotizmą. O, pasak naujojo popiežiaus Benedikto XVI, patriotizmas yra privalomas pagal ketvirtąjį Dievo įsakymą: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Patriotizmas yra kilęs iš žodžio „pater“ (lot. tėvas).

Tikriausiai marksistinė-materialistinė propaganda išretino idealistų kūrėjų ir intelektualų gretas. Padidėjo išmokslintų amatininkų brigados. Nuo daugelio intelektualų ir inteligentų pečių nuslydo atsakomybės už tautos politinį ir valstybinį švietimą našta. Dabar, kai Lietuvoje ypač reikia inteligentų ir intelektualų vadovavimo stengiantis pakelti okupanto sužalotos tautos dvasią, įnešti šviesos į politikos lauką, jų pasigendame. Tuštumon įsiveržia dvasinės šiukšlės. Apgailėtina, ir didis nuostolis tautai ir žmonijai, kad visuomenėje tiek daug intelektualų elgiasi lyg vištidės vištgaidžiai: nei gieda, nei kiaušinių deda.

Dvasininkai nepastebimi kovoje su daug kur brukama per Jugtinių tautų organizaciją (JTO) agentūra, kaip UNESCO, pasaulio religija – „Motinos Žemės“ garbinimu. JTO net siūlo moksleiviams vietoje Dešimt Dievo įsakymų laikytis Žemės chartijos, kuri vežiojama po pasaulį į Biblijos Sandoros skrynią panašiame darinyje. Michailas Gorbačiovas yra vienas žymiausių „pasaulio religijos“ apaštalų.

Istorikus turėtų sudominti, kaip sudomino mane, tai, ką apie 1920 metus JAV didžturčio Karnegio Taikos fondas taikai (Carnegie Endowment for Peace) išgirdo iš jo nusamdytos mokslininkų grupės apie istorijos įtaką visuomenei. Atsakydami į pateiktą klausimą, kokiu būdu lengviausia pakeisti visuomenę, mokslininkai atsakė: karu ir istorijos pakeitimu. Fondas bandė tuoj pat papirkti istorikus istorijai pakeisti, tačiau neatsirado paperkamų istorikų. Tad kitiems fondams, berods Rokfelerio fondui, prisidėjus, buvo skverbiamasi į aukštąsias mokyklas kitokios galvosenos ir sąžinės istorikų kartai išauklėti. Lieka klausimas, ar gali būti, jog kas nors įtakingas valstybių viršūnėse panaudojo ir antrąjį būdą visuomenei pakeisti – karą? O, kaip sakoma, karo pirmoji auka yra tiesa. Tad ne tik istorikams, bet ir istorijos mėgėjams lieka sunkus uždavinys melo skiedryne atsikapstyti iki vieno kito istorinės tiesos grūdelio.

Kad istorija yra klastojama, net akiplėšiškai, esame matę Lietuvoje, matome šiandien Maskvoje. Kad APK buvo pradėtas klasta, būtų sunku, bent jau tik dabar turimais duomenimis, įrodyti. Tačiau yra ne vienas ir ne du atvejai, kurie verčia įtarti melą ir klastotę vedant karą.

Kodėl Vakarai, ypač Amerika, įsikišusi į karą, nevykdė invazijos į Europą, kaip buvo kai kurių strategų siūloma, iš Pietų, iš Italijos Po upės slėniu ar iš Balkanų? Ar todėl, kad taip Sovietų Sąjunga būtų buvusi atkirsta nuo Europos? Prie to prisideda kitas „kodėl“. Kodėl Vakarų karo pajėgų vyriausiasis vadas, po išsilaipinimo Normandijoje, sustabdė Didžiosios Britanijos karo pajėgų vadą maršalą Montgomerį ir JAV tankistų legendinį gen. Patoną nuo žygio į Berlyną, kad ten atsirastų anksčiau negu rusai?

Pagaliau yra patikimai atsakytina į gal patį didžiausią „kodėl“. Kodėl Vakarai dar 1943 metų pavasarį, dveji metai prieš 1945 m. gegužės 8-ąją, nepriėmė Vokietijos aukštų karininkų ir diplomatų pasiūlymo baigti karą, Vokietijai pasiduodant Vakarams? Kadangi apie tai yra rašyta mano knygoje „Nauja pasaulio santvarka?“ (2000 m. antra laida), čia tik nurodysiu, kad 1943 metų sąmoksle nuversti Hitlerio valdžią ir pasiduoti Vakarams dalyvavo nacistinio Reicho diplomatai, generolai, maršalai, admirolai ir net Reicho kontržvalgybos viršininkas admirolas Kanaris. Jis Turkijoje, Stambule, buvo net parengęs lėktuvą JAV laivyno atašė Erlui nuskraidinti pas Vokietijos maršalus pasidavimo sutarčiai pasirašyti.

Tačiau siūlymas baigti karą 1943 metais Ruzvelto buvo atmestas, ir dvejus metus buvo tęsiamos jaunų vyrų žudynės Europoje ir Ramiajame vandenyne. Tenai japonai per jų „nepuolimo sutarties“ partnerį – sovietus siuntė Amerikai siūlymą pasiduoti maždaug tuo pat metu. Tačiau komunistai, kurie su naciais pradėjo karą, nenorėjo taikos, todėl japonų siūlymo neperdavė.

Čia gal tiktų įterpti mano teigimą, jog už APK pralietą kraują labiausiai yra atsakingi komunistai. Nepamirština, kad komunistai nužudė keleriopai kartų daugiau žmonių, įskaitant Gulago aukas, negu prarado karių APK fronte. Putinui garsinant „karo pabaigos“ šventę, Vakarų vadovai, ypač JAV prezidentas, pagaliau prašneko apie nusikalstamą sovietų okupaciją Baltijos kraštuose. Sutinku su tais, kurie mano, jog logiška to išvada būtų pagaliau surengti antrąjį Niurnbergo teismą. Taip visoms tautoms pasibaigtų APK. 2000 metais Tarptautiniame kongrese komunizmo nusikaltimams įvertinti tarp kalbėtojų buvo iš JAV atvykęs buvęs JAV Kongreso pareigūnas saugumo reikalams ir JAV Informacijos agentūros ekspertas KGB klausimais Herbertas Romersteinas. Jis yra parašęs knygą „Venonos paslaptys“ apie ypač slaptą JAV žvalgybos karo meto projektą. Tai išviešinus pasirodė, kad karo metu JAV vyriausybėje ir kitur svarbiuose postuose būta 200 sovietų agentų. Tik 10 proc. esą pavykę atpažinti suvedant kodą su pavarde. Kiti ir dabar dar nežinomi. Tačiau, nustatę sovietų ambasados ryšių su Kremliumi kodą, „Venonos“ žvalgai atpažino kelis Kremliaus agentus labai aukštose valdžios kėdėse. Vienas buvo Ruzvelto patarėjas Jaltoje, o vėliau Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius. Kitas padėjo komunistams Kinijoje kaip iždo pasekretoris atitinkamai manipuliuodamas finansine parama. Jis buvo ir Tarptautinio valiutų fondo steigėjas. Gal svarbiausias agentas sėdėjo Baltuosiuose rūmuose, kaip artimiausias Ruzvelto patarėjas. Tai buvo Haris Hopkinsas. Jis buvo ir sovietų aprūpinimo ginkluote ir maistu įstaigos vadovu. Nenuostabu, kad prezidentas nutarė užtęsti karą ir kad ginklai sovietams buvo per Iraną siunčiami net septynis mėnesius po karo pabaigos.

Sovietai siekė globalinės valdžios, ką ir Molotovas, ir Dekanozovas yra nedviprasmiškai pareiškę Vincui Krėvei. Deja, to paties, drauge su sovietais ar atskirai, siekė ir daug Amerikos žiniasklaidoje, valdžioje, versle ir mokslo įstaigose esančių įtakingų žmonių. Todėl ir karo, ir taikos metu JAV politika būna keista ar aiškiai žalinga ne tik laisvei pasaulyje, bet ir pačių Jungtinių Valstijų interesams bei saugumui. Ar nėra tai aišku sužinojus, pavyzdžiui, kad gen. Eizenhaueris ir JAV to meto vyriausybė nutylėjo ir neprotestavo, kai sovietai, įžygiavę į Vokietiją, „išvadavo“ 20 tūkst. amerikiečių iš vokiečių belaisvių stovyklų – tiesiog į Gulagą. Tas pat atsitiko ir 10 tūkst. britų karo belaisvių. Amerikoje yra istorikų, kurie tvirtina, jog tie belaisviai ir dalis Europos, įskaitant ir Lietuvą, nepaisant Vilsono „punktų“ ir Atlanto Chartos, buvo išduota tam, kad globalizmo utopija sergą vakariečiai įviliotų Staliną į JTO, pasaulinės vyriausybės užuomazgą. O Stalinui tai buvę kaip kiškiui būti įmestam į kopūstų daržą. Nes, kaip vėliau paaiškėjo, veik visi žymiausi JAV veikėjai, planavę JTO, buvo slapti komunistų partijos nariai. Jau nekalbant apie sovietų atstovus daugelyje svarbiausių JTO biurokratijos postų (žr. mano knygą „Sąmokslas prieš žmoniją“. 1978). Todėl ir Korėjos karo metu su JTO vėliava kovojusiems amerikiečiams iš tikrųjų vadovavo ir juos kontroliavo SSRS generolas, sėdėjęs nekaltai pavadintos JTO agentūros – generalinio pasekretoriaus socialiniams ir saugumo reikalams kėdėje. O tai, aiškiai pavadinus, yra JTO karo ministro postas. Todėl spėtina, kad Korėjos kare pasimokę amerikiečiai nenorėjo Irake kovoti su JTO vėliava.

Istorikai, pasidomėję gilesniais užkulisiais, gal prieis išvadą, jog APK buvo vedamas po klastinga „už demokratiją“ ir „už vadavimą“ priedanga. Karo veteranai vakariečiai apsižvalgę pamatė, jog buvo išvaduota viena šešioliktoji dalis žmonijos, o į vergiją įstumtas vienas šeštadalis žmonijos. Tarp pastarųjų buvo ir kinai. Apie sąjungininko – Kinijos išdavimą komunistams 1948 metais, kalbėdamas Salemo mieste, demokratas kongresmenas Dž.F.Kenedis kritikavo (demokrato) Ruzvelto vyriausybę. Tarp kitko, jis pasakė: „Ką Amerikos kariai laimėjo savo krauju, tą diplomatai ir politikai išparceliavo derybose“. (Vėliau tas kongresmenas tapo JAV prezidentu.)

Senovės Kinijos filosofas Konfucijus esąs žmoniją įspėjęs: „Kai žodžiai praranda savo prasmę, žmonės praranda laisvę“. Tai įsidėmėtina ir mums Lietuvoje, kur demagogai vadinami populistais, sukti politikai – valstybės vyrais, Rusijos įsibrovėliai – Lietuvos gelbėtojais, neaiškiai praturtėję, gal narkotikų prekyba ar net banką ar valstybę apiplėšę, „iš po nakties“ didžturčiai – oligarchais. O jau piktnaudžiavimas žodžiu „demokratija“ yra peržengęs visas ribas.

Į klaidinančių bei neaiškumą didinančių žodžių vartojimą nejučiom buvo įbruktas žodis „globalizmas“. Juo, atrodo, bandoma nukreipti dėmesį nuo aiškaus pavadinimo – „pasaulinės valdžios siekimas“. O kad būtų dar sunkiau atspėti, kas vyksta, o gal kad įtariančius ar atspėjančius demoralizavus ir įtikinus, jog globalizmas yra nesustabdomas, pridėtas dar vienas proto maišiklis – „globalizacija“. Ir kas tuo pavadinama? Ogi paprasčiausias kultūros ir technologijos nuo pat rato išradimo vystymasis ir sklidimas pasaulyje. Tačiau kai „globalizacija“ sutapatinama su „globalizmu“, „vieno pasaulio“ utopijos, atseit pasaulinės valdžios galios siekimas padaromas „kas čia blogo“ idėja ir tuo pačiu nesustabdomu istoriniu reiškiniu.

Yra istorikų dėmesio vertų istorijos terminologijos klastojimo atvejų, paveldėtų per APK. Norint išvengti žodžio „nepriklausomybė“ tebevartojama okupanto primesta „tarpukaris“. Be to, tai paneigia, jog Lietuvos istorijoje būta daug kitų karų ir „tarpukarių“. „Sovietų okupacijai“ ar „okupacijai“ iš kalbos žodyno ištrinti buvo įbrukti ir, aišku, sunkiai atsikratomi terminai „sovietmetis“ ir „tarybiniais laikais“. Juokingiausias yra okupanto įbruktas „pokario“ terminas. Juo išvengiama 50 metų okupacijos tikrovė, partizaninis karas ir net nutrinamas skirtumas tarp „pokario“ okupacinių ir dabartinių nepriklausomybės metų. Visa tai drauge su akiplėšiškiausiu gegužės 9 dienos melu Maskvoje yra APK didžiojo melo atrūgos.

Mūsų svarstomuose klausimuose aiškiai susiduria dvi skirtingos pažiūros į istoriją: sąmokslinė ir atsitiktinė pažiūra. Sąmokslinės pažiūros istorikai ir istorijos stebėtojai teigia, jog lemtingiausi istoriniai įvykiai į geopolitinę sceną nenukrito atsitiktinai, o buvo suplanuoti turinčiųjų įtakos politiniams sprendimams. Tarp sąmokslininkų atsiranda, kaip ir visur kitur, pakylančių nuo realybės platformos į fantazijų padanges. Todėl dažnai skiriama neklystamumo galia komunistams, globalistams ar kuriai nors tautai.

Atsitiktinės istorijos tikintieji nepripažįsta net galimybės, kad keli žmonės savanaudiškais sumetimais gali susitarti ar susimokyti net paprasto kokio nors sporto ar kultūros klubelio vadovu skirti tą ar kitą asmenį. Sąmokslo istorijos teorijos šalininkai kartais pasišaipo iš atsitiktinininkų, jog jie tiki, kad Molotovas ir Ribentropas atsitiktinai pasirašė tą patį dokumentą. Tačiau mums ir mūsų kaimynams Lenkijos užpuolimas iš Vakarų ir Rytų neįvyko atsitiktinai. Daugelio įvykių kilmės klausimai yra ir turėtų būti ginčytini istorinei tiesai atsekti. Nepamirština, jog būna toliaregių planuotojų. Dabar jau aišku, pavyzdžiui, kodėl Stalinas pasirinko Hitlerį savo partneriu karui pradėti. Mes jau girdėjome apie mokslininkų teigimą, jog karas pakeičia visuomenę. Ypač užsitęsęs brutalus karas. 1940 metais Lietuvą okupavusios sovietų kariuomenės politrukai mūsų kariuomenės karininkams aiškino, kodėl ligi tol keikiami nacionalsocialistai staiga tapo draugais. Jie aiškino maždaug taip: „Stalinas yra genijus. Jis pasirašė draugystės sutartį su Vokietija, nes Europos fašistai, kapitalistai, rojalistai ir japonai tarp savęs kariauja ar kariaus. Vakarai kraujuoja ir silpsta, o sovietų raudonoji armija stovi nuošalyje ir stiprėja. Kai Europos žmonėms įkyrės karas, jie pašauks raudonąją armiją taikai atnešti. Mes iškelsime raudonąją vėliavą virš Berlyno, Romos, Paryžiaus, Londono ir tada rengsimės paskutiniam šuoliui per Atlantą“. Atseit puls Ameriką. Gal kad vokiečiai nepritrūktų žaliavos ir maisto ir kad karas nepasibaigtų be sovietų įsiveržimo į Europą, Maskva gan gausiai aprūpino Reichą žaliavomis ir maistu. Per okupuotą Lietuvą riedėjo sovietų pagalba naciams.

Matyt, ir Hitleris turėjo savo planą. Pirmiausia užimti Ukrainos maisto aruodus ir Sibiro žemės turtus ir skubiai laimėti karą. Jis gyrėsi, jog taikos sutartis būsianti pasirašyta Vašingtone. Tad manau, jog mūsų politikai, politologai ir strategai labai klystų, jei planuotų Lietuvos užsienio politiką nekreipdami dėmesio į globalizmo faktorių. Jis liečia ir JAV, ir Europos Sąjungos, ir Rusijos, ir Kinijos ir net islamo šalininkų planus. Tai daro įtaką patiems pagrindiniams motyvams darant ėjimus pasaulinėje šachmatų lentoje.

Piliečiai, politikai ir istorikai turėtų atidžiai pažvelgti į pasauliui brukamo globalizmo veidą be kaukės. Jame pamatys nuo seno pasaulinės galios – pinigo ir valdžios vienose rankose sukaupimo – „timokratijos“ – pasaulinės tironijos atspindį.

Neseniai Lietuvos spaudoje užtikau du rašinius apie šį klausimą. Vieną – apie antiglobalizmą, lyg jam atstovautų langus daužančių ir automobilius padegančių skrajojančių chuliganų gaujos. Kitą – apie vieno tarptautinio globalistų (taip nepavadinto) labai slapto junginio – Bilderbergerio klubo suvažiavimą. Verta įsidėmėti vieno didžiausių antiglobalistų – popiežiaus Jono Pauliaus II įspėjimą: „Didžiausia Dievo bausmė būtų tik balzamas, palyginti su tuo, ką žmonija patirtų, jei Vakarų ar Rytų materialistai užgrobtų pasaulinę valdžią“. Vien tai jau turėtų atkreipti krikščioniškos Lietuvos laisvę mylinčių žmonių dėmesį į globalizmą. Visai neatsitiktinai mano antroji geopolitinė knyga (2000 metų antra laida) pavadinta „Nauja pasaulio santvarka?“

Atitraukus akis nuo plačių horizontų ir grįžus prie Lietuvos padėties po APK, yra nemažai pažiūrų suderinimo reikalaujančių klausimų.

Rengiantis gegužės 9-osios nesąmonių festivaliui, Maskvos atgaivinti sovietinės gamybos propagandos garsiakalbiai „paaiškino“, kodėl Lietuvos pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos ir nepriklausomybės paskelbimas buvo „nelegalus“: Lietuva su sovietais nekariavo. Vadinasi, su nacių Reichu nekariavusios, bet okupuotos Europos valstybės yra nelegalios. Ar kariavo Danija, Norvegija, Belgija, Čekoslovakija, Rumunija, Vengrija, Austrija?

Antrasis pasaulinis karas nebūtų padaręs Lietuvai tiek materialinės ir dvasinės žalos, jei jis būtų lietuviams pasibaigęs bent jau 1945-aisiais, jei ne 1943 metais. Tačiau ir taip lietuviai, nors ir sužalotomis dvasinėmis galiomis, parodė pasauliui esą stebukladariai, padarę žmogiškus stebuklus Kryžių kalne, Baltijos kelyje, 1990 m. kovo 11-ąją, 1991 m. sausio 13-ąją ir gindami parlamentą. Nepamirština, jog ir parlamento gynėjai, ir Nepriklausomybės akto signatarai, ir į juos panašūs pasirašė savo mirties nuosprendį. Antrasis pasaulinis karas nuskurdino Lietuvą, bet ir sukrovė jai dvasinius lobius. Neiššvaistykime jų nepasinaudoję laisve Laisvei užtikrinti.

© 2005 "XXI amžius"