|
Dar kartą apie degtinę,
rusiškas žiemas ir vokiškus tankus
Kęstutis Paulauskas,
Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas
Daug triukšmo ir aistrų sukėlusi gegužės 9-oji
atėjo ir praėjo, tačiau žemė suktis nenustojo, Fidelis Kastro neatsistatydino,
o Rusija okupacijos nepripažino. Per pastarąsias savaites pasitvirtino
kai kurios senos tiesos, nepasiteisino kai kurie nuogąstavimai,
o Lietuvai toliau teks gyventi šalia savo didžiosios kaimynės.
Istorija nėra geriausia mokytoja. Istorija yra
politikos sritis, o politika, kaip žinoma, nešvarus dalykas. Istorikai
teigia, kad nuo 1917 iki 1987 metų Sovietų Sąjungos teroro aukomis
tapo iki 28 mln. žmonių. Kiti istorikai sako, kad aukų buvo iki
126 mln. Nors sutariama ties skaičiumi 61 mln., XX amžiaus istorijos
objektyvumo paklaida 98 mln. žmonių gyvybių vis tiek įspūdinga.
Rusija ypač griežtai pasisako prieš istorijos perrašymą, nes jos
istorijos variantas esąs objektyviausias. Rusijoje istorija ir yra
politika, todėl jos istorija keistis negali, kol nepasikeis politika.
Rusija didžiajame tėvynės kare prarado 27 mln.
žmonių apie pusę visų Antrajame pasauliniame kare žuvusių žmonių.
Apklausos rodo, kad 64 proc. Rusijos gyventojų neteko artimųjų per
Antrąjį pasaulinį karą. Todėl nenuostabu, kad daugumai rusų gegužės
9-oji yra itin svarbi diena pasididžiavimo, nacionalinės tapatybės
šaltinis. Kiekvienas moksleivis Rusijoje žino, kad Raudonoji armija
išlaisvino Europą nuo nacizmo. 83 proc. rusų mano, kad būtina prisiminti
karo metu padarytus nusikaltimus. Turimi galvoje, žinoma, nacistinės
Vokietijos nusikaltimai.
Deja, tik kas trečias rusas prisimena, kad Baltijos
šalys į Sovietų Sąjungą įstojo ne savo noru. Ką ir kalbėti apie
tai, jog Estija, Latvija ir Lietuva per sovietinę okupaciją neteko
kone kas trečio gyventojo. Estų ir latvių iki šiol yra mažiau nei
buvo prieš karą.
Problemų kelia ir oficialioji didžiosios pergalės
interpretacija. Iš 27 mln. žuvusių rusų apie 8-10 mln. buvo raudonosios
armijos kariai (kiti civiliai, kurių didelė dalis ukrainiečiai).
Vokietija per penkerius karo metus neteko trijų penkių milijonų
karių, kurie toli gražu ne visi žuvo Rytų fronte.
Klasikinis karo strategijos principas toks: puolančiųjų
pajėgos turi viršyti besiginančiųjų pajėgas santykiu 3:1. Rusija
besigindama neteko trigubai daugiau karių nei Vokietija. Peršasi
išvada, kad didelis Rusijos karo aukų skaičius yra kvailo vadovavimo
karui padarinys. Karą Stalinui padėjo laimėti ne genialūs karvedžiai,
juos Stalinas dar 1937 metais eliminavo, bet neišsenkantys ir
todėl visiškai netausojami žmogiškieji ištekliai, nežmoniški žiemos
šalčiai, kuriuose strigo vokiečių Panteros, Vakarų fronto atidarymas
ir, reikia pripažinti, beatodairiškas rusų patriotizmas.
Oficialioji Rusijos istorija pateisina milžinišką
aukų skaičių tuo, kad Stalinas buvo nepasirengęs ir nesitikėjo Hitlerio
puolimo. Žinoma, dažnai užmirštama pridurti, kad dvejus metus iš
šešerių karo metų Rusija buvo Vokietijos sąjungininkė, jos kartu
pradėjo pasaulinį karą, pasirašydamos Ribentropo-Molotovo paktą
ir užpuldamos Lenkiją. Minėtąjį paktą V.Putinas neseniai pateisino
tuo, kad jis to meto aplinkybėmis esą buvo būtinas Rusijos nacionaliniams
interesams užtikrinti. Pagal Rusijos istorikus, Antrasis pasaulinis
karas apskritai vyko tik 1941-1945 metais.
Viktoras Suvorovas, buvęs Rusijos specialiųjų
tarnybų agentas, yra pateikęs savo gana originalią ir archyviniais
dokumentais pagrįstą karo interpretaciją. Anot jo, Stalinas buvo
pasirengęs karui, tačiau ne gynybiniam: jau 1941 metų vasarą turėjęs
prasidėti masinis sovietų kariuomenės puolimas Vakarų kryptimi.
Jeigu tai tiesa, Hitleris iš esmės išgelbėjo Vakarų Europą nuo komunizmo.
Jeigu tai netiesa ir Stalinas nesirengė karui su Vokietija, lieka
neaišku, kodėl 28 proc. rusų nori pastatyti paminklą genialiajam
karvedžiui. Rimčiausią pergalę didysis tautų vadas pasiekė prieš
savo paties valdomą šalį: istorikai priskaičiuoja nuo 20 iki 40
mln. Stalino teroro aukų.
Vis dėlto negarbinga kaltinti rusų tautos nenoru
prisiminti tamsių savo istorijos epizodų. Juk nedaug lietuvių mėgsta
prisiminti, kaip mūsų tautos vadas Antanas Smetona spruko per
upelį, kai Lietuvos vyriausybė priėmė sovietų ultimatumą. Dar labiau
nemėgstame kalbėti apie 200 tūkstančių žydų tragediją Lietuvoje.
Buvo lietuvių, kurie žydus gelbėjo, buvo tokių,
kurie juos šaudė, bet Lietuva žydų atsiprašė. Vokietija taip pat
atsiprašė už savo nusikaltimus žmonijai, o jos karo nusikaltėlius
nuteisė tarptautinis Niurnbergo tribunolas. Rusija savo nukankintų
tautų neatsiprašė, o kai kurias terorizuoja iki šiol. Nė vienas
komunistas nebuvo nuteistas tarptautiniame teisme už dešimčių milijonų
žmonių žūtį. Nugalėtojai neteisiami.
Lietuva laimėjo nedidelę diplomatinę pergalę nevažiuodama
į Maskvą švęsti didžiosios pergalės. Nors buvo baiminamasi, kad
Lietuvos pasaulyje niekas neišgirs, jeigu Valdas Adamkus į Maskvą
nenuvažiuos, didieji pasaulio dienraščiai, tarp jų Financial Times,
International Herald Tribune ir New York Times aprašė Baltijos
valstybių požiūrį į Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Į Rygą užsukęs
JAV prezidentas pareiškė paramą ir palaikymą Baltijos valstybėms.
Tai itin suerzino kai kuriuos Rusijos analitikus, kurie jausmingai
klausė, kaip jaustųsi amerikiečiai, jeigu V.Putinas užsuktų į Havaną
ir Pchenjaną, prieš vykdamas į Vašingtoną.
Deja, pasiteisino ir kai kurie nuogąstavimai:
nė vienas Vakarų Europos lyderis savo paramos Lietuvai, Latvijai
ir Estijai neišreiškė ir Baltijos valstybėse lankytis nesirengia.
Santykių su V. Putinu gadinti jiems nesinori.
Įdomiausia buvo pačios Rusijos reakcija į Baltijos
valstybių veiksmus. Pylos nuo Rusijos politikų ir žiniasklaidos
gavo visi: ir į Maskvą nevažiuojantys Arnoldas Riuitelis su V. Adamkumi,
ir važiuojanti Vaira Vykė-Freiberga.
Paradoksalu, bet šį kartą Baltijos šalių nevieningumas
išėjo į naudą. Pasaulio žiniasklaidai teko atskirai linksniuoti
visų trijų šalių pavadinimus jau senokai laikas atsikratyti trijų
baltakasių Baltijos sesių mito, kuris nė vienai iš jų nepatinka
ir yra iš esmės sovietinis palikimas.
Kita vertus, Rusija tokio akibrokšto greičiausiai
nesitikėjo: Latvija, kurią Maskva laiko antirusiškiausia, sugalvojo
į Maskvą atvažiuoti, o lyg ir draugiškesni lietuviai carui špygą
parodė. Rusijos propagandinis puolimas tapo chaotiškas. Borisas
Gryzlovas (Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas. ELTA) autoritetingai
išbarė į Maskvą nevažiuojančias šalis, kuriose šlovinama nacionalinių
formuočių SS kariuomenės sudėtyje istorija. Problema ta, jog tik
Latvija lyg ir buvo sukūrusi tokią formuotę.
Dmitrijus Rogozinas (Dūmos frakcijos Rodina
vadovas) savo ruožtu pagrasino, kad V.Vykė-Freiberga šventės nepasieks,
esą jis žinąs, kur bus jos viešbutis. Normalioje valstybėje tai
būtų įvertinta kaip grasinimas pasikėsinti į užsienio šalies vadovą
ir sukeltų tarptautinį skandalą. Rusijoje D.Rogozinas yra gerbiamas
politikas, kartais įvardijamas kaip vienas galimų V.Putino įpėdinių.
Keista: V.Putinas kviečia, o jo įpėdiniai grasina būsimiems svečiams.
Šie nekoordinuoti išpuoliai tik patvirtina, kad
Rusija buvo pasirengusi sumaišyti Baltijos šalis su žemėmis bet
kuriuo atveju: jei nevažiuos fašistai, jei atvažiuos vadinasi,
patys prie Sovietų Sąjungos prisijungė.
Lietuva gali didžiuotis sėkmingai išlaikiusi dar
vieną diplomatijos egzaminą. Rusijos šantažas, provokacijos, demaršai
nesuveikė. V. Adamkus tik kilniai pabrėžė, kad aplankysime visas
karo aukų poilsio vietas, nepaisant jų tautybės, neįžeidinėdamas
rusų ir jų šventinių papročių gerti degtinę su vobla. Galbūt stambūs
Lietuvos pramonininkai praras keletą pelningų investicijų Rusijoje,
tačiau svarbiausia tai, kad Lietuva išsaugojo tautinę savigarbą.
Vis dėlto Lietuvos ir Rusijos santykių ateitis
atrodo gana miglota. Kol Briuselis, Paryžius ir Berlynas santykius
su Maskva formuos interesų, o ne vertybių pagrindu, ir kol Rusija
savo valstybingumą bei demokratiją kurs ant imperinės nostalgijos
griuvėsių, Lietuva jaustis visiškai saugi negalės. Tačiau reikia
žiūrėti į ateitį. Istorija yra bloga mokytoja ir dar blogesnis pagrindas
plėtoti draugiškiems santykiams.
Gegužės 9-ąją Lietuva turi ką švęsti Europos
dieną. Tą dieną 1951 metais prasidėjo Prancūzijos ir Vokietijos
susitaikymas, kuris peraugo į tai, ką šiandien vadiname Europos
Sąjunga. Susitaikymo vardan būtų laikas pakviesti V. Putiną kitąmet
paminėti Kovo 11-ąją.
ELTA, VU TSPMI
© 2005 "XXI amžius"
|
