Agresyvumo šaknys
Jonas Kazimieras BURDULIS
Gegužės 8-ąją Europa paminėjo Antrojo pasaulinio
karo pabaigą, o kitą dieną Rusija surengė didelę šventę, skirtą
Rusijos pergalei didžiajame tėvynės kare pažymėti. Maskvos renginiai
išsiskyrė dideliu iškilmingumu, netrūko propagandos.
Gal ir gerai, kad tautos neužmiršta skaudžių istorijos
pamokų. Tačiau Maskvoje už šventinių paradų ir koncertų scenos blizgučių
liko nemaža neaptartų svarbių ir skaudžių temų. Daug kas pasiliko
užkulisiuose, šventės režisierius į sceną daug ko taip ir neišleido.
Šventė baigėsi, artistai, statistai ir svečiai
išvažiavo namo, uždanga nusileido. Tačiau kai kas dar liko tai,
kas nebuvo pasakyta.
Įsidėmėtina, jog gegužės 9-oji švenčiama tik Rusijoje.
Visos kitos šalys Antrojo pasaulinio karo pabaigą prisimena tik
paminėdamos jo aukas.
Tas keistas vieno karo dalijimas į du lyg ir skirtingus
karus tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai. Sovietų Sąjunga Antrajame
pasauliniame kare kariauti pradėjo Vokietijos pusėje. Pergalei prieš
Lenkiją pažymėti Lvove buvo surengtas bendras Vokietijos ir Sovietų
Sąjungos karinis paradas. Stalinas, pasidalijęs su Hitleriu Europą,
turėjo planą užpulti Vokietiją ir užgrobti visą Europą. Tačiau,
Vokietijai smogus preventyvinį smūgį, tas planas nuėjo perniek,
ir Stalinui 1945 metais teko pasitenkinti tik puse Europos.
Prisiminkime, kokia seka Stalinas ir Hitleris
vykdė agresiją prieš kitas valstybes:
x 1938 m. kovo 12 d.Vokietija prisijungia Austriją;
x 1938 m. spalio 10 d. pasirašomas Miuncheno susitarimas,
pagal kurį Vokietija aneksuoja Čekoslovakijos Sudetų kraštą;
x 1939 m. kovą Vokietija okupuoja Čekoslovakiją;
x 1939 m. kovo 22 d. Vokietija užgrobia Klaipėdos
kraštą;
x 1939 m. rugpjūtį SSRS pradeda karo veiksmus
prieš Japoniją Vakarų Mandžiūrijoje;
x 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašomas slaptas
Molotovo-Ribentropo paktas;
x 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuola Lenkiją,
prasideda Antrasis pasaulinis karas;
x 1937 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsitraukia į karo
veiksmus prieš Lenkiją, vėliau aneksuoja Vakarų Baltarusiją, Vakarų
Ukrainą, Rumunijos vakarines žemes (Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną,
dabartinę Moldaviją);
x 1939 m. spalio 5 d. Vokietijos ir SSRS kariuomenės,
okupavusios Lenkiją, Lvove surengia bendrą karinį paradą;
x 1939 m. spalio 10 d. SSRS sutartimi grąžina
Lietuvai Vilniaus kraštą ir įsteigia savo karines bazes;
x 1940 m. lapkričio 30 d. SSRS užpuola Suomiją;
x 1940 m. balandį-gegužę Vokietija okupuoja Daniją
ir Norvegiją;
x 1940 m. gegužės 10 d. Vokietija užpuola Belgiją;
x 1940 m. gegužės 13 d. Vokietija užpuola Liuksemburgą
ir Prancūziją;
x 1940 m. gegužės 14 d. Vokietija okupuoja Olandiją;
x 1940 m. birželio 10 d. Italija įsitraukia į
karą Vokietijos pusėje;
x 1940 m. birželio 14 d. pasiduoda Paryžiaus įgula;
x 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupuoja Lietuvą,
o po dviejų dienų Latviją ir Estiją.
Kaip matyti iš pateiktos chronologinės lentelės,
visi Antrojo pasaulinio karo pradžios etapai pasižymi stebėtinu
nuoseklumu ir tarpusavio darna. 1940 metų birželį viso pasaulio
dėmesį buvo prikausčiusi Prancūzija karo lauke buvo sprendžiamas
jos likimas. Kritus Paryžiui, jau kitą dieną mažą Baltijos valstybę
Lietuvą kitoje Europos pusėje pasiglemžia antrasis agresorius
SSRS. Tai buvo labai gerai apskaičiuotas ėjimas. SSRS karo strategams
jis taip patiko, kad po pusės amžiaus (1990 metų sausio 11 d.) jis
buvo kuo tiksliausiai pakartotas tą pačią dieną prasidėjo Persijos
įlankos karas ir SSRS armijos agresija prieš Lietuvą. Sovietinis
agresorius tikėjosi, jog pasaulio visuomenė naujo Lietuvos pavergimo
nepastebės taip pat, kaip ir prieš 50 metų, tačiau skaudžiai apsiriko.
1990 metais SSRS neturėjo tokio sąjungininko, kokį 1940 metais turėjo
Stalinas. Naujojo Hitlerio neatsirado.
Rusijos diplomatija ir jos prezidentas V.Putinas
dabar atkakliai neigia Molotovo-Ribentropo slaptojo pakto reikšmę
ir jo padarinius Baltijos valstybių aneksiją 1940 metais ir okupaciją
1945 metais. Kaip paaiškinti tokį keistą elgesį? Priežasčių daug,
pamėginsime glaustai jas panagrinėti.
1989 metais SSRS I deputatų suvažiavimas pasmerkė
Molotovo-Ribentropo paktą su visais jo slaptaisiais priedais ir
pavadino jį negaliojančiu (niekiniu). 1991 m. liepos 29 d. B.Jelcinas
ir V.Landsbergis pasirašė sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir RTSFR
dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kurioje šis paktas nebuvo
paminėtas.
2005 metų kovą Bratislavoje įvykusiame NATO šalių
ir Rusijos vadovų susitikime V.Putinas pareiškime žiniasklaidai
išsamiai paaiškino, jog 1940 metais Sovietų Sąjunga Baltijos valstybes
užgrobė, vadovaudamasi natūraliu poreikiu sustiprinti savo vakarines
sienas, kas neva atitiko to meto tarpvalstybinę praktiką.
Šių metų gegužės 9 dieną SSRS pergalės prieš nacių
Vokietiją 60-ųjų metinių paminėjime V. Putinas savo pareiškime žiniasklaidos
atstovams pareiškė, jog SSRS I deputatų suvažiavimas Baltijos valstybių
atsiprašė, todėl daugiau atsiprašyti nebėra prasmės, ir Rusija prie
šio klausimo daugiau nebegrįš.
Kitą dieną įvykusioje spaudos konferencijoje į
Estijos žurnalistės klausimą, kodėl Rusija nenori pripažinti Baltijos
valstybių okupacijos, V.Putinas atsakė, jog galima prigalvoti daug
idiotiškų (!) klausimų, bet jis nesirengia į juos atsakinėti. Ir
apskritai kiek galima atsiprašinėti? Visa tai (Baltijos valstybių
okupacija) esanti nesąmonė! Ir čia pat paaiškino, jog 1939 metais
Baltijos valstybės pačios pasiprašė priimamos į SSRS sudėtį (tiksliau
tariant, aneksuojamos), todėl 1945 metais, frontui ritantis į Vakarus,
Sovietų Sąjunga paprasčiausiai atsiėmė, kas jai priklausė. O pačią
okupaciją atseit įvykdęs Stalinas, susimokęs su Hitleriu, tai esąs
jų asmeniškas reikalas, tačiau jie jau nebegyvi, todėl jiems pretenzijų
pareikšti nebeįmanoma. Taigi Hitleris ir Stalinas buvę privatūs
asmenys, ir Rusijos vyriausybei už jų veiksmus netenka jokia atsakomybė.
Todėl SSRS ir Rusija niekuo dėtos, joms jokių pretenzijų reikšti
nevalia. Be to, Sovietų Sąjunga Baltijos valstybes ne okupavo, o
tik išlaisvino iš fašistinės Vokietijos okupacijos.
Nežinau, ar V.Putinas dar kada nors yra vartojęs
tokius posakius, tačiau joks save gerbiantis valstybės vadovas ar
diplomatas to niekada sau neleis naudoti. Tačiau toks jis jau yra.
Rusijoje diplomatinio žodyno naujadarai yra plačiai prigiję prisiminkime
garsųjį V.Putino kvietimą skandinti čečėnus išvietėse! Natūralu,
kad atsiranda ir jo pasekėjų kad ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje.
Šitaip galima ne tik pažeminti kitos valstybės atstovą, o tuo pačiu
ir ją pačią, bet ir psichologiškai palaužti diplomatinį rangą turintį
asmenį ar žiniasklaidos atstovą. Psichologijoje tokie metodai žinomi
kaip psichologinis teroras. Šį metodą labai mėgo Stalinas ir Hitleris.
Priminsime, jog Vakarų šalių diplomatai šiais laikais tokiais metodais
nesinaudoja.
Diplomatijos istorijoje tai labai įdomus metodas.
Stalinas pasakydavo kokį nors teiginį, kurį neva pasakęs jo oponentas,
po to jį labai išradingai sukritikuodavo ir taip pateisindavo savo
nusikaltimus. Suprantama, jog tas teiginys būdavo jo paties prasimanytas
ir su tiesa nieko bendra neturėdavo. Šiandien V.Putinas tuo patyrimu
labai išradingai naudojasi.
Rusijos vadovų ir diplomatų elgesys su Latvija
ir jos prezidente V.V.Freiberga, deja, taip pat negali būti niekaip
pateisinamas.
Ankščiau paminėti faktai reikalauja paaiškinimo.
Taigi Stalinas ir Hitleris, V.Putino supratimu,
buvo privatūs asmenys.Tai labai įdomus požiūris kaipgi privatūs
asmenys Vokietijoje ir SSRS galėjo surengti karą ir jo metu operuoti
visais valstybių resursais ir visomis karo priemonėmis?! Deja, pasirodo,
jog V.Putinas iš tikrųjų nežino savo šalies istorijos. 1941 m. gegužės
6 d. Stalinas tapo SSRS vyriausybės vadovu Liaudies komisarų tarybos
pirmininku. Jis rengėsi vadovauti šaliai kaip oficialus asmuo, kai
ateis laikas pradėti vaduoti Europą. Iš tikrųjų iki tos dienos
Stalinas buvo VKP(b) generalinis sekretorius, tačiau kiekvienas
jo įsakymas buvo vykdomas. Ir visas pasaulis tai gerai žinojo. Ir
tuos įsakymus reikėjo įvykdyti tiksliai ir greitai. Nepaklusnieji
ir nepaslankieji gerai suprato, kas jų laukia kulka į pakaušį
NKVD požemiuose. Tačiau kulka tai tik laiminga baigtis po nežmoniškų
kančių. Ir štai mums šiandien pasakojama, neva Stalinas buvęs privatus
asmuo.
Baltijos valstybių aneksiją (prijungimą) 1940
metais ir okupaciją 1945 metais Sovietų Sąjunga įvykdė šiurkščiai
pažeisdama tuometes tarptautinės teisės normas. Turime priminti
mūsų skaitytojui, jog Sovietų Sąjunga kaip tik dėl jos įvykdytos
1940 metais agresijos buvo pašalinta iš tuometės Tautų lygos, tačiau
Stalinas tokių smulkmenų neėmė į galvą.
Šiandienė Rusija yra jau nebe ta valstybė, kuri
įvykdė agresiją, o vėliau ją pasmerkė (SSRS I deputatų suvažiavimas
1989 m.). Taip pat B.Jelcino ir V.Landsbergio 1991 m. liepos 29
d. pasirašyta sutartis nustato dar Sovietinės Rusijos Federatyvinės
Respublikos ir Lietuvos Respublikos tarpvalstybinius santykius.
Dabartinė Rusijos valstybė (Rusijos Federacija) pasiskelbė Sovietų
Sąjungos teisių perėmėja (paveldėtoja). Tarptautinėje praktikoje
tai gana dažnas atvejis, nes valstybių sudėtis, politinė santvarka
ir geografinė dislokacija istorijos požiūriu keičiasi gana dažnai.
Priminsime, jog tokiu pat būdu sovietinė Rusija 1917 metais pasiskelbė
carinės Rusijos teisių perėmėja.
Tačiau Rusijos Federacijos prezidentas V.Putinas,
NATO ir Rusijos valstybių vadovų susitikime Bratislavoje Baltijos
valstybių aneksiją ir okupaciją pripažinęs kaip jam suprantamą,
natūralų ir pateisinamą veiksmą, pasauliui įsakmiai nurodė, jog
jis vadovaujasi Stalino vykdyta politika ir yra pasiryžęs ją pateisinti,
o gal ir tęsti. Iš jo pareiškimų tiksliai negalima suprasti, kokią
politiką Rusijos vyriausybė ateityje vykdys. Ta pačia dvasia skelbiami
ir Rusijos diplomatų pareiškimai.
Tačiau ypač svarbu, jog šiandienės Rusijos vyriausybė
(pradedant nuo jos pirmojo prezidento B.Jelcino) nėra pripažinusi
Sovietų Sąjungos 1940 ir 1945 metais įvykdytos agresijos. Todėl
V.Putino ir kitų aukštų jos diplomatijos pareigūnų pareiškimai apie
tai, kad kitos valstybės (SSRS) tai jau pripažino ir atsiprašė,
o dabartinės Rusijos vyriausybei to daryti jau nebereikia, neišlaiko
jokios kritikos.
Šiandien galima aiškiai konstatuoti, jog Rusijos
vyriausybė, paskelbusi, jog ji yra SSRS teisių perėmėja, tas teises
supranta kaip teisę tęsti SSRS vykdytą agresyvią politiką kitų šalių
atžvilgiu. O kokie nors SSRS prisiimti ar jai privalomi įsipareigojimai
ar prievolės tą agresyvią politiką patyrusioms šalims (pavyzdžiui,
žalos dėl okupacijos padarinių atlyginimas) jai jau nebeprivalomi.
Suprantama, pripažinus okupaciją, gali atsirasti sąskaita už ją.
O apie tai Rusija nenori nieko girdėti.
Jeigu Rusijos vyriausybė tik puoselėtų viltį išvengti
nuostolių atlyginimo už okupacijos padarinius, būtų galima numoti
ranka į V.Putino ir kitų aukštų pareigūnų spyriojimąsi. Tačiau spyriojamasi
anaiptol ne dėl to! Dabar vykdoma Rusijos politika iš tikrųjų rezervuoja
sau galimybę siekti revanšo atgauti prarastas pozicijas artimesnėje
ar tolesnėje ateityje. Būtent čia yra problemos raktas. To nesuprantant,
nebus įmanoma teisingai suprasti Rusijos vykdomos tarptautinės politikos
ir deramai atremti jos nuolatinių pretenzijų. Be to, tos politikos
agresyvumą visiškai įrodo nuolatinės provokacijos Lietuvos ir kitų
Baltijos valstybių atžvilgiu, nuolatiniai bandymai, kiek gali būti
palaužtas Baltijos tautų ir Baltijos valstybių valdžios atsparumas.
Negalima abejoti, kad kiekvieną kartą, kai tik bus aptikta silpna
vieta Lietuvos, Latvijos ar Estijos diplomatų veikloje, tuojau pat
bus smogtas smūgis, siekiant įgyti tuo metu reikalingą pranašumą
ir parengti frontą tolesniems užsipuolimams. Tai ir sudaro agresijos
prielaidas politikoje.
Rusijos vyriausybė, surengusi ir atšventusi SSRS
pergalės prieš Vokietiją 60 metų sukaktį, pasauliui įtikinamai atskleidė
savo politikos esmę. To nesuprasti negali tik tas, kas nenori suprasti.
O pavėluotas supratimas kartais būna pražūtingas, nes agresorius
nužiūrėtai aukai niekada nepalieka laiko susivokti jis smogia
mirštamą smūgį, kad auka nebegalėtų atsigauti. 1940 metų pamokų
pamiršti negalima.
© 2005 "XXI amžius"
|