Įžeidimas, atsisukantis bumerangu

Petras KATINAS

Daugelis žinomų Lenkijos politikų, visuomenės veikėjų, organizacijų prieš gegužės 9-osios iškilmes Maskvoje primygtinai ragino prezidentą Aleksandrą Kvašnievskį nevykti į Rusijos sostinę, taip pademonstruojant Kremliui, kad Varšuvai visiškai nepriimtina prezidento V.Putino pozicija neatsiprašyti Lenkijos, Baltijos šalių ir kitų po Antrojo pasaulinio karo SSRS pavergtų Rytų bei Vidurio Europos valstybių už Molotovo-Ribentropo paktą, Jaltos ir Potsdamo suokalbius. Taip pat ir už lenkų karininkų masines žudynes Katynės miške, nekaltų piliečių trėmimą pasmerkiant juos badui, vergiškam darbui ir nepakeliamoms kančioms. Vien tik 1939-1941 metais iš Sovietų Sąjungos okupuotų Lenkijos sričių į Sibiro ir kitas koncentracijos stovyklas buvo ištremta per pusantro milijono lenkų. Tas pats tęsėsi ir pirmaisiais pokario metais, kai Lenkijos „prezidentu“ buvo pastatytas aršus stalinistas ir dogmatikas Boleslovas Bierutas. Tuo tarpu A.Kvašnievskis nuolat aiškino, kad jo dalyvavimas Maskvos iškilmėse yra būtinas ne tik pagerbiant žuvusiuosius Rytų fronte, bet ir tai, kad Lenkija buvo hitlerinės Vokietijos okupuota, o jos kariai kovėsi antihitlerinės koalicijos pusėje. Be to, Lenkijos prezidentas žadėjo Maskvoje V.Putinui viešai priminti apie Lenkijos pavergimą po karo.

Kaip ir buvo tikėtasi, jokio atsiprašymo už padarytus nusikaltimus lenkų tautai net neužsiminta. Dar daugiau. Rusijos prezidentas V.Putinas, kalbėdamas Raudonojoje aikštėje apie antihitlerinę koaliciją, net nepaminėjo Lenkijos dalyvavimo joje. Nesvarbu, kad visi pripažįsta ypatingą lenkų karių, vadovaujamų generolo V.Anderso, narsą ir pasiaukojimą kovojant Vakarų fronte. Beje, generolo V.Anderso armija buvo suformuota Sovietų Sąjungoje daugiausia iš tų pačių lenkų Sibiro tremtinių 1942 metais. Tuomet Stalinas, patirdamas didelius pralaimėjimus fronte, buvo priverstas tai padaryti. Be to, Kremlius tada dar palaikė diplomatinius santykius su Londone įsikūrusia Lenkijos emigracine vyriausybe. Generolas V.Andersas labai gerai suprato tokius Maskvos planus ir, pasinaudodamas proga, išsireikalavo, kad jo vadovaujamai lenkų armijai būtų leista pasitraukti į Iraną, iš kur V.Anderso daliniai perėjo Vakarų sąjungininkų pusėn. V.Anderso karių narsumas kovojant su hitlerininkais tapo legendiniu ypač vykstant mūšiams Italijoje. Jų žygdarbiai apdainuojami dainose. Ypač garsi daina apie mūšį prie Montekasino vienuolyno, kur ir dabar yra didžiulės žuvusių V.Anderso armijos karių kapinės.

Tačiau V.Putinas, gegužės 9-osios iškilmėse tarp kovotojų su fašizmu paminėjęs vokiečių, italų, prancūzų antifašistus, nė žodeliu neužsiminė apie Lenkijos indėlį Antrajame pasauliniame kare. Tuo labiau apie lenkų aukas per Varšuvos sukilimą, kai raudonoji armija specialiai sustojo nutraukdama puolimą prie Varšuvos, tuo pačiu leisdama vokiečiams susidoroti su sukilėliais. Bet labiausiai lenkus įžeidė demonstratyvus paties V.Putino išskirtinis dėmesys vienam iš kolaborantų „liaudies“ Lenkijos marionetiniam prezidentui generolui V.Jaruzelskiui, 1981 metais įvedusiam Lenkijoje karinę padėtį, bei prezidento A.Kvašnievskio paniekinimas, pasodinant jį svečių tribūnoje tarp vadovų tų valstybių, kurios niekuo neprisidėjo prie nacistinės Vokietijos sutriuškinimo. Tuo sukėlė didelį lenkų visuomenės pasipiktinimą. Jis buvo pademonstruotas masiškai grąžinant jau išpirktus bilietus į Maskvos Didžiojo teatro gastrolinius spektaklius. O pats A.Kvašnievskis taip ir nerado galimybės viešai išsakyti žadėtą Lenkijos poziciją dėl Stalino ir Hitlerio suokalbio 1939 metais ir abiejų diktatorių įvykdytą Lenkijos okupaciją. A.Kvašnievskiui teko pasitenkinti spaudos konferencija Lenkijos ambasadoje Maskvoje, kur jo klausėsi tik ambasados darbuotojai ir keletas žurnalistų.

Po tokio Kremliaus akibrokšto, Lenkijoje vėl labai sustiprėjo antirusiškos nuotaikos. Netgi tie, kurie, po komunistinio režimo žlugimo, gana palankiai žiūrėjo į Maskvą, dabar pakeitė savo nuomonę. Visi apklausų duomenys rodo, jog dauguma lenkų įsitikinę, kad nedraugiškiausia ir kelianti didžiausią pavojų Lenkijai yra Rusija. Taip mano daugiau kaip 51 proc. Lenkijos gyventojų.

Pačios Lenkijos pagrindiniai televizijos kanalai savo laidose rodė archyvinius dokumentus ir nuotraukas, iš kurių aiškiai matyti, kad ne vien Hitleris, bet ir Stalinas, užpuolę Lenkiją, sunaikino šešis milijonus Lenkijos žmonių, o Rusija dar pusę amžiaus pavertė Lenkiją savo kolonija. Tuos televizijos siužetus parengė partija „Teisė ir teisingumas“. Už tai bemat susilaukta labai piktos Maskvos reakcijos. Rusijos užsienio reikalų ministerija netgi paskelbė specialų pareiškimą protestuojant prieš Rusijos „šmeižimą“. Atsakydamas į šį pareiškimą Lenkijos Seimo vicepirmininkas Tomašas Nalenčas pavadino Rusijos URM protestą skandalingu. Jis priminė Maskvai nepamiršti, jog praėjo tie laikai, kai Rusija galėjo diktuoti Varšuvai, kaip jai elgtis. Beje, V.Putinas, savaip traktuodamas Antrojo pasaulio karo ir pokario istoriją ir paniekindamas Lenkiją kaip naująją ES narę, pastatė į gana nepatogią padėtį Maskvos mylėtojus ES, pirmiausia Vokietiją ir Prancūziją. Šiaip ar taip, Berlynas ir Paryžius noromis nenoromis turi skaitytis su didele Lenkija. Nesvarbu, kad ji dar tėra tik ES naujokė, bet jos įtaka ypač pokomunistinėms ES naujokėms labai juntama. Be to, artėjančiuose Lenkijos parlamento rinkimuose Maskva per savo aroganciją sudavė skaudų smūgį Lenkijos kairiesiems, buvusiems komunistams, pasivadinusiems Kairiųjų demokratų sąjunga. Laimėti rinkimus kairieji faktiškai neturi jokių šansų. Dar vienas dalykas, labai suerzinęs Maskvą, buvo prieš porą savaičių istoriniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste Lucke surengta Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos parlamentų vadovų susitikimas, kuriame buvo įkurta trijų valstybių parlamentinė asamblėja. Kaip pabrėžiama bendroje asamblėjos deklaracijoje, trijų valstybių parlamentai derins visus klausimus ne tik tarpusavio santykiuose, bet ir koordinuos bendrą užsienio politiką. Pirmiausia dėl greitesnio Ukrainos integravimosi į euroatlantines struktūras – ES ir NATO. Lucko susitikimas vėl davė progą Maskvos imperijos šalininkams šūkauti, kad Varšuva ir Vilnius siekia paversti Ukrainą savo įrankiu, atkuriant istorinę Lenkijos-Lietuvos valstybę... Neslepiama pykčio dėl Ukrainos prezidento V.Juščenkos trumpo oficialaus vizito į Vilnių ir jo susitikimo su Lietuvos Prezidentu. Taip pat, kad abu prezidentai V.Juščenkos lėktuvu kartu išvyko į Varšuvą dalyvauti Europos Tarybos aukščiausiojo lygio susitikime. Maskva tai vienareikšmiai vertina kaip dar vieną „suokalbį“ prieš Rusiją.

O į V.Putino ir jo bendraminčių chorą atsisakant pripažinti Lenkijos dalies okupaciją 1939 metais ir Baltijos valstybių užgrobimą įsitraukė ir pirmasis bei paskutinis SSRS prezidentas M.Gorbačiovas. Kalbėdamas per RTV televizijos laidą „Rusijos panorama“, M.Gorbačiovas pareiškė: „Pribaltams ir kitiems keliant klausimą dėl Sovietų Sąjungos okupacijos pripažinimo, pasakysiu viena: visa tai spekuliacija. Manau, kad tokie reikalavimai gali kilti tiktai nenormalios psichikos žmonių galvose. Tuo labiau kad juose ta psichika laikas nuo laiko vis labiau ryškėja“.

© 2005 "XXI amžius"