Lisabonos strategija ar Lisabonos tragedija?

Ugnius Trumpa,

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Nors pastarojoje Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimo dienotvarkėje dominavo du pagrindiniai klausimai – Paslaugų direktyva ir Stabilumo pakto kriterijai, – pasirengimas šiam susitikimui sukėlė šalyse narėse ir ES Parlamente daug diskusijų apie Lisabonos strategiją ir jos ateitį.

Ne veltui ir Europos Komisijos (EK) prezidentas Chosė Manuelis Barozas atkreipė dėmesį, kad nuo Paslaugų direktyvos ateities priklauso ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo perspektyvos. Susitikimas pasibaigė, ir šiandien jau aišku, kad Paslaugų direktyvos laukia niūri ateitis, o Stabilumo pakto pakeitimai, vadinami išimtimis, de jure pripažins kelių ES šalių valstybinių finansų nestabilumą ir leis EK į tai užmerkti akis.

Nors daugelis naujųjų šalių narių, stodamos į ES, pareiškė norą kuo greičiau integruotis taip pat ir į Europos pinigų sąjungą, po pastarųjų išimčių įvedimo kyla rimtų klausimų dėl euro kaip stabilios ir patikimos valiutos, nes kasmet vis daugiau šalių nebeatitinka vieno ar net kelių Mastrichto kriterijų. Po narystės sutarčių pasirašymo su Bulgarija ir Rumunija ne tik Europos Komisijai, bet ir visoms narėms turėtų kilti dar daugiau ekonominių ir socialinių bei sienos saugumo klausimų.

Kokia ateitis laukia ES ir Lisabonos strategijos, jei taip lengvai paminami pagrindiniai vieningos rinkos ir skaidrių bei stabilių šalių narių valstybės finansų principai? Neseniai viename Lisabonos strategijos aptarimų teko girdėti autoritetingų ekspertų kategorišką išvadą – Lisabonos strategija mirė. Galbūt daugeliui tai netikėta ir iš pirmo žvilgsnio nepriimtina nuomonė, bet pasigilinkime į Lisabonos strategijos įgyvendinimo pirmųjų penkerių metų rezultatus ir į tolesnes jos perspektyvas.

Valdymo dokumentas ar politinių deklaracijų rinkinys?

Strategija – valdymo teorijoje ir praktikoje nusistovėjęs terminas, kurio esmė yra pateikti tikslų ir priemonių planą, atitinkantį racionaliai įvertintas aplinkybes ir resursus. Užgimęs karinio planavimo ir statutinių organizacijų terpėje strateginis planavimas vėliau buvo pritaikytas versle ir valstybės administravime. Tačiau nuo pat savo prigimties strateginis planavimas buvo taikomas hierarchinėse organizacijose su griežtai apibrėžta struktūra ir vidine tvarka. Trumpiau tariant, strategija – tai veiklos planas struktūrizuotai organizacijai su aiškiai apibrėžta jos struktūrinių dalių atsakomybe ir veiklos ribomis.

Atviro koordinavimo principas, kuriuo nuo pradžių buvo paremtas Lisabonos strategijos įgyvendinimas, iš principo yra netinkama valdymo forma bet kokiai strategijai įgyvendinti. Dėl šios priežasties nuo pat pradžių Lisabonos strategijos įgyvendinimas tapo laisvu šalių narių „dreifavimu“ politinio kompromiso būdu suderintų ir todėl dažnai prieštaringų tikslų link.

Strategijos rengimas visai ES ir detalus nuo valdžios institucijų tiesiogiai nepriklausančių tikslų apibrėžimas tampa neįveikiama užduotimi vien todėl, kad ekonominiai ir visuomeniniai procesai negali būti strateginio planavimo objektu, nes didžiąja savo esme yra spontaniški ir nuo valdžios norų ar veiksmų kinta tik netiesiogiai. Jei strateginį planavimą taikytumėm visuomeniniams ir ekonominiams procesams šalies mastu, toks planavimas pasibaigtų totalitarizmu ir socialine inžinerija.

Dėl šios priežasties Lisabonos strategija yra neįgyvendinama iš esmės, nes objektu pasirinkta ne konkreti organizacija (pavyzdžiui, Europos Komisija), o visa ES ir jos ekonomika. Net ir atsakingų pareigūnų „Mr ar Ms Lisabona“ paskyrimas šalyse narėse dėl išvardytų priežasčių negali tapti strategijos išgelbėjimo plano dalimi. Veikiau tai gali daugiau biurokratizuoti gerų iniciatyvų procesą ir jį diskredituoti.

Strategijos Achilo kulnas

Ne visos senosios ES šalys pasižymi vienodu ekonominiu pajėgumu pasiekti socialinius tikslus ir konkrečius rodiklius. Portugalijai, Graikijai ir net Ispanijai ekonominis augimas šiandien yra uždavinys numeris vienas, nes siekdamos kitų tikslų jos paprasčiausiai neturės tam reikalingų išteklių. Kadangi strategija buvo kurta neatsižvelgiant į naujų šalių narių stojimą, galime teigti, kad atotrūkis tarp Lisabonos strategijos ir naujų šalių narių strateginių tikslų ir priemonių yra tiesiog užprogramuotas.

Kita problema – sektorinis požiūris į atskiras strategijos dalis ir aiškios prioritetų sekos nebuvimas sukuria prielaidas instituciniams prieštaravimams šalyse narėse strategijos įgyvendinimo metu, o koordinavimo centro nebuvimas ir tarpinių įvertinimų stoka daro beprasmišką bet kokių apibrėžtų tikslų ir vertinimo priemonių nustatymą. Tenka tik apgailestauti, kad integracijos procesas, nors tuo metu buvo gana akivaizdus, vis dėlto nebuvo nei įvertintas, nei įtrauktas į strategijos formulavimą ir vykdymą.

Atnaujintoje strategijoje matyti teigiamų pokyčių

Strategijos peržiūrėjimas neabejotinai įnešė gerų pokyčių. Pagrindiniai atnaujintos strategijos privalumai – tai išryškintas ekonomikos augimo akcentas, palyginti su socialinės sanglaudos ir darnios plėtros siekiais. Sveikintina tai, kad atsisakyta deklaratyvaus tikslo būti lyderiu pasaulyje ir kad sumažintas keliamų uždavinių skaičius.

Apgailėtini pirmojo „penkmečio“ rezultatai davė teigiamų poslinkių ir strategijos administravime. Pagaliau atsitraukta nuo atviro koordinavimo principo ir grįžta prie tiesioginio šalių-narių dialogo su Komisija. Tikėtina, kad tai pagerins administravimo efektyvumą.

Tai, kad konsoliduotas Lisabonos strategijos vykdymo valdymas ir numatomas vienas atsakingas ministras kiekvienoje šalyje narėje, dar neaišku, ar taps teigiamu veiksniu, nes gali būti sukurta dar viena biurokratinė struktūra, kurios efektyvumas visgi priklausys nuo šalies narės Vyriausybės arba Parlamento politinės valios. Neaišku, ar vietiniai „Mr ar Ms Lisabona“ sugebės iškelti Lisabonos strategijos tikslus virš nacionalinių politinių ar ekonominių interesų. Tačiau tai, kad bus taikomas vienas nacionalinis planas ir viena ataskaita (anksčiau buvo taikomas sektorinis principas), leis bent jau lengviau vertinti planų ir pasirinktų priemonių efektyvumą.

Pagrindiniai trūkumai liko

Pagrindinis atnaujintos strategijos trūkumas yra tas, kad stipriai akcentuojamas ekonomikos augimas nelaikomas pagrindu bet kokiems socialiniams arba gamtosauginiams tikslams. Taigi išlieka tikslų paralelizmas, lygiai taip pat kaip ir ankstesniame strategijos variante deklaruojama proaktyvi pozicija tose srityse, kur ekonominiai procesai klostosi spontaniškai (pavyzdžiui, konkurencija, verslo ir mokslo ryšiai ir t.t.).

Vertinant strategijos atitikimą ir santykį su kitomis pagrindinėmis reformų iniciatyvomis tenka konstatuoti, kad neatkreipiamas dėmesys į struktūrines reformas (pavyzdžiui, bendros žemės ūkio politikos reforma). Taip pat neaišku, ar nuolatos akcentuojamos investicijos į žinias ar inovacijas neiškreips rinkos santykių ir ar šios investicijos bus efektyvios, jei bus naudojamos valstybinių mokslo ar švietimo įstaigų (ypatingai naujosiose narėse).

Tenka tik apgailestauti, kad išlieka gaji nuostata vertinimu laikyti biudžeto išlaidas, bet ne pasiektų tikslų ir panaudotų priemonių efektyvumą (pavyzdžiui, 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto mokslui ir tyrimams). Taip pat deklaruojami ne tik lygiagretūs, bet ir visai priešingi tikslai (pavyzdžiui, darbo vietų išsaugojimas ir darbo rinkos lankstumas). Nors naujojoje strategijoje akcentuojamas socialinių partnerių vaidmuo, pastarojo meto senųjų šalių profsąjungų teroras prieš naujųjų šalių įmones rodo, kad darbo jėgos mobilumui ir konkurencijai bus rimtai priešinamasi.

Priešinimasis Paslaugų direktyvai prieš pastarąjį ES viršūnių susitikimą Briuselyje parodė, kad nenoras konkuruoti yra pagrindinis ekonomikos augimo ir bendrosios rinkos plėtojimo stabdis. Valstybinis arba valstybės finansuojamas paslaugų sektorius ir profsąjungos senosiose šalyse narėse tapo pagrindiniu ekonomikos augimo trukdžiu, todėl tikėtina, kad šios jėgos stabdys ir visą Lisabonos strategijos įgyvendinimą.

Turint galvoje visus vidinius strategijos prieštaravimus ir trūkumus bei nepalankią išorinę aplinką, tenka konstatuoti, kad šis planas bus greičiau „Lisabonos tragedija“, o ne ES išsigelbėjimo ir ekonomikos augimo strategija.

ELTA, LLRI

© 2005 "XXI amžius"