Europos Sąjunga ir Antrojo pasaulinio karo pasekmės
Paprastam Lietuvos, taip pat ir kitų šalių, neišskiriant
nė Rusijos, blaiviai mąstančiam piliečiui jau senokai buvo aišku,
kad tokią gausą akivaizdžių faktų, liudijančių nacių ir komunistų
glaudų bendradarbiavimą planuojant Antrąjį pasaulinį karą ir po
to drauge vykdant agresiją, neįmanoma paslėpti ar užgožti pompastiniais
renginiais, pergalę šlovinančiomis kalbomis, milžiniškais plakatais
ar maršų gaudesiu.
Tuo labiau nebuvo įmanoma to padaryti grasinimais,
melu, nutylėjimais, klastotėmis. Lietuvoje, taip pat ir užsienyje
šios temos gvildentos visais požiūriais. Įdomu į šią istoriją pažvelgti
kitų tautų atstovų akimis.
Austrų žurnalistė dr. Judit Levonig, jau kuris
laikas gyvenanti Vilniuje ir Taline, yra gerai susipažinusi su Baltijos
šalių istorija ir kiekvienos šalies žmonių mentalitetu. Turėjau
progą kurį laiką su ja pabendrauti, kai teko rengti medžiagą mėnraščiui
Baltische Rundschau apie Lietuvoje vykusias laisvės kovas.
Žurnalistė piktinasi, kad Europos Sąjungos (ES)
komisija, paskelbusi pareiškimą apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos
60-mečio minėjimą, nepamini jokiu žodžiu, jokia užuomina apie tuo
pačiu metu įvykdytą prievartinį įjungimą į buvusią SSRS dabartinių
ES narių Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Ji aukštai vertina drąsą
įžymaus politikos veikėjo ES komisijos viceprezidento Giunterio
Ferheugeno, Taline pareiškusio, kad mes neturime slėpti faktų,
jog trys Baltijos šalys buvo ilgą laiką prieš jų valią okupuotos.
Žurnalistė konstatuoja esant labai aktualų reiškinį, sakydama, kad
norint šią tiesą skelbti ir šiandien vis dar reikia drąsos. Tuo
įsitikinta daugel kartų.
Baltams, patyrusiems nacių ir bolševikų okupacijas,
jau seniai kelia didelę nuostabą, kodėl Vakarų demokratijos bastione
jau geras pusamžis naudojamasi Kremliaus parengtu Antrojo pasaulinio
karo istorijos variantu, kuris paremtas melu, klastotėmis, nepalankių
faktų nutylėjimu. Būtent ši tyla bene labiausiai piktina ir austrų
žurnalistę: Norėčiau į šią Vakarų, Šiaurės, Pietų Europos tylą
šaukti ir sulaukti atsako.
Jai nesuprantama, kodėl, kai Kremliaus šeimininkas
kviečia į minėjimą, ir beveik visi atvyksta. Tai mane, kaip austrę,
nuteikia liūdnai ir siutina, kad Austrijos Respublika, kuri didžiuojasi
savo neutraliteto politika, paprasčiausiai plaukia su kitomis šalimis
šiame ignoravimo sraute. (
) Kada pagaliau nukris Vakaruose, Šiaurėje,
Pietuose Geležinė uždanga žmonių galvose? Man norisi verkti.
Yra pagrindo tikėtis, kad visose Vakarų šalyse
rasis vis daugiau politikų ir žurnalistų, suvokiančių tikrąją Antrojo
pasaulinio karo istoriją ir Baltijos šalių siekį jaustis ES visavertėmis
partnerėmis su senbuvėmis, tačiau su savo unikalia Vakaruose dar
nepripažinta kovų, okupacijų, praradimų ir išsivadavimų istorija.
Plačiai pagarsėjusi rusų demokratijos atstovė
Valerija Novodvorskaja rašo: Atsitiko keistas ir baisus dalykas:
SSRS tarytum ir nugalėjo, bet sovietų žmonėms, Rytų Europai, Baltijos
šalims pergalė neatėjo. Ir taikos nėra iki šiol. Dešimt Čečėnijos
karo metų tai ne taika. Ir tai, kad Čečėnijos karo dalyvių teisės
sulyginamos su 1940-ųjų metų veteranų ir jie gauna tuos pačius apdovanojimus
tai baisus įžeidimas.
Priminsime gegužės 9-ąją Maskvos iškilmėse apie
įspūdingas karines pergales Čečėnijoje neužsiminė nė vienas kalbėtojas,
nors ordinai buvo dalijami. O be reikalo, juk totališkai sugriauti
visi šalies miestai, penktadalis gyventojų išžudyti, trečdalis tapo
pabėgėliais. Vakarų Europa Ičkerijos Respublikos, vaizdžiai tariant,
dar nepamatė. Nėra abejonės, kad tai tik laiko klausimas.
Europos Parlamento narys prof.V.Landsbergis gegužės
6 dieną savo kalboje Vilniaus forume Antrasis pasaulinis karas
ir Lietuva pranašiškai nuspėjo, kad gegužės 9-osios ypatingąjį
stalinizmo reabilitavimo spektaklį ištinka krachas. Tiesą pasakius,
kracho išvengti nebuvo įmanoma. Nepaneigiami Antrojo pasaulinio
karo pradžios ir genocido faktai renginio organizatorius vertė net
keletą kartų keisti šio karo vertinimus, neigti ir pripažinti buvus
nusikalstamą Stalino ir Hitlerio suokalbį, kurti tariamas pretenzijas
Baltijos šalims, šmeižti, grasinti, įžūliai meluoti, išsisukinėti.
Visa tai buvo daroma neraustant. Beje, melas ir išsisukinėjimas
įprastinis KGB-FSB veiklos metodas. Žinant, kad Rusijos vadovybėje
vyrauja minėtos firmos elitas, nereikėtų stebėtis ir jos metodų
perėmimu.
Tai, kad Kremlius buvo priverstas prabilti apie
tai, ką iš pradžių griežčiausiai slėpė, ką siekė nutylėti, yra vienas
svarbiausių Maskvos renginio rezultatų. ES politikai vienaip ar
kitaip tuos rezultatus vertins. Akivaizdi nauda ir rusų demokratams.
Nacizmą sunaikino jungtinės sąjungininkų pajėgos.
Tą faktą ir pabaigą Europoje paminėjo Vakarai ir Rusija skirtingomis
dienomis. Karo trukmės Lietuvoje problema turės būti sprendžiama
ES kontekste. To nepadarius pakibtų Lietuvos visavertiškumo klausimas
ES ir Aljanse.
Edmundas SIMANAITIS
© 2005 "XXI amžius"
|