Buvo kovojama tik už Lietuvą

Vilius BRAŽĖNAS

Vokiečių fašistų sąjungininkai ir bendražygiai 1939 metų kare su Lenkija – rusiški fašistai vadina fašistais ir su sovietų okupantais kovojusius lietuvius. Anot to žemaitiško posakio, „kuom pats kvep, tuom ir kitus tep“. Mat į Aukštaitijoje susiformavusią Tėvynės apsaugos rinktinę įstojęs jaunuolis Valdas Adamkus, dabar Lietuvos prezidentas, 1944 metų rudenį buvo atsidūręs Sedoje. Tenai lietuviai, beveik beginkliai, pastojo kelią sovietų tankams nelygioje kovoje. Tačiau Lietuvos šmeižikai ir istorijos klastotojai bando skelbti, kad okupacijai priešinęsi lietuviai, įskaitant, žinoma, partizanus ir įvairius rezistentus, kovojo su Vakarų Europa ir su JAV. Esą jie kariavo „nacių pusėje“!

Taip mūsų priešinimąsi nacių prievartinei mobilizacijai apibūdina raudonieji fašistai, kurie kovojo drauge su naciais prieš Lenkiją. Vadinasi, atsidėkodami lietuviams už „kariavimą nacių pusėje“, naciai šaudė Vietinės rinktinės kariūnus, uždarė aukštąsias okupuotos Lietuvos mokyklas ir siuntė mirti į Štuthofo konclagerį įkaitus – Lietuvos inteligentus.

Nejaugi slapstymasis ir išsisukinėjimai nuo tarnavimo vokiečių daliniuose buvo kariavimas prieš Vakarų sąjungininkus? Iš tikrųjų lietuvių tauta ir tada įrodė politinį subrendimą, tinkamai elgdamasi pakliuvusi tarp dviejų laisvės priešų. Jie nesabotavo karą pralaiminčio kaimyno karinės veiklos ir tuo pačiu stengėsi pakenkti stipresniam savo priešui. Lietuviai taupė savo jėgas tam laikui, kai Raudonoji armija pasieks Lietuvos žemę, ir rengėsi kovai už Atlanto Chartos tautų apsisprendimo užtikrinimą.

Kai sovietai pasiekė Lietuvą 1944 metų vasarą, Aukštaitijos jauni vyrai ir vyresni, buvusieji kariai, kurie išsislapstė nuo vokiškos priverstinės „mobilizacijos“, stojo savanoriais į besiformuojančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Tarp jų buvo nemažai plechavičiukų, kurie net su ginklais buvo pasprukę iš vokiečių nagų, Vietinei rinktinei išsiskirstant. Ar tuos vyrus, kurie vėl būrėsi į vokiečių ginklais ginkluotus lietuvių dalinius, kurie buvo pasprukę nuo vokiečių prievartos, galima vadinti „fašistais“, „nacių šalininkais“, „kovotojais už Vokietiją“? Ne! Ne! Ne! Tada buvo kaunamasi tik už Lietuvą, ir už nieką kitą, nesvarbu, kurio krašto ginklais ir kokią uniformą dėvint.

Iš tikrųjų 1944 metais lietuviai nebegalėjo kariauti už Vokietiją jau vien todėl, kad Vokietijos, kaip karinės jėgos, tada nebebuvo. Jau 1942 metais vienas iš Vokietijos atvykęs civilis vokietis, pamatęs mane esant patikimą lietuvį, man prasitarė: „Mes jau pralaimėjome karą“. Tai sakė vokietis 1942 metais! O tai supratusiems lietuviams buvo aišku, jog reikia taupyti jėgas. Deja, Atlanto Charta pasirodė buvusi melo charta ir daug lietuvių karių savanorių, su svetimu ginklu rankoje, net atsidūrė svetimuose kraštuose.

Visgi reikia pasakyti, kad tuoj po sukilimo, po 1941 metų Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, daug to meto jaunuolių ir buvusių karių, pergyvenusių komunizmo siaubą, būtų ėję šalia vokiečių link Maskvos ir Leningrado. Po vienerių metų ir septynių dienų raudonojo teroro daug lietuvių būtų žygiavę į Rytus net šalia paties Belzebubo legionų. Laimei, nepolitinio vermachto komendantus greit pakeitė nacių okupaciniai komisarai ir paaiškėjo Hitlerio planai Baltijos kraštų ir Ukrainos atžvilgiu. Turbūt dėl to, kad išdidūs vokiečiai net nesugebėjo duoti melagingų savivaldos pažadų, pergalingai karą pradėję vokiečiai įklimpo Rytų fronte.

Aš pats apie Reicho planus sužinojau grįžęs namo iš pasienio, kur buvau atsidūręs. Į Kauną skubėjau atsiliepdamas į lietuviškos mobilizacijos šaukimą. Pirmąją dieną grįžus į Kauną, mano „žygio į Rytus“ įkarštį lyg šaltu vandeniu atvėsino Karo muziejaus sodelyje sutiktas vermachto vyr. leitenantas. Į mano pastabą, kad gal susitiksime prie Maskvos ar Leningrado, jis išdidžiai išdrožė: „Mums jūsų nereikia. Tik vokietis yra vertas nešioti ginklą. Jūs auginsite bulves, aprūpinsite maistu ir kitaip tarnausite Vokietijai“. Vėliau teko nuo „žygio“ slapstytis, įtartinomis naktimis miegoti namo pastogėje arba net išvažiuoti dviračiu į užmiestį, jei gaudavau telefonu žinią, kad „Kulautuvoje žuvys gerai kimba…“ Taip buvo iki atsiradimo Sedoje, kur 1944 m. spalio 7 d. Tėvynės apsaugos rinktinė, pastodama kelią sovietų tankams, parodė pasauliui, kad Lietuva priešinosi okupacijai.

Tokie „kovotojai nacių pusėje“ buvo ir kiti kariai savanoriai. Be to, nors Vakarai buvo tapę „sovietų sąjungininkais“, SSRS niekada Vakarų sąjungininke nebuvo: ji visą tą laiką galando peilį ant Vakarų galąstuvo Vakarų laisvės gerklei perpjauti.

Kaip vėliau pasirodė, prieš okupantus kovoję lietuviai tada kovojo toje pačioje „pusėje“, kurioje kovojo JAV kariai Korėjos ir Vietnamo karuose.

© 2005 "XXI amžius"