Akivaizdu, bet nepripažįstama

Vis nepavargstama kaltinti prof. Vytautą Landsbergį, Lietuvos konservatorius ir apskritai nepriklausomybę branginančius Lietuvos piliečius „rusofobija“. Buvę kolaborantai, okupacinių struktūrų veteranai ir jų „ideologinis antstatas“ – partiniai istorikai, literatai, pseudoliberalai – ap(si)gaudinėja, dangstydami Rusijos tikrovę iliuzijų skraistėmis. Esą Rusija „pasikeitė“, „nebekelia grėsmės“, „demokratėja“, jos „negalima izoliuoti“, nuo jos „vis tiek niekur nepabėgsime, nes taip lėmė geografija“ ir t.t.

Visi šie ir panašūs migdantys kapituliantiški teiginiai yra ne kas kita, kaip pavydėtino atkaklumo pastanga regėti tai, ko nėra, arba nepripažinti akivaizdžių dalykų. Nesinori čia nagrinėti Rusijos „demokratėjimo“ pavyzdžių, kurių kiekviena diena pateikia vis naujų ir vis ryškesnių (Baltijos šalių okupacijos nepripažinimas, genocidas Čečėnijoje, teisminiai susidorojimai su oponentais, apynasris žiniasklaidai, skustagalviai, žudantys kitataučius tiesiog gatvėse, vėl sugrįžę „šnipų procesai“...). Etinėmis kategorijomis mąstantiems žmonėms pakaktų įsigilinti į vieną faktą: šalis, kurios piliečių dauguma išsirinko į prezidentus kruvinais nusikaltimais pagarsėjusį slaptosios policijos papulkininkį – tuo jau viską pasakė apie savo mentalitetą, vertybes, apie savo požiūrį į aplinkinį pasaulį.

Deja, ir aplinkinis pasaulis (ypač didieji Europoje), priimantis tai kaip savaime suprantamą dalyką ir vaizduojantis draugystę su tuo papulkininkiu, taip pat viską pasako apie save – apie vyraujančią gyvenimo ir veikimo koncepciją. Tai – paraiška visiems įmanomiems miunchenams ir jaltoms ateityje. Ir tai signalas Baltijos valstybėms, Kaukazo tautoms, visiems laisvę mylintiems ir garbės nepraradusiems žmonėms: atsargiai – tai prekeiviai, besirūpinantys tiktai savąja nauda. Kai tik jiems pasirodys patogu, jie ir vėl jus parduos, iškeis, paliks likimo valiai, kaip šiandien čečėnus…

Kun. Robertas GRIGAS

© 2005 "XXI amžius"