Po dvylika vėliavų tarp tironijos
ir laisvės

Edmundas SIMANAITIS

Knygos viršelis

Vilniuje, M.Mažvydo bibliotekos sausakimšoje salėje, gegužės 30 dieną įvyko naujos Viliaus Bražėno knygos „Po dvylika vėliavų tarp tironijos ir laisvės“ sutiktuvės. Renginio vedėjas Juozas Šalkauskas pirmajam suteikė žodį knygos redaktoriui Dariui Simanaičiui. Įvairiais aspektais nušvietė 356 puslapių apimties gausiai iliustruotame veikale gvildenamas temas kiti kalbėtojai: prof. O. Voverienė, A.Liekis, buvęs kariuomenes vadas gen. J. Kronkaitis, iš JAV atvykusi autoriaus dukra Lyvija, E.Simanaitis ir mons. A.Svarinskas. Knygos autorius V.Bražėnas padėkojo knygos redaktoriui ir kitiems, padėjusiems parengti ir išleisti jo veikalą. Sutiktuvėse dalyvavo kariuomenės ir visuomenės atstovai.

V.Bražėno knyga „Po dvylika vėliavų tarp tironijos ir laisvės“ nėra vien autoriaus publicistinių straipsnių rinkinys, atsiminimai ar asmenybės gyvenimo aprašymas. Jos reikšmė kur kas platesnio skambesio. Joje Tėvynės ir, kas itin įdomu, lietuvių išeivijos istorijos turiningi tarpsniai.

Žmona – pagalbininkė

V.Bražėnas teigia niekada nerašęs dienoraščio, tačiau paaiškina: „Rašau, vykdydamas žmonos Edos įpareigojimą“. Su žmona Prakseda, gyvenimo drauge, pagalbininke ir rūpestinga Viliaus kūrybinio archyvo tvarkytoja, kartu nugyventi 59-eri metai. Ji nuolatos ragino savo vyrą rašyti atsiminimus, gerai jausdama, kad to nedarant vertinga ir įdomi išeivijos patyrimo dalis gali nesugrąžinamai pražūti. Ir pats autorius daugelį kartų girdėjęs amerikiečių, kurie klausėsi jo paskaitų, raginimus rašyti knygą. Eda išėjo į Amžinybę. Ši knyga sudaryta jau be žmonos pagalbos, tačiau remiantis jos ankstesniu įdirbiu.

Viliaus talentai

V.Bražėno talentai anksti pasireiškė. Jis buvo aktyvus visuomenininkas, pripažintas geriausiu skautų laužavedžiu. Leitenanto antpečiai liudijo jo pilietinį nusiteikimą. Buvo gerai įvaldęs oratoriaus meną. Tačiau bene svarbiausia – nuo jaunystės dienų pasižymėjo lietuviška pilietine savimone. Pastaroji aplinkybė tapo atramos tašku, kai publicisto žvilgsniu analizuodavo ir prognozuodavo Lietuvos ir pasaulio politikos įvykius. Apie visa tai skaitytojas ras knygoje. Verta nors probėgomis aptarti V.Bražėno visuomeninės veiklos formas, kurios savo ruožtu reljefiškai išryškina kai kuriuos Amerikos lietuvių išeivijos politinio, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo reiškinius.

Pilietinis kredo – kova su totalitarizmu

„Kodėl pabėgote iš Lietuvos?“- kartą paklausė  „Lietuvos ryto“ žurnalistė. „ Pajutau iš šio klausimo prasikišantį kaltinimą: kuo buvai nusikaltęs? Atrodė, jog buvo tikėtasi tokiu paklausimu kalbėtoją apstulbinti ir pritrenkti. Deja, tai nepavyko ir į trumpą klausimą daviau trumpą atsakymą: „Aš iš Lietuvos nepabėgau, o po Sedos kautynių su sovietų tankais pasitraukiau atbulas, atsišaudydamas“,- rašo autorius ir atkreipia dėmesį į esminės svarbos detalę – laikraštyje buvo „visiškai nutylėtos Sedos kautynės. Dar ilgai po to Sedos kautynių faktas liko žiniasklaidos tabu. Galbūt dėl to, kad antrajai sovietų invazijai 1944 m. rudenį pasipriešinę Tėvynės Apsaugos Rinktinėn susibūrę savanoriai kariai – toks nepriimtinas faktas maskvinei istorijai, buvo kažkodėl vis dar nepatogus ir mūsų žiniasklaidai“.

Kaip žinoma, nepasiteisino puoselėtos viltys, kad Vakarai nepamirš Atlanto Chartijoje įrašytų viltingų pažadų pavergtosioms tautoms. Prosovietiniai istorikai rašydavo tik apie pasipriešinimą naciams, nutylėdami laisvės kovas.

John Birch Society- JBS

JAV armijos kapitonas Džonas Birčas (John Birch) buvo pavyzdingas patriotiškai nusiteikęs amerikietis, protestantų misionierius, pasižymėjęs tarp kinų antikomunistų. Kinų komunistai nužudė Dž.Birčą praėjus vos kelioms dienoms po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Jo vardu pavadintoje organizacijoje (John Birch Society – JBS) priskaičiuojama iki 70 tūkst. narių. Birčininkai skiria daug dėmesio jaunimui. Rengiamos jaunimo vasaros stovyklos jaunuoliams, autoriaus žodžiais tariant, atidengiami „mokyklose užskleistos realybės horizontai“. JBS spaudoje pateikiama informacija ir žinių analizė retai užtinkama kitur. Autorius pažymi, kad ši aplinkybė primena pogrindžio spaudos platinimą Lietuvoje. Politinis švietimas buvo organizacijos „visuotina strategija, o tiesa – vienintelis ginklas“. JBS veikla buvo nukreipta į didžiausio laisvės priešo – komunizmo plitimo stabdymą ir griovimą. Tokiai veiklai reikėjo ryžtis ir daug ką aukoti. Vilius tokiai aukai buvo seniai subrendęs.

Pavergtųjų tautų rūpestis

V.Bražėnas tapo komunizmo priešininku jau pirmojo bolševikmečio metais, tačiau nuosekli antikomunistinė veikla prasidėjo įstojus į organizaciją JBS. Ši nepartinė sąjunga geriausiai atitiko V.Bražėno veiklos pobūdį. Joje buvo įvairių tautybių ir gana skirtingos socialinės padėties asmenų, pasiryžusių grumtis su bet kokia totalitarine diktatūra. Tokia veikla V.Bražėnui buvo labai priimtina. JBS pozicija pavergtųjų tautų klausimu bene geriausiai atitiko jo nusiteikimą ir lūkesčius. Apsispręsti buvo lengva, nes „JBS yra vienintelė žinoma amerikiečių organizacija, kuri savo programoje vienu iš tikslų yra įrašiusi „pavergtųjų tautų išvadavimą“. Būtent JBS sistemoje V.Bražėnas pamatė ir rado galimybę efektyviausiai panaudoti savo gebėjimus ginant Lietuvos laisvės bylą. Ir ne tik šią bylą! Autorius įsitikinęs, kad „Amerikos išlikimui būtinas komunizmo subyrėjimas ir pavergtųjų išsivadavimas“. Vėlesni įvykiai parodė, kad knygos autorius iš tiesų buvo įžvalgus. Pavergtosios tautos atgavo laisvę, komunizmo imperija formaliai subyrėjo.

Oratoriaus talentas

V.Bražėnas buvo puikus kalbėtojas ir visuomeninio bei politinio gyvenimo analitikas. Apkeliavo su paskaitomis visas JAV valstijas. Paskaitų turinys domino auditoriją, todėl lektoriui į kai kurias vietoves tekdavo grįžti po du ar net tris kartus. Iškalbingas jo turuose skaitytų paskaitų temų sąrašas: „Mažinti įtampą su monstrais“, „Nustokime rėmę komunizmą“, „Nustokime gaminę raketas komunistams“, „Kelrodžiai į tironiją“, „Nėra laisvės veltui“, „Kaip nušalinti komunizmą“ ir kt.

Patikimas komentatorius

V.Bražėnui teko kelis kartus apkeliauti su paskaitomis 49-ias JAV valstijas, pasakyti per tūkstantį kalbų įvairiai publikai mokyklose, klubų susirinkimuose, bažnyčiose, jaunimo stovyklose, įvairiose radijo bei televizijos laidose. Autorius pabrėžia, kad jam buvo svarbiausia tai, kad „teko daugybėje susitikimų ir radijo bei televizijos laidų ginti Lietuvos laisvės bylą“. Oratorius nebuvo linkęs taikstytis su melais ir pusiau tiesomis tenykštėje žiniasklaidoje. V.Bražėno nuosekli pozicija ir argumentuota įvykių analizė sukūrė patikimo komentatoriaus įspūdį. Paaštrėjus santykiams su Kremliumi, iškilus kokios nors krizės pavojui, redaktoriai ar reporteriai gana dažnai kviesdavosi V.Bražėną. Jo taiklios pastabos ir originalūs komentarai buvo labai laukiami ir palankiai priimami klausytojų ir žiūrovų.

Neužsisklęsti savo parapijoje

Paskaitininkas, kalbėdamas lietuvių išeivių auditorijai, visada stengdavosi pabrėžti, „kad užsidarę savyje ir veikdami „tik savos parapijos rūsyje“ negalime tikėtis, kad žiniasklaida ar politikai staiga šoks pagal mūsų „muziką vos tik mums užgrojus“. Vilius visada stengdavosi sieti išeivijos kultūrinio gyvenimo aktualijas su didžiąja politika, pirmiausia Lietuvos laisvės bylos kontekste. Su jaunimu kalbėdavo vengdamas sudaryti įspūdį, jog mėgina gudragalviauti. Jaunimas nemėgdavo nenuoširdžiai ir neįtaigiai kalbančių oratorių. V.Bražėnas gebėdavo sukoncentruoti auditorijos dėmesį į nagrinėjamą temą ir išlaikyti jį iki susitikimo pabaigos.

Humoras ir satyra

Kalbėtojas valdydavo auditorijos dėmesį, išradingai remdamasis humoru. Štai mokykloje jis klausia: „Ar pastebėjote, kad jūsų miesto ir net mokyklų bibliotekose žurnalų ir laikraščių lentynos yra pasvirusios kairėn?“ Publika ne visada iš karto susivokdavo, kad bibliotekose ir skaityklose daugiausia būdavo kairiosios spaudos leidinių.

Nevengė ir politinio atspalvio pašmaikštavimų. Autorius pasakoja kartą gavęs gana keblų klausimą, mat plakate buvo rašoma apie įtampos mažinimą su monstrais: „Ar jūs lyginate komunistus su monstrais?“ „Taip, nors žinau, jog tai yra įžeidimas monstrams“. Auditorijoje sugriaudėjo juokas ir salę slėgusi įtampa vienu mostu atlėgo.

Prof. O.Voverienės vertinimu, „publicisto Viliaus Bražėno straipsniai – aukščiausio žurnalistinio meistriškumo tekstai, kuriuose gausu perliukais žėrinčių išraiškos formų – metaforų, humoro, taiklaus sarkazmo, net grotesko. Jo žodis aštrus ir negailestingas Lietuvos valstybingumo pamatų ardytojams... ir įtaigus, kviečiantis Lietuvos patriotams“.

Publicisto žvilgsniu

Publicisto analitinis žvilgsnis užkliūdavo ir už mažiausio politikos kryptelėjimo. Ilgus metus JAV politikai viešai ne kartą skelbė, kad nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos ir reikšdavo viltį, kad „lietuvių tauta vėl kada nors bus laisva“. „Atrodo visiems buvo lengva kalbėti, kol nepriklausomybės klausimas buvo pakibęs ant „kada nors“. Tačiau kai „kada nors“ nelauktai ir netikėtai tapo „dabar“, Lietuvos laisvės draugai per dažnai lenda į krūmus“, – samprotauja autorius ir teigia, jog „išeivija veikloje už Lietuvos laisvę nebegali pasikliauti vien demaršais valdžios viršūnėse ir turi ieškoti talkos plačiojoje krašto visuomenėje“. Beje, autoriaus nuomone, didelės ukrainiečių ir lenkų diasporos taip pat neišnaudojo savo galimybių tiesiogiai ar per lobistus daryti įtaką JAV užsienio politikai. V.Bražėnas dažnai sielodavosi dėl nuo komunizmo teroro pasitraukusių tautų išeivijos nekoordinuotos veiklos.

Lietuvos laisvės byla

Autorius taikliai pastebi, kad „ne tik naciai ir komunistai, bet ir visi istoriniai Lietuvos priešai pirmiausia stengėsi sunaikinti laisvą lietuvio dvasią, pakęsdami, o kartais net palaikydami kai kurias lietuvybės išorines formas“ ir čia pat daro esminės svarbos išvadą: „Jei Lietuvos priešas deda tiek daug pastangų lietuviškai laisvės dvasiai sunaikinti ne tik tėvynėje, bet ir išeivijoje, tai ženklas, kad privalėtume skirti daugiau organizuoto dėmesio kaip tik šiai laisvės dvasiai išlaikyti.

Negalima ribotis lietuvybės jaunimui pristatymu tik kaip brangios relikvijos, kaip žavaus ir neįkainojamo muziejinio eksponato. Pabandykime mūsų jaunimui lietuvybę perteikti kaip laisvės kovos ugnimi liepsnojantį žibintą, kurį jaunimas perimtų ir dar aukščiau iškeltų; kaip laisvės troškuliu žėrintį kalaviją, kurį laikyti aptrūnijusiose istorijos makštyse būtų šventvagystė“. Štai kur glūdi Lietuvos laisvės bylos prasmė ir tikslas! Autorius šiam tikslui aukojo ne tik savo laiką ir gebėjimus, tai buvo jo gyvenimo būdas. Jis kitaip jau negalėjo. Kad ir ką veiktų, kad ir ką darytų, – lietuvybės dvasia visur palikdavo savo pėdsaką.

Lietuvybės paradoksas

Stebėdamas išeivijos gyvenimą V.Bražėnas greitai pamatė, kad viena didžiausių negerovių yra „parapijiškumas“. Šiuo žodžiu „nusakoma siaurai uždara lietuvių veikla, išplaukianti iš ghetto pobūdžio dvasinės visuomenės vadovų būsenos. Tai vyko ne dėl piktos valios, bet greičiausiai dėl nesugebėjimo susiorientuoti naujoje aplinkoje, dėl kalbos, veiklos sąlygų bei naujojo gyvenamojo krašto politinių konfigūracijų nepažinimo“. Lietuvių organizacijų vadovai aktyviai rūpinosi lietuvybės išlaikymu. Autoriaus nuomone, reikėjo imtis ir kito, ne mažiau svarbaus uždavinio. „Atsidūrę visai naujose ir neįprastose sąlygose, mūsų organizacijų vadovai, jeigu būtų galvoję, kad lietuviškosios išeivijos pagrindinis uždavinys ir misija yra Lietuvos laisvė ir, jos siekiant, prievolė viešai ir plačiai kalbėti pavergtos ir nutildytos tautos vardu, jie būtų jautę prievolę surasti būdų ir kelių Lietuvos bylai kelti viešumon arba būtų paieškoję naujų vadovų ir „autoritetų“, kuriems būtų įmanoma vykdyti pagrindinę išeivijos misiją. Tačiau lemiamu naujuose kraštuose kūrimosi laikotarpiu to meto autoritetai to nepadarė“, – teigia autorius.

V.Bražėnas subtiliai atkreipia skaitytojo dėmesį į faktą, „jog Lietuvos okupantas, jam nepavykus pabėgusiųjų nuo raudonojo teroro sugrąžinti prievarta ar sustabdyti ypač nuo įsikūrimo JAV, jei ne skatino mus jam prielankiais būdais, tai bent jau prielankiai žiūrėjo į mūsų pastangas užsidaryti savyje ir apie smurtą prieš Lietuvą, ir apie komunizmo grėsmę kalbėti bei rašyti tik sau patiems“.

Autorius teigia, kad būta „rankos“ kuri „kreipė mūsų balsą į tokias gaidas, kurios neskambėtų disonansu šalia koegzistencinio-kultūrinio bendradarbiavimo dueto. Ta „ranka“, žinoma, laimino tokią mūsų veiklą ir tuos veikėjus, kurie sąmoningai ar nesąmoningai statė prietilčius ateityje numatytiems tiesti tiltams“. V.Bražėnas ne be pagrindo kritiškai vertino Kremliaus nurodymu KGB reguliuojamus kultūrinius mainus su okupuota Lietuva.

Kas vykdė genocidą?

Autorius niekada nevengė genocido temos. Turėjo aiškią ir tvirtą poziciją, kurios laikosi ir dabar. „Mes malame tuščiomis girnomis besiskųsdami pasaulio tyla dėl sovietinio genocido Lietuvos okupacijos metais. Vis primename Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. gruodžio 9 d. vienbalsiai priimtą Genocido Konvenciją (GK), pagal kurią buvo pakaltinta Vokietijos Nacionalinė Socialistinė Darbo Partija (trumpai pavadinta „nacių“ partija) ir pagal kurią (tokie pat „socialistai“ kaip ir komunistai) buvo baudžiami ir persekiojami kaip nusikaltėliškos organizacijos nariai. Tad kodėl tas pat, pagal GK, netaikoma SSRS, KP ir KP nariams už dar didesnius nusikaltimus genocidu negu nacių?

Trumpas atsakymas būtų – todėl, kad, pagal GK „genocido“ apibūdinimą, sovietinės žmonių žudynės ir ištisų tautų naikinimas nebuvo „genocidas“. Tad išeina, kad sovietai „genocido“ nevykdė. Tuomi per derybas dėl GK pasirūpino Kremlius ir jo agentai bei draugai Europoje ir JAV“.

Publicisto pastabos neprarado aktualumo ir šiandien. Rusija, perėmusi Sovietų Sąjungos istorinį palikimą, teises ir, žinoma, atsakomybę už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai (genocidą), dar nepajėgė atsisakyti imperinių ambicijų.

Antikomunisto pozicija

V.Bražėnas – unikali asmenybė lietuvių išeivijoje. Knygos „Po dvylika vėliavų tarp tironijos ir laisvės“ tematika liudija autoriaus interesų ir veiklos įvairovę. Jis niekam nepataikauja. Jo antikomunistinė pozicija remiama unikalia asmenine patirtimi, publicistika – faktais, argumentais, logiškomis išvadomis ir pilietine savivoka.

Lietuva – kolektyvinio transatlantinio gynybos aljanso narė. Mūsų šalis visateisė Europos Sąjungos narė. Šie principiniai užsienio ir vidaus politikos pokyčiai ir esmės keičia mūsų gyvenimą, kurį dar tebekuriame. V.Bražėno pastabos skaudžiai primena, kad mūsų tėvynė sugrįžo į Europą su savo unikalia patirtimi, kuri tampa Europos Sąjungos bendros istorijos dalimi. Nekelia abejonių, kad ši tema mūsų dienomis tolydžio tampa net aktualesnė nei prieš pusę amžiaus. Europa dar nedrįsta teisės balsu pripažinti, kad Europos žemyne siautėjo du agresoriai, o ne vienas, kad tautos kentė dviejų totalitarinių režimų – sovietų ir nacių – okupaciją ir genocido baisumus.

Buvusieji ir esantieji

Komunizmo nusikaltimus žmoniškumui iki šiol vertina tik šio totalitarinio režimo aukos, bet ne tarptautinė Temidė. V.Bražėno seniai kelti klausimai anaiptol neprarado aktualumo. Pavyzdžiui, šis: „Paliekant teisėtvarkai spręsti stribų, KGB-istų, kalintojų ir trėmėjų bei jiems įsakinėjusių bylas, išeiviai, kurie naudojosi laisve Lietuvos laisvės bylai garsinti ir ginti, manau, turi teisę spręsti apie buvusių partiečių ir „nepartinių bolševikų“ elgesį dabar, jiems laisvėje ir laisvės šviesoje atsidūrus. Be abejo, pilną teisę apie buvusiųjų elgesį šiandien spręsti ir klausimus kelti turi buvusieji ir išlikusieji politiniai kaliniai, tremtiniai ir partizanai“.

Deja, nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kagėbistų, jų dvasinių įkvėpėjų, o ir totalinės prievartos morališkai sugniuždytų bendrapiliečių likimus mėgina tvarkyti tie patys prievartos vykdytojai. Ši tarptautinės teisės praktikoje negirdėta „savitarna“ kelia rimtą susirūpinimą. Ne veltui V.Bražėnas sunerimęs klausia: „Kur yra bent dabar lietuviškos kompartijos kortas atidengią, savo sąžines, tiesos žodžius nuplauną buvę partiečiai? Anuomet, būdami okupanto statytiniais bet kurioje srityje, visi vienaip ar kitaip prisidėjo prie savo tautiečių tautinio ir kultūrinio nudvasinimo“.

Sniečkaus pašlovinimas

V.Bražėnas pašiurpsta: „Pasitaiko įdomių atsitiktinumų. 2003 m. sausio 25 d. Vilniuje (netikėsite!) – Lietuvos mokslų akademijos rūmuose – komunistinės tironijos atrūgos surengė savo tautą terorizavusio maskolbernio Antano Sniečkaus „mokslišką“ gimtadienio minėjimą. Raudonojo genocido trubadūrai tą genseko pagarbinimą pridengė intelektualizmo skraiste, matyt, bandydami tuomi nuplauti lietuvių tautos kraują nuo vyriausiojo teroristo ir kompartijos rankų. (...) Trumpos atminties ir siauros intelektualinės sąžinės profesoriai, matyt, pamiršo, jog dar ne visos komunizmo aukos suguldytos po žeme, ir nenumatė, jog gyvais išlikusieji ateis į konferenciją pasisakyti už save ir už žuvusiuosius“.

Sugrįžusiam į laisvą tėvynę antikomunistui buvo sunku suvokti, kodėl „ryškios spalvos profesoriai (...) raudoname rasale marinuoto genocidininko pagerbimui moksliškam renginiui pasirinko ne kokią nors privačią salę, kurioje galėjo turėti uždarą „konferenciją“, o Respublikos iždo lėšomis išlaikomas garbingos institucijos patalpas“ .

Moralinė teisė

V.Bražėnas jautriai reaguoja į kai kurių tėvynainių bandymus užsivilkti teisuolių marškinius. Tautai, praėjusiame amžiuje patyrusiai penkias okupacijas, ši tema nėra tuščias žodžių žaismas. „Esu išeivijos ir Lietuvos spaudoje rašęs, jog mes, išeiviai, neturime moralinės teisės rūšiuoti nusikaltimo laipsniais ten likusius – palūžusius ar palinkusius tautiečius. Tai realiai ir teisėtai gali daryti išlikę komunizmo ir išdavystės aukos. Tačiau turime teisę spręsti, kas ir kaip iš „buvusiųjų“ elgiasi dabar, laisvę atgavus ir prievartos bei teroro nusikračius. Gal kas nors ir bandė ką nors „pasiekti per partiją“, tačiau dabar jau metas ką nors Lietuvai siekti ne tik be partijos, bet ir prieš partiją. Bet kuriuo atveju, nereiktų skubėti sovietiniais medaliais apkabinėtų krūtinių dar apsunkinti ir Lietuvos Respublikos ordinais“,- šis tiesmukas autoriaus paaiškinimas išryškina dar vieną nesenstančią Antrosios Respublikos aktualiją.

Aiški pilietinė pozicija

„Kol pasaulis bus netobulas, tol Bražėnas su tuo nesitaikstys“, – sakė prof. V.Landsbergis apie jam artimas šios asmenybės branginamas ir aukštinamas vertybes: tėvynės meilę, ištikimybę ir pasiaukojimą tautos laisvei ir tiesai.

V.Bražėno knyga „Po dvylika vėliavų tarp tironijos ir laisvės“ atspindi tautos ir valstybės patirtas skriaudas, netektis, laimėjimus ir lūkesčius. Joje labai ryškus lietuvių išeivijos istorijos pėdsakas, užfiksuotas talentingo žurnalisto plunksna. Knygos išskirtinis bruožas – joje nėra juodo pesimizmo, apokaliptinių dejavimų, saviplakos ir saviniekos. Atvirkščiai – kiekviename skyrelyje aiški pilietinė pozicija, paskaninta cum grano salis (su grūdeliu druskos – lot.), bet nepretenduojanti į orakulo statusą. Tai kario kovos ir piliečio veiklos ataskaita, rašyta ginklu fronte, žodžiu ir plunksna – tėvynėje ir priverstinėje emigracijoje. Ši knyga – tai nepalaužto šviesaus tikėjimo tautos teise apginti savo laisvę įrodymas. Lietuvos laisvės byloje V.Bražėno sukurtas lapas išliks nepamirštas.

Knygą „Po dvylika vėliavų tarp tironijos ir laisvės“
galima įsigyti redakcijoje. Kaina 17 Lt.

© 2005 "XXI amžius"