Neribotas „apmąstymų“ laikotarpis

Petras KATINAS

Į Europos Sąjungos viršūnių susitikimą atvykę valstybių vadovai

Buvęs pirmas ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas, iki šiol labai populiarus „senojoje“ Europoje, Michailas Gorbačiovas, komentuodamas Prancūzijos ir Nyderlandų piliečių daugumos nepritarimą ES Konstitucijai, pareiškė: „Tai tiktai sustojimas, bet ne katastrofa“. M.Gorbačiovas teigė, jog dėl tokių referendumų rezultatų turi susimąstyti visi ES valstybių lyderiai, kuriuos tokie dalykai turi priversti rimtai pagalvoti. Pirmiausia, anot M.Gorbačiovo, reikia atkreipti dėmesį į pagrindinį klausimą, kuris neišvengiamai iškyla visada vykdant vienokią ar kitokią politinę transformaciją. „Susimąstyti reikia pirmiausia dėl permainų tempų. Kaip tai yra svarbu, aš įsitikinau pats. Prieš keliolika metų vieni kritikavo mane už neryžtingumą, kiti už tai, jog aš primetu visuomenei nepakeliamus reformų tempus. Įsidėmėjau rusų mąstytojo demokrato Aleksandro Gerceno žodžius: „Būtina eiti žmogaus žingsniu“. Negalima formuoti tempų, nesiskaitant su konkrečių žmonių galimybėmis suprasti ir priimti gyvenimo naujoves“. M.Gorbačiovas ir kiti Europos politikai nesutarimus, prasidėjusius išsiplėtusios Europos Sąjungos viduje, aiškina tuo, jog vieningos Europos kūrimo tempus pirmiausia diktavo neoliberalumo dvasia. Esą kaip tik tai ir pravėrė vieną didžiausių plyšių. Milijonai europiečių tiesiog genetiškai įsisavino pilietinio ir socialinio solidarumo idealus. Todėl jie be didelio entuziazmo sutiko ES naujoves, o ypač Bendrijos plėtrą, ir tai sukėlė nerimą dėl įprastos materialinės gerovės ir neaiškios ateities.

Dabar, kai ES Konstitucijos priėmimas atidėtas faktiškai neribotam laikui, neabejojama, kad iki ES dviejų bangų plėtros senosios ES 15 šalių nedvejodamos būtų balsavusios už ES Konstituciją. Todėl ES plėtros priešininkai ar vadinamieji nuosaikieji aiškina, jog ES lyderiams susisuko galvos nuo laimėjimų. Iš tiesų viskas vyko puikiai. Politinis stabilumas Europoje augo, kaip ir ekonominiai pasiekimai. Žlugo vadinamasis socialistinis blokas ir pati Sovietų Sąjunga. Taip pat grėsmė civilizacijai iš Rytų labai sumažėjo. Vakarų Europos lyderiai jau ėmė dėti visas pastangas atitolti nuo JAV. Dar daugiau – ekonomiškai tapti lygiaverte JAV ir net ją pralenkti. Ir tolesnės plėtros perspektyvos buvo gana „rožinės“. Paryžius, pavyzdžiui, neslėpė, kad numatomoje ateityje į ES įsilies net Šiaurės Afrikos šalys, pirmiausia iš frankofoninės zonos, o Viduržemio jūra taps vėlesniu vidiniu ES ežeru, kaip dabar tokiu faktiškai tapo Baltijos jūra. Iš tiesų pasiekimai buvo dideli. Rusija pagaliau prarado savo vasalus, ir jie tapo ES nariais. Ir štai, po ES plėtros, prasidėjo nesutarimai ir vis didėjanti tarpusavio trintis. Naujosios ES valstybės pareikalavo iš senųjų lygiai tokių pačių teisių kaip ir senosios. Naujokių ES dabar beveik tiek pat, kiek senųjų. Jeigu įvyktų dar viena ES plėtros banga, tai vieningos Europos senbuvės ir ES kūrėjos pasimestų tokioje „minioje“. To ypač bijo Paryžius ir Berlynas. Todėl pasigirdo tikrų ar Maskvos įtakoje esančių ES priešininkų samprotavimų, kad ES žlugs dėl tos pačios priežasties, kaip žlugo Sovietų Sąjunga. Tai yra todėl, jog užėmė pernelyg dideles teritorijas ir užsikrovė nepakeliamą atsakomybę. Taip pat todėl, jog nacionaliniai interesai darosi svarbesni už bendrus ES interesus. Be to, turtingosios ES senosios šalys, pirmiausia Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, netgi Švedija nenori aukotis dėl neturtingesnių naujokių, skiriant lėšas jų gerovei kurti. Ir dar vienas senųjų, ypač Prancūzijos ir Vokietijos argumentas, kuris išreiškiamas beveik atvirai: kam mums finansuoti tas ES naująsias valstybes, jeigu jos politiškai daugiau linksta prie Vašingtono, o ne prie Paryžiaus ir Berlyno?

Esant tokiai situacijai pasigirdo net abejonių dėl bendros ES valiutos euro. Kai kurie Italijos ir Vokietijos politikai prakalbo netgi apie galimą išėjimą iš euro zonos. Ypač tokios nuotaikos pasireiškia Italijoje. Ir tai suprantama. Italijos pramonės produkcijai darosi vis sunkiau prasimušti į pasaulio rinką. Jos lengvąją pramonę išstumia kinai, automobilių pramonė irgi prarado savo turėtas tvirtas pozicijas. Todėl Italijoje vis daugėja manančiųjų, jog viskas grįžtų į savo vėžes, jeigu būtų galima devalvuoti savą valiutą. Aišku, su buvusia italų lira jie galėjo taip daryti, o su euru – ne. Tačiau ar gali Italija grįžti prie liros, o Vokietija – prie markės? Juk stojant į euro zoną reikėjo atlikti tam tikras procedūras: valstybė pretendentė turėjo sutvarkyti savo finansus, pirmiausia iki minimumo sumažindama biudžeto deficitą. Tuo tarpu išėjimo iš euro zonos procedūra niekur nenumatyta. Nepavydėtinoje ekonominėje situacijoje atsidūrusioje Vokietijoje irgi atsirado panašios nuotaikos. Esą grįžimas į praeitį, t.y. prie markės, galėtų pagerinti ekonominę padėtį.

Bet tarptautiniai finansų ekspertai mano, jog kalbos apie „euro eros“ pabaigą visiškai nepagrįstos,ir teigia, kad eurui nėra jokio pavojaus. Tiesa, yra ir tokių, kurie aiškina, jog euras dar neišaugo iš vaikiško amžiaus, todėl jo kurso svyravimai, ypač JAV dolerio atžvilgiu – neišvengiami.

Praėjusį savaitgalį įvykęs ES valstybių viršūnių susitikimas parodė, jog ES vidinių problemų ne tik kad nepavyko išspręsti, bet jų dar padaugėjo. Pirmiausia ES Konstitucijos priėmimas atidedamas faktiškai neribotam laikui. Tas laikas pavadintas „apmąstymų laiku“. Referendumus dėl ES Konstitucijos atidėjo ne tik Didžioji Britanija, bet ir Airija, Švedija, Suomija, Danija, Portugalija. Taigi nebėra absoliučiai jokių vilčių, kad anksčiau planuota data – 2006 m. lapkričio 1-oji, kai turėjo būti ratifikuota ES Konstitucija, tebegalioja.

Tačiau didžiausias smūgis ES vienybei buvo Bendrijos biudžeto 2007-2013 metams priėmimo žlugimas. Taigi dėl būsimojo ES bloko finansavimo nepasistūmėta nė per žingsnį. Dėl ES biudžeto labiausiai susirėmė Didžioji Britanija (kuri netrukus perims pirmininkavimą ES) ir Prancūzija. Londonas kategoriškai reikalauja pertvarkyti ES bendrąją žemės ūkio politiką ir subsidijas ūkininkams. Prancūzija, gaunanti iki šiol didžiausią savo žemės ūkio finansavimą, su tuo kategoriškai nesutinka. Nacionaliniai mažiausiai kelerių ES valstybių – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Švedijos, nenorinčių skirti daugiau pinigų į ES biudžetą, – prieštaravimai atvedė prie to, kad ES viršūnių susitikimas baigėsi nepasiekus jokio konkretaus susitarimo. Prieš paskutinį vadovų susitikimą ES dabar pirmininkaujantis Liuksemburgo premjeras Žanas Klodas Junkeris dar bandė „prastumti“ kompromisinį pasiūlymą dėl ilgalaikio ES biudžeto, tačiau ir dėl jos net penkiolika valandų užsitęsusio posėdžio susitarti nepavyko. Taip pat nepriimta jokio konkretaus sprendimo dėl tolesnės ES plėtros.

Taigi paskutinis ES viršūnių susitikimas akivaizdžiai parodė, jog išsiplėtusi Bendrija atsidūrė aklavietėje. Tą pirmiausia rodo faktas, jog ES valstybių vadovai išsiskirstė netgi nenumatę kitos viršūnių susitikimo datos. Na, o Liuksemburgo premjeras Ž.K.Junkeris konstatavo: „Europos Sąjunga atsidūrė ne krizėje, o gilioje krizėje“. Tuo pačiu ES pirmininkaujantis Liuksemburgo premjeras teigė, kad jam yra „liūdna ir gėda dėl senosios Europos“. Didesnį optimizmą dėl ES ateities išreiškė buvęs pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas M.Gorbačiovas. Jis pareiškė, jog, nepaisant tarpusavio nesutarimų, tebetiki Europos projekto šviesia ateitimi. Maskva neslepia, kad jai naudingos rietenos Bendrijoje. Kaip pabrėžė artimas Kremliui politologas Vitalijus Tretjakovas, „Europos ateitis dabar priklauso ne nuo jos plėtros iki begalybės, prarandant atskirų valstybių identiškumą, o nuo dviejų draugiškų bet konkuruojančių tarpusavyje Sąjungų bendradarbiavimo“. Tos Sąjungos, anot V.Tretjakovo, – tai Vakarų Europos ir Rytų Europos (Rusija). Vadinasi, Maskva save bando tapatinti su visa Rytų Europa. Neatsitiktinai Lietuvos žemės ūkio ministrė, neseniai gavusi rusų kunigaikštienės titulą, K.Prunskienė savo interviu Rusijos žiniasklaidai pažymėjo: „Europos Sąjunga pripažįsta Rusiją kaip svarbų ir perspektyvų partnerį. Todėl mes (t.y. Lietuva) privalome padėti Rusijai šioje partnerystėje“.

Kaip žinoma, nuo liepos 1 dienos Didžioji Britanija oficialiai pradeda pirmininkauti Europos Sąjungai. Tai labai blogas ženklas Europos ateičiai. Nes kaip tik Didžiosios Britanijos premjeras T.Bleiras, nesileisdamas į jokius kompromisus dėl išmokų, ir sužlugdė paskutinįjį ES aukščiausiojo lygio susitikimą. Netgi Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas nusileido ir sutiko, kad parama Prancūzijos žemės ūkiui būtų sumažinta šešiais milijardais eurų. Todėl tikėtis, jog Jungtinės Karalystės pirmininkavimo metu ES išbris iš krizės, mažai vilties. Taigi nežinomybė atidedama mažiausiai pusei metų. Viliamasi, kad tada, kai pirmininkavimą ES perims Austrija, pavyks išbristi iš krizės.

EPA-ELTA nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"