Atmetę brolybę

Gražina Trimakaitė

Vieni sako esą labai blogai, kad jau dvi valstybės (Prancūzija ir Nyderlandai) nepanorėjo ES Konstitucijos, kiti sako, kad nelabai blogai.

Vieniems nelabai blogai dėl to, kad tai dar nėra Konstitucijos žlugimas, kitiems gal dėl to, kad ne visai būtinai ji reikalinga.

Yra didesnių dalykų, kurie Europai tikrai labai reikalingi.

Politikams rengiant Konstituciją, gal net garsiausi ginčai vyko dėl to, ar reikia preambulėje minėti krikščionybę. Buvo ir ginčų dėl sprendimų priėmimo tvarkos ir kitokių dalykų, bet jie visuomenei žinomi mažiau.

Ginčytasi dėl krikščionybės – matyt, suprasta, kad ji yra svarbiausia. Bet laimėjo nekrikščionybė.

Atrodo, kad mažiau krikščionybės reikšmę suprato tie, kurie krikščionybę gynė, nes su pralaimėjimu bemat susitaikė ir apie ją kalbama daugiau nebuvo. Turbūt, manė, kad tolesnis priekaištavimas trukdytų Konstituciją priimti, o Konstitucijos vis dėlto reikia. Dėl to reikia, kad pagal Nicos sutartį sunku priiminėti sprendimus ir reikia ilgai tartis. Gremėzdiškas sprendimų priėmimo procesas daro nelabai veiklią pačią ES ir net trukdo jos ekonominiam augimui, kuris paspartėtų, daugiau centralizavus, taip pat ir užsienio politika kryptingesnė pasidarytų. Kai kas sako, kad atsirastų galimybė konkuruoti ir su JAV ekonomika.

Atsitiko taip, kad kaip tik nepriekaištavimas sutrukdė Konstituciją priimti, nes ją atmetė bene labiausiai nukrikščionėję Prancūzija ir Nyderlandai. Vieni bijojo nežinia ko, apie kitus net sakoma, jog bijojo, kad jiems bus panaikintas leidimas gėjų santuokoms ir eutanazijai.

Taip yra sakoma, bet mes jų diskusijų nė argumentacijų negirdėjom, tad nežinom, ar tikrai tos priežastys mums teisingai pasakomos. Tiktai susivokiam, prisiminę Vytauto Landsbergio argumentaciją Europos Parlamente tuo metu, kai vyko ginčai dėl krikščionybės paminėjimo. Bijantiems krikščionybės V.Landsbergis siūlė neatmesti bent jos esmės. Ta tema yra keli jo pasisakymai, o čia cituoju jo, tuomet dar ne parlamentaro, bet stebėtojo, klausimą Silvijui Berluskoniui EPP-ED grupės posėdyje: (...) Kokia jūsų nuomonė apie Konstitucijos Europai preambulę, jeigu persekiojamas žodis „krikščionybė“ būtų taikiai pakeistas kitu iš esmės to paties turinio žodžiu „brolybė“, „fraternita“, ir vien tris žodžius įterpiant kaip Europos dvasios charakteristiką: „strive for brotherhood“ (brolybės siekis).

(...) Ar jums asmeniškai patiktų žiūrėti į komunistus ir socialistus, balsuojančius prieš brolybę ?

Politikai balsavo prieš krikščionybę net ir po paaiškinimo jiems, kad tokiu būdu jie balsuoja prieš brolybę. Prancūzijos politikai tuo ypač pasižymėjo, o kai reikėjo jų šalyje Konstituciją priimti, bandė įkalbėti savo šalies žmones, kad jie elgtųsi kaip broliai. Kad nebijotų pasidalyti savo gerove, neprotestuotų prieš „lenką santechniką“ nė gausią šeimą atsivešiantį turką, ir iš viso – kad elgtųsi protingai. Balsavimas prieš kažką iš keršto ar dėl protesto, nepaisant pasekmių, kurios dar didina blogį, prieš kurį protestuojama, yra visai neprotingas elgesys ir būdingas iš bedieviško socialistinio lagerio neseniai ištrūkusioms šalims. Bet argi ir Prancūzija yra toksai lageris? Visur tas pats, kur yra bedievybė? Išgirtasis „protas“ prastesnis už širdies išmintį – taip pat iš V.Landsbergio pasisakymų, ginant krikščionybę. Štai citata iš jo pasisakymo konferencijoje Briuselyje „Dievas ir Europa: religijos laisvė ir politinė laisvė būsimoje Europos sutartyje“: (...) visa tai primena man vieną F.Nietzschės metaforą apie žmones, kuriuos sudaro tiktai galva. Kitos homo futurus veislės būtų sudarytos tik iš kojos ar gerklės, ar pilvo, ar dar ko žemiau, bet niekad neturėtų papildomų dalykų. Jokių kitų sąnarių. Šis vaizdelis – iš filosofo sakmės, kaip Zaratustra sutiko būrį luošių. Ar jums patiktų Europos Konstitucija dvasios luošiams, kur iškilmingai šlovinama vien galva, retorika skiriama pilvui, o jūsų širdį siunčia velniop? Aš jaučiu šią spragą, kuri daro Konstitucijos projektą labai pažeidžiamą.

Ir, kaip matote, preambulė yra labai svarbi jos dalis. (Abi citatos yra iš Vyatuto Landsbergio knygos „Europos Parlamente, 2003 birželis – 2004 lapkritis, 2004“).

Pažeidžiamumas sulauktas iš mažiau tikėtos pusės. Krikščionys, siekdami bendro gėrio, kuriuo patikėjo, kad Konstitucija jo vis dėlto siekia, kaip broliai balsavo ir už juos pačius atmetusią Konstituciją. Konstitucijos nepanorėjo žmonės, jau įsisavinusieji nekrikščionybę ir nebrolybę: ir nenorintieji su kuo nors dalytis, nors vsoks gėris dalijamas tik padidėja, ir šiaip pasirenkantieji tokį pikto protesto būdą, kuris dar padidina tarsi norimą atsikratyti blogį – proto garbintojai elgiasi neprotingai, nes pražudyta širdies išmintis.

Dabar yra svarbu pasekmės. Jos galėtų būti ir neblogos, jeigu politikai padarytų tinkamas išvadas ir nustotų demoralizuoti savas tautas. Jeigu daugiau neatmetinėtų krikščionybės nė brolybės, bet į ją atsigręžtų. Parodytų gerą pavyzdį, kuris būtų ne šaip sau, bet veiksmingas, nes sulaukiantis pagalbos iš aukščiau. Pagalba iš aukščiau padėtų ir savo klaidą suprasti, nes Konstitucija Europai gal ir buvo per ankstyva. Jeigu ją toliau bus atkakliai stangiamasi įvesti, ji ir toliau gali tokia pati pasilikti – per ankstyva. Konstitucija yra ne šiaip sutartis, bet iškilmingas dokumentas, kalbantis ir apie Europos dvasią. Kaip galima kalbėti apie tai, ko nėra? Jeigu vaizduojamasi, kad laisvė arba kokios nors žmogaus teisės yra toji dvasia, tai yra per daug neapibrėžta. Laisvė negali būti beribė. Kai ji apima ir laisvę skriausti, ką panorėjus ar ką pajėgiant, tai negerai. Kol kas užsimota skriausti silpniausius: dar negimusius, galinčius gimti nesveikus, pagaliau dar gyvenančius ir kažkodėl nustatytus gyvenimui netinkančius kuriems atliekama eutanazija. Mirties kultūra vietoj gyvenimo, ir jokia vertybė. O žmogaus teisės be atsakomybės taip pat linksta virsti nevertybe. Netikinčių žmonių kalbėjimas apie vertybes dažnai būna tuščias. Galima būtų nekurti tokio lygio dokumento, kur privalo būti minimos vertybės. Jeigu Nicos sutartis išsiplėtusios Europos gyvenimui yra per daug sudėtinga, galima sudarinėti kitą tokio pat lygio sutartį, nesibraunant į sritį vertybių, kurių kol kas nėra. Ir kartu labai energingai vertybių siekti. Jas jau įsigalėjusias arba nors įgijusias pagreitį galima įtvirtinti tegul ir Konstitucine sutartimi. Europai reikia iš naujo bręsti, jeigu jau taip nuo savo šaknų atitrūko, kad iškilo grėsmė jos pačios buvimui. Skubiai bręsti. Prisiminus, kad matė daugybę į Popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves susirinkusio jaunimo, politikams vertėtų pagalvoti, ko ten jaunimas ieškojo ir ar jiems nepatiktų krikščionybė – brolybė?

Sako, kad ekonomika smunka ir nelaukia (ir greitų reikia sprendimų), kad būtų galima su JAV konkuruoti, bet negi tai būtinybė? Priešas yra ten, kur klesti nelaisvė: ne Amerika, bet kažkas į Rytus. Su Amerika galima ir sugyventi, ne tik konkuruoti. Pagaliau Amerika yra religinga šalis ir nepasisakanti prieš krikščionybę; gal ir Europai, prie krikščionybės sugrįžus, jos konkurencinis pajėgumas labiau padidėtų negu perrašius kokias nors vidaus sutartis?

Jeigu broliai gyvena Europoje, tai ir Nicos sutartis gali gerai veikti, nes broliai moka susitarti. Jeigu žmonės ne broliai, tai ir didesnis valdžios centralizavimas neduos gerų rezultatų, nes valdys kažkas ne brolis ir ne krikščionis, ir iš to rasis tironija, bet ne gerovė. Tai yra labai rimta. Nereikia atmesti brolybės, kuri negalima, kai nėra Tėvo, kuris turi būti Danguje, o ne žemėje, nes žemiškieji apsiskelbusieji visų tėvais būna dirbtiniai.

Žmonės dažnai stengiasi sukurti žemėje kokią nors tvarką, kuri juos pačius apribotų ir mažiau leistų vieniems kitus skriausti. Kartais tos pastangos būna sąžiningos, kartais jomis tik pridengiami kokie nors blogi tikslai, bet vis tiek yra prievarta kuriamo gėrio. Dabar pats populiariausias yra solidarumas per prievartą – tai mokesčiai, kurie vėliau perskirstomi visos visuomenės ir jos silpniausiųjų narių reikmėms. Niekas neneigia, kad nereikia tokios sistemos, ir prie jos jau priprasta. Bet reikia ir pastebėti, kad daugėjant prievartinio gėrio, mažėja jo laisvai esančio, ir tai yra žala visiems žmonėms. Krikščionybė yra didi laisvai kuriamo gėrio gynėja ir nešėja. Viskas turi vykti kartu: šiek tiek prievartos ir daug laisvės. Nereikia luošių visuomenės nė Europos. Yra sakoma: Geriau turėti brolį vergą arba net vergui brolį savo šeimininką negu neturėti jokio brolio. Tai vieno žmogaus išvada, paskaičius šv. Pauliaus laišką Filemonui. Šv. Paulius laiške prašo brolio krikščionio , siųsdamas jam atgal nuo jo pabėgusį vergą , grįžusį jį priimti (...) kaip savo širdį(...). (...) Be tavo sutikimo,- jis rašo,- nenorėjau nieko daryti, kad tavo geras darbas būtų atliktas laisva valia, o ne tarytum iš prievartos.

Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai, jau ne kaip vergą, o daugiau – kaip mylimą brolį. Jis ypač brolis man, o juo labiau tau, ir kaip žmogus, ir kaip krikščionis (Fm 13-16).

Net vergija – pati baisiausia ir neteisingiausia visuomeninė santvarka – kartais nesutrukdydavo krikščionims būti broliais. Tuo labiau turi nesutrukdyti jais būti europiečiams netobula ar senstelėjusi Nicos sutartis. Reikalui esant, gal ją galima patobulinti ir nekuriant Konstitucijos. Kai jau bus broliai, kai netrukdys, tada, jeigu dar reikės, galima ir apie Konstituciją galvoti, bet ne anksčiau.

Krikščionys ir broliai gali gyventi ir be Konstitucijos. Ne krikščionims ir ne broliams Konstitucija mažai ką padėtų. Ne baisybė, kai kelios valstybės ją atmetė, tuo labiau ne baisybė, kad Lietuva ją ratifikavo. Lietuva šiuo atveju elgėsi kaip krikščionys dėl bendro gėrio, ir jai reikia palinkėti dažnai taip elgtis ir tam skatinti savo piliečius.

O visai Europai atsiminti, kad būtinai reikia ir laisva valia daromų gerų darbų. Jie gali būti švelniai ir įstatymais įtvirtinami. Kai nėra laisvų gerų darbų ir visko tikimasi tik iš prievartos arba centralizavimo, tada gali nepasisekti.

© 2005 "XXI amžius"