ES nomenklatūros nesėkmės

Vilius BRAŽĖNAS

Prancūzai ir olandai atmetė ES Konstituciją. Anglai nutarė negaišti laiko referendumui. Tą klausimą svarstantiems gali būti įdomus prieš pusę metų JAV spaudoje pasirodęs straipsnis. Pateikiame vertimą iš straipsnio „Lithuania’s EU Dilemma“, išspausdinto JAV žurnale „The New American“ (2004 m. gruodžio 13 d.).

Rusijos baimė privedė prie to, kad Lietuva pirmoji patvirtino naująją Europos Konstituciją. Tačiau jaučiama per visą Europą kylanti pasipriešinimo didesniam Europos suliejimui banga.

Europiečiams 2004 metai buvo kupini įvykių ir jaudulio. Prie Europos Sąjungos padidėjimo dešimtimi naujų narių iš vadinamosios Centrinės Europos prasidėjo NATO plėtra, priimant septynis naujus narius. Tarp jų – ir trys buvusios sovietų okupuotos Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija.

Kai Baltijos valstybės įstojo į NATO, visuose trijuose kraštuose prasiveržė džiaugsmas: vyko šventės, susibūrimai, koncertai ir fejerverkai, nes narystė išlaisvino tas mažas tautas nuo Rusijos atviros agresijos baimės.

Baltijos valstybės turi labai rimtą pagrindą baimintis Rusijos dabartinio priešiškumo, nes ši šalis grėsmingai kalba apie sovietų imperijos atstatymą. Net Rusijos gynybos ministras prisidėjo prie kovingų parlamentarų ir strategų kalbų apie tokius planus. 1940 metais sovietai ištrėmė apie 500 tūkst. baltiečių į gulago archipelagą, į komunistinę kalinių sistemą Sibire. Nedaug kas išgyveno šią brutalią tremtį. Tuo pat metu Stalinas atkėlė į Baltijos valstybes šimtus tūkstančių rusų. Net šiandien tarp Latvijos ir Estijos gyventojų yra 25-30 proc. rusų. Šiek tiek geriau yra Lietuvoje, kur rusai sudaro apie 9 proc. gyventojų. Didelė ir triukšminga rusų dalis Baltijos kraštuose yra artimi Rusijai ir jaučiasi esą rusai, o ne baltiečiai. Daug tarp jų yra ne tik rusų, bet rusiškų komunistų, siekiančių ne tik grįžti prie rusiškos valdžios, bet ir prie sovietinio režimo.

Tokių rusiškų planų rimtumą įrodo incidentas, prieš kurį laiką įvykęs specialiame rusų keleivių traukinyje, vykusiame per Lietuvos teritoriją. Jame keleiviai užspeitė traukinį lydėjusią Lietuvos pasienio policijos valdininkę, ją žvėriškai, iki sąmonės netekimo, sumušė ir jos krauju ant vagono sienos parašė: „Lietuva rusams“. Žinoma, Rusijos vyriausybė nutraukė tyrimą.

Kaip buvo iki to prieita? Mažai kas Vakaruose žino, kad Lietuva turi bendrą sieną su (Rusijos valdomu) Kaliningrado regionu, anksčiau vadintu Kenigsbergu (vokiškai) ir Karaliaučiumi (lietuviškai). Po Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai sąjungininkai atidavė jį Sovietų Sąjungos diktatoriui Josifui Stalinui. Dabartinis jo pavadinimas yra kilęs iš sovietų politbiuro aukšto nario ir vieno iš Stalino pagrindinių korikų Michailo Kalinino pavardės. Lietuviai nori, kad tam regionui būtų sugrąžintas tikrasis pavadinimas, bet kovingieji rusakalbiai užsispyrę palikti komunistinį.

Nors susisiekimui rusai gali naudotis Baltijos jūra, jie dar reikalauja atviro koridoriaus per Lietuvą net kariniam transportui, kuris būtų Maskvos kontroliuojamas. Tokio reikalavimo atmetimą jie vadina Lietuvos „nedraugišku aktu“. ES vadovai praktiškai yra pritarę Rusijos pageidavimams, užuot teisėtai susirūpinę Lietuvos saugumo ir suvereniteto klausimais.

Lietuviai pagrįstai bijosi rusų, nes prisimena kruvinas ir brutalias rusų okupacijas. Vienos okupacijos metu daug lietuvių žuvo nuo pergalingos raudonosios armijos rankos per, matyt, suplanuotas skerdynes, panašias į ne per seniausiai vykusį kruviną „valymą“ Kambodžoje.

Iš ugnies – į keptuvę

Kadangi lietuviams grėsė labai realus ir galimas pavojus būti vėl okupuotiems, jie pasirinko ne tokį aiškų pavojų ir įstojo į ES. Tas žingsnis padėjo išvengti grėsmės pakliūti po komunistinės Maskvos batu, bet komunistinį pavojų pakeitė pavojumi būti užimtiems Briuselio ES socialistinio aparato, ką buvęs Kremliaus caras Michailas Gorbačiovas palankiai vertindamas pavadino „europiniu sovietu“. Nepaisant to, kad ES valdančioji Komisija nuolat apkarpo po jos skėčiu esančių valstybių suverenitetą ir skelbia taisykles, kurios viršija kiekvieno krašto valstybinius įstatymus, Lietuva noriai įstojo į ES, siekdama papildomos apsaugos nuo pavojaus iš Rusijos.

Daugelis amerikiečių gal stebisi tokiais paradoksais Europoje po „blogio imperijos“ žlugimo. Kas nutiko, kad komunizmo pavojus tebėra toks tikras ir kodėl socializmas yra toks populiarus?

Kai kuriuos atsakymus galima rasti žurnale „Foreign Affairs“ (1994 m. lapkričio- gruodžio mėn.). Ten buvo paskelbtas vieno pagrindinių Didžiosios Britanijos laikraščių „The Spectator“ redaktoriaus pavaduotojos (Ane Eiplbaum) straipsnis „Komunistų kritimas ir pakilimas“ (paantraštė: „Spėkite, kas valdo Centrinę Europą?“). Straipsnis parodo, „kas atsitiko“.

Jame A.Eiplbaum teigia, kad Centrinę Europą valdo daugiausia tie patys žmonės, kurie ją valdė esant sovietų režimui. Kodėl? Vakarų, ypač JAV, diplomatai Centrinėje Europoje dėjo pastangas padrąsinti politikus, kuriuos jie manė esant antinacionalistus, ir atgrasė „dekomunizacijos programas“. Vakarų diplomatai buvo nusistatę prieš politikus, kuriuos manė esant nacionalistus. „Tai vyko visame buvusiame sovietų bloke.“

Ir vėl klausimas – kodėl? Autorė teigia, jog taip buvo elgiamasi todėl, kad „ir Rytuose, ir Vakaruose stebėtojai leido, kad buvusios komunistų partijos būtų visiškai demoralizuotos. Kad grėsmę bėdoms sukelti Centrinėje Europoje sudarė kiti – atsigavusios 1930-ųjų stiliaus nacionalistų partijos“. Ar tikrai taip ir buvo?

Kadangi A.Eiplbaum apie tai rašė žurnale, kurį leidžia pagrindinis globalistų klubas „Council on Foreign Relations“ (CFR), yra pagrindo įtarti, kad ji nepasakė „tiesos ir nieko kito, tik tiesos“. CFR nariai globalistai, kurie Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo turėjo įtakos užsienio politikai, labai gerai žino, „kas yra kas“ pasaulio politikos kryžkelėse. Jie žinojo, tad žino ir dabar, jog kaip ir Amerikos patriotai, dažnai vadinami „nacionalistais“, ir kitos tautos brangina savo nepriklausomybę, savo kultūrą, savo tautines tradicijas ir gyvenimo būdą. Ir tas nacionalizmas gulėjo skersai kelio idėjoms aukštai sėdinčių Vakarų diplomatų, kurie triūsė pasaulinės vyriausybės sukūrime. Dėl to globalistams buvo palankesnė oportunistinė raudonoji nomenklatūra, sėdinti valdžioje Centrinėje Europoje ir kituose pasaulio regionuose, nei tikri antikomunistiniai nacionalistai.

Ironiška viltis

Ironiška tai, kad buvę komunistai, kurie dabar yra valdžioje Centrinėje Europoje, yra pamilę savo galią ir asmeninį turtą, jų įgytą dar tada, kai Sovietų Sąjungos žlugimo metu jie buvo tam palankiose pozicijose. Jie yra tapę kapitalistais ir bijosi Rytų globalizmo. Jie nenori su Vladimiru Putinu dalytis savo turtu ir galia. Tai sudarė galimybę tokioms valstybėms, kaip Lietuva, atsisukti į Vakarus – saugumo vilties NATO ir ES narystėje link.

Tačiau tas saugumas yra iliuzija. ES narystė atneš ilgalaikį sąmyšį Centrinės Europos tautoms, o taip pat ir kitoms ES narėms. Tai gali skambėti kaip paradoksas, tačiau naujieji, iš Centrinės Europos, nariai gali būti išgelbėjimas. Ką noriu tuo pasakyti? Manau, kad Lietuva ir kitos buvusios pavergtos tautos gali įstumti Europos valdančiąją komisiją į politinės lentpjūvės pjūklo dantis – į nepalankius valstybinius referendumus. Tai galėtų sudaryti žymią užkardą užmojui globalistų, kurie suplanavo ir lipdė ES kaip pamatinį bloką jų numatytos pasaulinės vyriausybės pastato statyboje.

Tos dešimt naujų Centrinės Europos valstybių į ES lygtį įveda joms įgimtą nacionalizmą, savitumo vertę, kurią jaučia buvusios sovietų okupuotos tautos. Tautinė savimonė padėjo tautoms kovoti prieš Kremliaus nutautinimo kampaniją. Dešimties naujų ES narių jaučiamas įaugęs nacionalizmas gali užkrėsti „senas“ tautas, kuriose prislopintas nacionalizmas tai vienur, tai kitur jau yra iškilęs paviršiun. Tai gali sudaryti nemažą problemą ES „tėvams“. Lietuvoje, pavyzdžiui, yra daug (neorganizuotų) patriotų net tarp buvusių komunistų partijos narių, kurie nusiteikę išlaikyti tautinę valstybę. Tie patriotai žiūri į ES kaip į neišvengiamą, laikiną reiškinį ir yra nusistatę už tautiškumo teisę kovoti iš vidaus. Jie mano esą priversti įstoti į ES, kad gautų apsaugą nuo Maskvos.

Neseniai Lietuvoje įvykęs didele persvara už naująją ES Konstituciją parlamentinis balsavimas gali atrodyti kaip prieštaravimas tam, kas ką tik buvo pasakyta apie lietuvių nacionalizmą, bet tai nėra būtinai taip, kaip atrodo. Kaip ir kiekviename kitame žingsnyje per beveik 50 pastarųjų metų ES procese, tas balsavimas buvo apgaulės padarinys. Tauta buvo užklupta ir apiplėšta jos vadovų, jiems dariusių įtaką Rytų ir Vakarų globalistų, kurie siekia centralizuotos nukrikščionintos ES, kaip didžiulio žingsnio į jų planuojamą pasaulinės valdžios utopiją. Tačiau yra pagrindo abejoti, kad ES vienapasaulininkai gali panaikinti Europos tautų istorinius skirtingumus. Amerikos patriotai prisidėtų prie Amerikos, kaip „Amerikos“ išlikimo, jei jie paremtų europiečių kovą už krikščioniškumą, už tautinę kultūrą ir nepriklausomybę. 2004 m. rugpjūčio 29 d. ES vadovai buvo susirinkę Romoje pasirašyti naują konstitucinę sutartį, kuri yra rezultatas buvusio Prancūzijos prezidento Valeri Žiskar d’Esteno paslaptingų pastangų padarinys. Romoje, kaip ir kiekviename buvusiame viršūnių susitikime, ES vienapasaulininkai skelbė, jog jie veda Europą į didesnę laisvę, saugumą ir gerovę, ir taip pat klaidingai tvirtino, kad naujoji Konstitucija nesikišianti į narių valstybių suverenitetą.

Tačiau kiekvienas, kas imsis perskaityti 300 puslapių dokumentą, sutiks su pareiškimu, kurį padarė Belgijos ministras pirmininkas Guy Verhofstadtas „Financial Times“ praėjusių metų birželio numeryje. Konstitucija, pasak jo, „yra kertinis Europos federalinės valstybės akmuo“. Jis tai pasakė pritariančiai, būdamas entuziastingas Europos „susiliejimo“ ir „integracijos“ rėmėjas. Belgijos ministras pirmininkas ir jo kolegos globalistai tikisi Konstituciją „prastumti“ per patvirtinimo procesą, kol žmonės dar nėra suvokę jos tikrosios reikšmės. Buvęs Belgijos ministras pirmininkas Jeanas Lukas Dehorenė, kuris buvo konstitucinio suvažiavimo vicepirmininkas, tai labai aiškiai patvirtino 2004 m. birželio 2 d. pokalbyje su „Irish Times“, kai Konstitucija jau buvo parengta: „Mes žinome, jog devyni žmonės iš dešimties nebus skaitę Konstitucijos ir balsuos už tai, ką politikai ir žurnalistai sako. Ir dar ne viskas: jei atsakymas bus „ne“, turbūt vėl bus balsuojama, nes būtinai turi būti „taip“.

Tad štai kokia pasaka apie ES „demokratiją“. Vadinasi, ES vienapasaulininkai su panieka žiūri į „žmones“, kuriems jie skelbiasi tarnaują. Jeigu žmonės nepritars jų machinacijoms, jie yra numatę pristatyti balsavimui tol, kol reikiamus balsus išgaus prievarta ar papirks pakankamai balsų Konstitucijai patvirtinti. Tačiau didelė dalis ir ES palankios žiniasklaidos pripažįsta, kad esama plataus ir augančio pasipriešinimo ES Konstitucijai visoje Europoje. Vis daugiau žmonių pradeda suvokti, ką ji reiškia, ypač jų valstybinės nepriklausomybės klausimu ir primetant vis didėjančių kontrolių jų kasdieniame gyvenime.

Euroskepticizmo augimas

25 ES narės turi patvirtinti Konstituciją iki 2006 m. lapkričio 1 d. Lietuva, nemalonu pasakyti, yra pirmoji valstybė, ratifikavusi Konstituciją. Tačiau tai nėra toks didelis laimėjimas globalistams, kaip ES propagandininkai norėtų mus įtikinti. Kaip bandžiau paaiškinti anksčiau, Lietuvos balsavimas turėtų būti vertinamas galingų istorinių ir politinių veiksmų apimtyje. 2004 m. lapkričio 11-osios parlamentinis balsavimas, manau, buvo daugiau dėl mažos valstybės desperatiško siekimo saugumo nei dėl entuziastingo prisijungimo prie ES tikslų programos.

Kai stebiu Europos politikos kūrimą iš Vilniaus, Lietuvos Respublikos sostinės, matau daug gerų reiškinių, rodančių augantį euroskepticizmą su sveikais tautiniais sentimentais. Esminis klausimas: ar tas pamažu kyląs pasipriešinimas pakankamai susitelks laiku sustabdyti gerai organizuotą ir stipriai finansuojamą grupuotę, kuri stumia Europos žmones į ES spąstus?

© 2005 "XXI amžius"