Konfrontacija tarp Paryžiaus ir Vašingtono

Petras KATINAS

Neseniai vos nekilo diplomatinis skandalas tarp Paryžiaus ir Vašingtono. Ir visa tai dėl amerikiečių rašytojo Roberto Ladlemo knygos, pavadintos politiniu trileriu, „Tikslas – Paryžius“. Ši knyga Prancūzijoje sukėlė daug triukšmo. Štai ką rašė populiarus Paryžiaus žurnalas „Puen“: „Perskaitę šią knygą prancūzai pamatė, kad Prancūzijos įvaizdis amerikiečių akyse radikaliai pasikeitė. Dabar amerikiečiams Prancūzija yra jau ne dekadentinė nacija, gyvenanti vien prisiminimais apie buvusią didybę, o patologinė perdėm ambicinga valstybė, kuri atkakliai ieško savo vietos naujajame pasaulyje. Kaip tik Prancūzija dabar rezga sąmokslo tinklą, kurio tikslas – sukurti nepriklausomą Europą, kelsiančią grėsmę Amerikai“. Iš kur tokia metamorfozė? Nejaugi vien dėl to, kad 2003 metais Prancūzija atsisakė paremti amerikiečių ir britų karinę operaciją Irake? Tada amerikiečių patriotai, išliedami savo jausmus, masiškai pylė brangius prancūziškus vynus į kanalizaciją. Įtampą padidino praeitų metų rinkimų kampanija Jungtinėse Valstijose. Kažkokia amerikietė rinkimų mitinge paklausė prezidento Džordžo Bušo: „Kodėl prancūzai yra tokie nedėkingi? Juk mes tiek daug gero jiems padarėme“. Dž.Bušas gana diplomatiškai atsakė: „Vis vien tiktai mes atvesime visą planetą į laisvę ir taiką“. Beje, prancūzai ypač palaikė dabartinio JAV prezidento varžovą Džoną Kerį, ir Dž.Bušo išrinkimą JAV prezidentu antrajai kadencijai net 65 proc. prancūzų įvertino kaip blogą naujieną.

„Prancūzų antiamerikietiškumas turi gilias istorines šaknis“, – teigia Prancūzijos mokslinių tyrimų nacionalinio centro vadovas Filipas Rožė. Jis pažymi, jog dar Antrojo pasaulinio karo metais generolas Š. de Golis ir JAV prezidentas F.Ruzveltas tiesiog negalėjo žiūrėti vienas į kitą. Kažkada Prancūzija, dideliam Maskvos džiaugsmui, pasitraukė iš NATO karinės struktūros, kas labai nepatiko JAV. Sovietų Sąjunga tuo puikiai naudojosi ir palaikė gana draugiškus santykius su Paryžiumi. Pats Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas nuolat užsipuola amerikiečių „masinę kultūrą“, kurios tikslas, pasak Ž.Širako, – sunaikinti visas nacionalines kultūras. „Tai būtų katastrofa“, – teigia Ž.Širakas. Dar galima priminti, kad abiejų valstybių vadovai nepraleidžia progos įgelti vienas kitam. Pernai JAV prezidentas Dž.Bušas, atvykęs dalyvauti amerikiečių išsilaipinimo Normandijoje 60-mečio iškilmėse, padovanojo Ž.Širakui amerikiečių generolo Omaro Bredlio atsiminimų knygą apie tas istorines dienas, kad primintų iškilmių šeimininkams, kas išvadavo Prancūziją. Tuo tarpu Ž.Širakas neliko skolingas ir padovanojo Dž.Bušui praeito amžiaus filosofo A. de Tokvilio knygą „Apie demokratiją Amerikoje“, kurioje gana nepalankiai vertinamas amerikietiškas gyvenimo būdas. Kaip rašo daugelis amerikiečių laikraščių ir žurnalų, tarp prancūzų ir amerikiečių nuolat vyksta keista kova nevisavertiškumo ir viršenybės kompleksų srityse. Amerikiečiai kiekviename prancūze įžiūri mažą Napoleoną, o prancūzai amerikietyje – grubų mušeiką kaubojų. Amerikiečiai labai piktinasi 1994 metais priimtu vadinamuoju „Tubono įstatymu“, gavusiu tokį vardą nuo tuomečio Prancūzijos švietimo ministro Žako Tubono pavardės, kurio iniciatyva buvo priimtas šis įstatymas, leidžiantis bausti piniginėmis baudomis „už piktnaudžiavimą anglų kalba“. Tuomet Ž.Tubonas aiškino, kad šis įstatymas buvo priimtas siekiant apsaugoti prancūzų kalbą nuo besiveržiančių anglicizmų. Amerikiečiai prancūzus laiko išsišokėliais, pernelyg geros nuomonės apie save pasipūtėliais. Prancūzams amerikiečiai – grubūs, be ceremonijų, neaptašyti stuobriai.

Aišku, reikalo esmė kur kas gilesnė. Pasaulyje vyksta rimti pertvarkymo procesai ekonomikoje ir politikoje. Ir tai pertvarkai Prancūzija, turinti turtingą dešimties amžių civilizacijos istoriją, pasirengusi kur kas menkiau nei jauna ir veržli Amerika.

Paryžiaus ir Vašingtono tarpusavio santykiai gerokai pašliję. Įtampa auga, ir ji dar labiau sustiprės per 2007 metų Prancūzijos prezidento rinkimų kampaniją. Tiems rinkimams jau dabar rengiasi „naujos epochos šaukliu“ vadinamas buvęs vyriausybės narys, dabar valdančiosios partijos lyderis Nikolia Sarkozis. Jis ne kartą yra pareiškęs: „Prancūzija nukaršo, ir jai būtinas sukrėtimas“. Šis 49-erių metų vengrų emigranto sūnus laikomas ryškiai proamerikietišku politiku. N.Sarkozis teigia, kad Prancūzijai būtinos radikalios permainos. „Prancūzams jau pabodo kalbos apie šlovingą praeitį, pasenę ir neatitinkantys gyvenimo realijų sprendimai ir tuščiažodžiavimai“, - pareiškė N.Sarkozis. Prancūzijos laikraštis „Mond“ N.Sarkozį vadina „Sarko – amerikietis“ ir tvirtina, kad šiuo metu jis yra vienas populiariausių Prancūzijos politikų.

Visi ženklai rodo, kad Prancūzijos išties laukia „geri rimti sukrėtimai“. Pasak vieno prancūzų rašytojo, kad ir kaip mes mylėtume senąją, gerąją Prancūziją, „ši meilė jau atsiduoda tiktai nostalgija“.

Be to, kad ir kaip kalbėtume apie Paryžiaus ir Vašingtono nesutarimus, vis dėlto transatlantinė partnerystė kaip buvo, taip ir lieka kertiniu Prancūzijos užsienio politikos akmeniu. Kita vertus, Prancūzijoje yra nemažai žmonių, suvokiančių JAV pagalbą pokario laikotarpiu kaip nesavanaudišką pagalbą. Tą pagalbą Amerikai daugelis prancūzų įrodė pernai, kai metų pabaigoje buvo iškilmingai paminėtos Elzaso skulptoriaus Bertoldžio mirties šimtosios metinės. Bertoldžio Laisvės statula, padovanota Amerikai, tapo ne tik Amerikos, bet ir amerikiečių, ir prancūzų draugystės simboliu. Pagaliau daugelis prancūzų jau pavargo nuo dabartinio prezidento Ž.Širako reveransų Maskvai ir pradeda suvokti, kad draugystė su Kremliumi dar niekad neatnešė nė vienai valstybei jokios naudos.

Kita vertus, Kremlius per anksti ėmė džiaugtis, kad prancūzų ir olandų dauguma nepritarė ES Konstitucijos projektui. Juk faktiškai tai reiškia, kad ES bus priversta gyventi pagal senąją tvarką ir gali niekais paversti Maskvos svajonę diktuoti ES pagal jos kurtą Maskvos-Berlyno-Paryžiaus ašies variantą. O senoji tvarka, išlaikanti visų ES narių vienbalsiškumo principą, be abejonės, sustiprins ES naujokių ir kitų, nenorinčių pasiduoti Maskvos planams, įtaką.

© 2005 "XXI amžius"