Sunki integracija
Viena ES naujokių Vengrija, kaip, beje, ir kitos
šalys, pastaruoju metu susiduria su savo nacionalinės mažumos
čigonų (romų) problema. Vengrijoje čigonai gyvena nuo seno ir sudaro
vieną didžiausių tautinių mažumų. Šalyje, turinčioje dešimt milijonų
gyventojų, yra 600-800 tūkst. čigonų. Atrodytų, jog Vengrijos čigonai
negali pernelyg skųstis. Jų atstovų yra ir Vengrijos parlamente.
Dar daugiau, jauna čigonė Livija Jašoka, atstovaujanti Vengrijos
opozicijai priklausančiai Vengrijos piliečių sąjungai (FIDES), buvo
išrinkta į Europarlamentą. Pažymėtina, kad tokio dalyko per visą
Europos Parlamento istoriją dar nėra buvę. Reikia pripažinti, jog
daugelis vengrų, kurių santykiai su vietiniais čigonais ne per geriausi,
tikėjosi, kad, šaliai tapus ES nare, čigonai patrauks tolyn į Vakarus,
ieškodami geresnio gyvenimo. Tačiau tokios viltys neišsipildė.
Čigonų lūšnos aplink didžiausius Vengrijos miestus
toliau kyla kaip ant mielių. Todėl valdžia iškėlė sau nelengvą uždavinį
nugriauti tuos čigonų miestelius taborus. Numatytų nugriauti
net 600 tokių miestelių. Vietoj lūšnynų čigonams siūloma suteikti
šiuolaikinius butus. Tačiau su viena sąlyga bus greitesnė jų integracija
į visuomenę, jie ieškos darbo. Deja, norinčių pakeisti savo amžiais
susiklosčiusį gyvenimo būdą čigonų atsirado labai nedaug. Todėl
kiekvieną kartą, kai bandoma nugriauti čigonų lūšnyną, kyla dideli
konfliktai su vietine valdžia. Tuo labiau kad čigonų pusėn stoja
įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos bei grupės. Tai darosi
visiškai nesuprantama. Juk čigonai nepaliekami po atviru dangumi,
jiems iškart suteikiami butai su patogumais. Todėl tokios organizacijos,
keliančios triukšmą dėl čigonų skriaudimo, atrodo, labiau rūpinasi
savo išlikimu, o ne šios etninės mažumos teisėmis ar gerove.
Neatsitiktinai Vengrijos čigonų situacija vadinama
naujojo šimtmečio problema ir ji labai dažnai tampa aštrių politinių
ginčų objektu. Parlamentiniai debatai dar labiau paaštrėjo po to,
kai keletas čigonų šeimų nuvyko į Strasbūro žmogaus teisių teismą
ieškoti užtarimo. Kartu šios čigonų šeimos demonstratyviai paprašė
politinio prieglobsčio Prancūzijoje, bet prašymai buvo atmesti.
Nepaisant visų Vengrijos valdžios pastangų, pirmiausia sprendžiant
čigonų užimtumo problemą, reikalas sunkiai juda iš vietos. Apie
80 proc. čigonų neturi nuolatinio darbo ir faktiškai gyvena iš socialinių
pašalpų, gaunamų už vaikus. Čigonų šeimos paprastai yra labai gausios,
todėl ir pernelyg nesistengiama ką nors keisti.
Dar 1993 metais Vengrijos parlamentas priėmė įstatymą
dėl tautiečių ir etninių mažumų teisių užtikrinimo. Po Vengrijos
tapimo ES nare šis įstatymas buvo papildytas. Iš esmės daugiau kaip
tūkstantyje Vengrijos gyvenviečių dabar egzistuoja faktiškos čigonų
autonomijos. Valstybė čigonų integracijai į visuomenę paspartinti
per paskutiniuosius metus skyrė didelius pinigus daugiau kaip
dešimt milijardų forintų (40 mln. eurų). Tai davė tam tikrų gerų
postūmių. Vienas vengrų čigonų lyderių Michajus Fatjolas pripažino,
jog po komunistinio režimo žlugimo čigonų vaikų mokyklose padaugėjo
net 20 kartų. Šiuo metu vidurinėse mokyklose mokosi 15 tūkst. čigonų.
Palyginti su 1993 metais, čigonų jaunuolių, įgyjančių vidurinį išsilavinimą,
padaugėjo du su puse karto ir dabar jų yra 30 tūkst. Vengrijos valdžia
dideles viltis deda į susikūrusią Nacionalinę čigonų verslininkų
sąjungą. Ši sąjunga iš tiesų labai aktyviai įsitraukė į savo gentainių
įdarbinimo procesą, be to, finansuoja čigonų visuomenines organizacijas,
siekiančias tokių pat tikslų. Tokiu būdu dar 1994 metais Pečo mieste
buvo įsteigta čigonų vidurinė mokykla, jau išleidusi tris abiturientų
laidas. Pažymėtina, jog daugiau kaip pusė šios mokyklos abiturientų
įstojo į Vengrijos aukštąsias mokyklas ir sėkmingai jose mokosi.
Čigonų integracija į visuomenę turėtų paspartinti
ir neseniai priimtas Lygių galimybių įstatymas. Jo tikslas neleisti
jokios Vengrijos piliečių, visų be išimties, diskriminacijos pagal
nacionalinę ir socialinę padėtį bei priklausomybę. Tačiau šį įstatymą
nemažai vengrų vertina gana nepalankiai. Jų nuomone, čigonų integracija
į visuomenę, jų įdarbinimas yra beviltiškas reikalas ir valstybės
lėšų švaistymas, nes patys čigonai visiškai nenori integruotis ir
keisti per ilgus šimtmečius susiklosčiusio savo gyvenimo būdo. Sociologinių
apklausų duomenimis, daugiau kaip pusė Vengrijos gyventojų gana
neigiamai žiūri į čigonus ir laiko juos nepataisomais klajokliais,
netgi sukčiais ir apgavikais ir yra įsitikinę, kad čigonai tokie
ir liks amžiams.
Petras Katinas
© 2005 "XXI amžius"
|