„Strategai“

Petras KATINAS

Premjeras dar kartą pademonstravo, kas iš tiesų valdo Lietuvą. Nepaisydamas Prezidento kritikos dėl „atskirosios“ užsienio politikos, kurią vykdo žemės ūkio ministrė K.Prunskienė, Premjeras, matyt, įvertindamas ministrės („Šatrijos“) žygdarbį už kelionę į Kaliningradą, paskyrė ją Vyriausybės strateginio planavimo komiteto nare. Taigi įtraukdamas „diplomatijos galiūnę“, labai patyrusią užsienio politikos reikaluose, anot jos pačios, K.Prunskienę Vyriausybės strateginio planavimo grupę, Premjeras ją ne nubaudė, kaip turėjo padaryti, bet suteikė teisę tvarkyti ir užsienio politikos reikalus. Dabar ji galės važinėti po Rusiją ir Baltarusiją kiek ir kada tiktai panorės, ir visa tai bus vadinama strateginiais valstybės interesais. Antra vertus, Užsienio reikalų ministerija vis labiau nustumiama į šoną, o Premjeras, pamiršęs savo deklaracijas, jog esantis tiktai paprastas ūkininkas, dabar jau tvarko ir užsienio politiką. Aišku, pačiam važiuoti į Baltarusiją ar Maskvą nelabai patogu. Tuo labiau kad vienas toks atvejis, kai A.Brazauskas apsimelavo ir apsijuokė atseit vykęs į Maskvą sveikinti su gimtadieniu savo buvusio partinio bičiulio, jau buvo. Aišku, ir dabar „strategė“ Kazimira gali vykti pasveikinti kokios nors Mašos Ivanovnos ar Svetlanos Petrovnos su kokiu nors jubiliejumi arba vykti į Gervėčius, lietuvių atlaidus. Bet ne tai svarbu. K.Prunskienė aiškina, jog į Baltarusiją ji važiavo sielodamasi dėl Gervėčių lietuvių bendruomenės reikalų, be to, norėjo dalyvauti atlaiduose. Nuo kada gi žemės ūkio ministrė tapo tokia dievobaiminga, kad pradėjo važinėti po atlaidus? Ir kada gi jai rūpėjo ne tik užsienio lietuvių, bet ir čia gyvenančiųjų reikalai?

Kaip pažymėjo politologas Č.Laurinavičius, komentuodamas K.Prunskienės vizitus ir jos „užsienio politiką“, dar kartą išaiškėję faktai, jog Lietuvoje dabartinė dauguma vykdo prorusišką politiką, ir jokių abejonių tuo klausimu nekyla. Pakanka tik prisiminti, kaip susinervino Premjeras, sužinojęs, jog Kremliaus smaugiama „Jukos“ naftos kompanija pasirūpino, kad norint areštuoti jos valdomas „Mažeikių naftos“ akcijas būtina gauti Nyderlandų, kur yra „Mažeikių naftą“ valdanti antrinė šioje šalyje registruota bendrovė, Aukščiausiojo Teismo sprendimą. O toks sprendimas vargu ar bus gautas. Taip žlugtų Rusijos dujų monopolininko „Gazprom“ planai įsigyti „Mažeikių naftą“. Visai nesvarbu, kad dėl „bendro vaizdo“ Rusijos „Gazprom“ stengiasi užmaskuoti savo planus vaizduodamas, kad pretenzijas į Mažeikių įmonę reiškia ir kitos užsienyje registruotos įmonės, priklausančios tam pačiam „Gazprombank“ konsorciumui. Premjeras pučia miglą teigdamas, jog „Gazprombank“ valdybos pirmininkas A.Akimovas, lydimas buvusios Rytų Vokietijos KGB padalinio STASI šnipo, garantavęs jam, kad „Gazprom“ tieks Mažeikių įmonei ne tik pakankamai naftos, bet ir investuos daugybę pinigų į naftos chemijos pramonę. Kurgi ne! Premjeras, matyt, žino, kaip „Gazprom“, įsigijęs Kauno šiluminę elektrinę, irgi žadėjo investuoti daug milijonų į antrojo Lietuvos miesto šilumos ir elektros ūkį. Kur dabar tie milijonai? Ogi liko tiktai popieriuje.

Bet, atrodo, Rusijai dar nepakanka vien tik svarbiausių ekonomikos ir ūkio objektų kontrolės. Siekiama perimti ir žiniasklaidą. Beje, apie tai dar 2001 metais kalbėjo Rusijos prezidento V.Putino žmona Liudmila, kuri teigė, jog būtina Baltijos šalyse kurti prorusiškas jaunimo organizacijas, plėsti laikraščių ir žurnalų leidybą, ypač prorusišką televiziją. To reikalo imtis tada privalėjo ITAR-TASS generalinis direktorius Vitalijus Ignatenka. Pasirodo, ir to dar maža. Štai Rusijos laikraščiai paskelbė Maskvos mokslininkų namų Istorijos sekcijos vadovo prof. Vladleno Sirotkino samprotavimus, kaip veikti „artimojo užsienio“, pirmiausia Baltijos šalių, gyventojų sąmonę: „Naftos ir dujų korporacijoms, tokioms kaip „Lukoil“ ir „Gazprom“, reikia įsitraukti propaguojant Rusijos interesus artimajame užsienyje. Juk tą patį daro ir Vakarų korporacijos, kurdamos palankų savo šalių įvaizdį arabų pasaulyje, Venesueloje ar Nigerijoje. Jos turi savo lobistus tų šalių parlamentuose ir žiniasklaidos priemonėse. Kodėl gi mūsų naftos ir dujų baronai tenkinasi tiktai mūsų valstybės ir jos ambasadų vykdomu tos srities darbu Baltijos šalyse? Pinigų gaili? Kai mūsų naftos ir dujų korporacijos ėmėsi aktyvesnių veiksmų, tada į klausimą, ar taps Baltijos valstybės mūsų partnerėmis, bus galima atsakyti vienareikšmiai teigiamai“. Profesorius iš Maskvos, vadinantis save geriausiu naujausios istorijos specialistu, gali nesijaudinti. Jau ir taip nemaža dalis Lietuvos žiniasklaidos vykdo jo šeimininkų nurodymus. V.Landsbergis, nors jau seniai nebeturintis jokios realios valdžios, koneveikiamas kiekvieną dieną. Dabar įvairios Rusijos informacijos agentūros netveria pykčiu, kaip prof. V.Landsbergis Europarlamento plenariniame posėdyje drįso prilyginti stalinines represijas hitlerininkų veiksmams ir dar pareikalavo surengti naują Niurnbergo procesą prieš ypač ilgos ir kruvinos tragedijos kaltininkus. Dar labiau Maskva nepatenkinta tuo, kad V.Landsbergio žodžiai buvo išgirsti Europos Parlamente ir pats Europarlamento pirmininkas Ch.Borelis jiems iš esmės pritaria.

Užtat Maskvoje neslepiama piktdžiugiavimo dėl Rusijos Valstybės Dūmos sprendimo tris kartus padidinti rusiškų dujų kainas. Didžiausi Kremliui pavaldūs Maskvos laikraščiai cituoja pirmosios Dūmos pirmininko pavaduotojos Liubovės Sliškos žodžius: „Neįtikėtina, kad šios valstybės, kurios daugelį metų vykdo artirusišką politiką, neprisimintų, kiek yra skolingos mums už dujas“. Rusijos laikraščiai mirgėte mirga didžiulėmis antraštėmis „Šaltas dušas ant karštų Pribaltikos vaikinų galvų“ bei panašiomis. Aišku, daugiausia tenka „esesininkų palikuonių“ valdomoms Latvijai ir Estijai. Tai ir suprantama. Aukščiausiojoje Rygos ir Talino valdžioje tokių kaip mūsų politikos strategai A.Brazauskas ir K.Prunskienė nėra. O jeigu ir yra, tai jie bent jau vien dėl paprasto padorumo atvirai nesireklamuoja esantys Maskvos klerkai. Štai buvęs neokomunistų (LDDP) užsienio reikalų ministras, dabar Vilniaus universiteto profesorius Povilas Gylys, tas pats, kuris vadovaudamas mūsų URM teigė nieko negirdėjęs apie okupantų ir jų parankinių vykdytus masinius trėmimus ir žudynes, praėjusią savaitę per Nacionalinį radiją dėstė savo tezes, kaip gerai elgiasi žemės ūkio ministrė ir tie, kurie yra pragmatikai ir supranta, kad pats blogiausias dalykas, koks tiktai gali atsitikti, yra antirusiški pareiškimai ir visa kita, kas blogina santykius su Maskva. Todėl P.Gylys primygtinai ragina klausyti Maskvos ir, neduok Dieve, neužrūstinti jos. Antraip sužlugsime ekonomiškai ir vos ne badu išmirsime.

Nereikia ir buvusio ministro. Dabartinė Vyriausybė ir taip daro viską, kaip reikia Kremliui. Juk argi galima įsivaizduoti, kad mūsų Premjeras, kaip tą padarė Estijos prezidentas Arnoldas Riuitelis (nesvarbu, kad irgi buvęs sovietinis nomenklatūrininkas), visam pasauliui girdint pasakytų, jog ekonominė priklausomybė nuo Rusijos kelia didžiulį pavojų Estijos nepriklausomybei? Ką ten A.Riuitelis! Štai ką neseniai pasakė tikras rusas, Estijos Baltijos ir Rusijos tyrimų centro vadovas Vladimiras Juškinas: „Iš autoritarinės Rusijos vyksta masinis rusiškojo kapitalo eksportas į visą posovietinę erdvę. Pirmiausia į energetinį sektorių ir infrastruktūrą. Rusai įsigyja energetinių kompanijų ir bendrovių akcijų, taip sukurdami visa apimantį energetinį tinklą. Jeigu rusiškas kapitalas šitokiu būdu ateina į Baltijos šalis, tai mes privalome labai kruopščiai patikrinti, kas iš tiesų yra toje Rusijos pakuotėje“. O Estijos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Markas Michelsonas, pareikalavęs apriboti Rusijos investicijas į Estijos infrastruktūrą ir energetiką, pareiškė dar aiškiau: „Rusija kelia grėsmę Estijai vis didindama savo investicijas į mūsų ekonomiką ir tuo pačiu plečia savo politinę įtaką mums. Šiandien Estija gal ir nesuvokia apie tai, kokių būtent interesų siekia tie rusų investuotojai ir kokiais ryšiais jie susieti su Rusijos valdžios ir specialiosiomis struktūromis. Visa tai mes privalome išsiaiškinti“. Argi gali kas nors įsivaizduoti, kad panašiai kalbėtų Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, ištikimas SSKP-LDDP-LSDP partietis J.Karosas? Jau nekalbant apie „strategus“ – Premjerą ir žemės ūkio ministrę.

Daugelis faktų rodo, kad dabartinė valdžia virto ne valstybine, o atskirų klanų ir grupuočių poreikių tenkinimo institucija. Netgi vienas Rusijos laikraštis, primindamas Lietuvos Prezidento atsargius užsiminimus apie oligarchinio valdymo grėsmę Lietuvoje, citavo mūsų filosofo ir politologo Vytauto Radžvilo žodžius (vertimas iš rusų kalbos): „Vertinant politinį gyvenimą, netgi ūkio ministro pasitraukimas į šešėlį nieko nekeičia. Maža to, vis akivaizdesnis tas faktas, jog tikruoju ir nepajudinamu stulpu egzistuojančios oligarchinės- kriminalinės sistemos, kaip ir anksčiau, tebėra Premjeras, kurį dėl pastarųjų įvykių drąsiai galima pavadinti šios supuvusios sistemos simboliu“.

Tai, kad politinė sistema Lietuvoje supuvo, pažymėjo ne tik V.Radžvilas, bet ir „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius. Tiesa, jis kalbėjo ne apie visas sritis, bet apie sveikatos sistemą, konkrečiai, tokį sovietinį reliktą kaip Vidaus reikalų specialiosios gydymo įstaigos. Tų specialiųjų gydymo įstaigų vadinamosios ekspertų komisijos iškart atranda daugybę ligų, jeigu koks nors iki ausų susikompromitavęs pareigūnas kreipiasi neva dėl staiga pablogėjusios sveikatos. Visa tai mato ir mūsų potencialūs priešininkai ir tuo puikiai naudojasi. Štai neseniai Rusijos internetinis leidinys lenta.ru paskelbė straipsnį „Europos Sąjungai nepavyksta padaryti baltiečių tikrais europiečiais“. Pasirodo, europiečiais gali būti netgi rusai, tiktai jau ne Baltijos „fašistai“. Nesvarbu, kad dabartinė Lietuvos valdžia nė per žingsnį stengiasi nenutolti nuo Rusijoje įsigaliojusios tvarkos visose sferose. Bjauresnės netgi už sovietinę. Bet viena tendencija išlieka: kuo nuolankiau vykdysi Maskvos nurodymus ir norus, tuo aukščiau kilsi karjeros laiptais.

© 2005 "XXI amžius"