Strategai
Petras KATINAS
Premjeras dar kartą pademonstravo, kas iš tiesų
valdo Lietuvą. Nepaisydamas Prezidento kritikos dėl atskirosios
užsienio politikos, kurią vykdo žemės ūkio ministrė K.Prunskienė,
Premjeras, matyt, įvertindamas ministrės (Šatrijos) žygdarbį už
kelionę į Kaliningradą, paskyrė ją Vyriausybės strateginio planavimo
komiteto nare. Taigi įtraukdamas diplomatijos galiūnę, labai patyrusią
užsienio politikos reikaluose, anot jos pačios, K.Prunskienę Vyriausybės
strateginio planavimo grupę, Premjeras ją ne nubaudė, kaip turėjo
padaryti, bet suteikė teisę tvarkyti ir užsienio politikos reikalus.
Dabar ji galės važinėti po Rusiją ir Baltarusiją kiek ir kada tiktai
panorės, ir visa tai bus vadinama strateginiais valstybės interesais.
Antra vertus, Užsienio reikalų ministerija vis labiau nustumiama
į šoną, o Premjeras, pamiršęs savo deklaracijas, jog esantis tiktai
paprastas ūkininkas, dabar jau tvarko ir užsienio politiką. Aišku,
pačiam važiuoti į Baltarusiją ar Maskvą nelabai patogu. Tuo labiau
kad vienas toks atvejis, kai A.Brazauskas apsimelavo ir apsijuokė
atseit vykęs į Maskvą sveikinti su gimtadieniu savo buvusio partinio
bičiulio, jau buvo. Aišku, ir dabar strategė Kazimira gali vykti
pasveikinti kokios nors Mašos Ivanovnos ar Svetlanos Petrovnos su
kokiu nors jubiliejumi arba vykti į Gervėčius, lietuvių atlaidus.
Bet ne tai svarbu. K.Prunskienė aiškina, jog į Baltarusiją ji važiavo
sielodamasi dėl Gervėčių lietuvių bendruomenės reikalų, be to, norėjo
dalyvauti atlaiduose. Nuo kada gi žemės ūkio ministrė tapo tokia
dievobaiminga, kad pradėjo važinėti po atlaidus? Ir kada gi jai
rūpėjo ne tik užsienio lietuvių, bet ir čia gyvenančiųjų reikalai?
Kaip pažymėjo politologas Č.Laurinavičius, komentuodamas
K.Prunskienės vizitus ir jos užsienio politiką, dar kartą išaiškėję
faktai, jog Lietuvoje dabartinė dauguma vykdo prorusišką politiką,
ir jokių abejonių tuo klausimu nekyla. Pakanka tik prisiminti, kaip
susinervino Premjeras, sužinojęs, jog Kremliaus smaugiama Jukos
naftos kompanija pasirūpino, kad norint areštuoti jos valdomas Mažeikių
naftos akcijas būtina gauti Nyderlandų, kur yra Mažeikių naftą
valdanti antrinė šioje šalyje registruota bendrovė, Aukščiausiojo
Teismo sprendimą. O toks sprendimas vargu ar bus gautas. Taip žlugtų
Rusijos dujų monopolininko Gazprom planai įsigyti Mažeikių naftą.
Visai nesvarbu, kad dėl bendro vaizdo Rusijos Gazprom stengiasi
užmaskuoti savo planus vaizduodamas, kad pretenzijas į Mažeikių
įmonę reiškia ir kitos užsienyje registruotos įmonės, priklausančios
tam pačiam Gazprombank konsorciumui. Premjeras pučia miglą teigdamas,
jog Gazprombank valdybos pirmininkas A.Akimovas, lydimas buvusios
Rytų Vokietijos KGB padalinio STASI šnipo, garantavęs jam, kad Gazprom
tieks Mažeikių įmonei ne tik pakankamai naftos, bet ir investuos
daugybę pinigų į naftos chemijos pramonę. Kurgi ne! Premjeras, matyt,
žino, kaip Gazprom, įsigijęs Kauno šiluminę elektrinę, irgi žadėjo
investuoti daug milijonų į antrojo Lietuvos miesto šilumos ir elektros
ūkį. Kur dabar tie milijonai? Ogi liko tiktai popieriuje.
Bet, atrodo, Rusijai dar nepakanka vien tik svarbiausių
ekonomikos ir ūkio objektų kontrolės. Siekiama perimti ir žiniasklaidą.
Beje, apie tai dar 2001 metais kalbėjo Rusijos prezidento V.Putino
žmona Liudmila, kuri teigė, jog būtina Baltijos šalyse kurti prorusiškas
jaunimo organizacijas, plėsti laikraščių ir žurnalų leidybą, ypač
prorusišką televiziją. To reikalo imtis tada privalėjo ITAR-TASS
generalinis direktorius Vitalijus Ignatenka. Pasirodo, ir to dar
maža. Štai Rusijos laikraščiai paskelbė Maskvos mokslininkų namų
Istorijos sekcijos vadovo prof. Vladleno Sirotkino samprotavimus,
kaip veikti artimojo užsienio, pirmiausia Baltijos šalių, gyventojų
sąmonę: Naftos ir dujų korporacijoms, tokioms kaip Lukoil ir
Gazprom, reikia įsitraukti propaguojant Rusijos interesus artimajame
užsienyje. Juk tą patį daro ir Vakarų korporacijos, kurdamos palankų
savo šalių įvaizdį arabų pasaulyje, Venesueloje ar Nigerijoje. Jos
turi savo lobistus tų šalių parlamentuose ir žiniasklaidos priemonėse.
Kodėl gi mūsų naftos ir dujų baronai tenkinasi tiktai mūsų valstybės
ir jos ambasadų vykdomu tos srities darbu Baltijos šalyse? Pinigų
gaili? Kai mūsų naftos ir dujų korporacijos ėmėsi aktyvesnių veiksmų,
tada į klausimą, ar taps Baltijos valstybės mūsų partnerėmis, bus
galima atsakyti vienareikšmiai teigiamai. Profesorius iš Maskvos,
vadinantis save geriausiu naujausios istorijos specialistu, gali
nesijaudinti. Jau ir taip nemaža dalis Lietuvos žiniasklaidos vykdo
jo šeimininkų nurodymus. V.Landsbergis, nors jau seniai nebeturintis
jokios realios valdžios, koneveikiamas kiekvieną dieną. Dabar įvairios
Rusijos informacijos agentūros netveria pykčiu, kaip prof. V.Landsbergis
Europarlamento plenariniame posėdyje drįso prilyginti stalinines
represijas hitlerininkų veiksmams ir dar pareikalavo surengti naują
Niurnbergo procesą prieš ypač ilgos ir kruvinos tragedijos kaltininkus.
Dar labiau Maskva nepatenkinta tuo, kad V.Landsbergio žodžiai buvo
išgirsti Europos Parlamente ir pats Europarlamento pirmininkas Ch.Borelis
jiems iš esmės pritaria.
Užtat Maskvoje neslepiama piktdžiugiavimo dėl
Rusijos Valstybės Dūmos sprendimo tris kartus padidinti rusiškų
dujų kainas. Didžiausi Kremliui pavaldūs Maskvos laikraščiai cituoja
pirmosios Dūmos pirmininko pavaduotojos Liubovės Sliškos žodžius:
Neįtikėtina, kad šios valstybės, kurios daugelį metų vykdo artirusišką
politiką, neprisimintų, kiek yra skolingos mums už dujas. Rusijos
laikraščiai mirgėte mirga didžiulėmis antraštėmis Šaltas dušas
ant karštų Pribaltikos vaikinų galvų bei panašiomis. Aišku, daugiausia
tenka esesininkų palikuonių valdomoms Latvijai ir Estijai. Tai
ir suprantama. Aukščiausiojoje Rygos ir Talino valdžioje tokių kaip
mūsų politikos strategai A.Brazauskas ir K.Prunskienė nėra. O jeigu
ir yra, tai jie bent jau vien dėl paprasto padorumo atvirai nesireklamuoja
esantys Maskvos klerkai. Štai buvęs neokomunistų (LDDP) užsienio
reikalų ministras, dabar Vilniaus universiteto profesorius Povilas
Gylys, tas pats, kuris vadovaudamas mūsų URM teigė nieko negirdėjęs
apie okupantų ir jų parankinių vykdytus masinius trėmimus ir žudynes,
praėjusią savaitę per Nacionalinį radiją dėstė savo tezes, kaip
gerai elgiasi žemės ūkio ministrė ir tie, kurie yra pragmatikai
ir supranta, kad pats blogiausias dalykas, koks tiktai gali atsitikti,
yra antirusiški pareiškimai ir visa kita, kas blogina santykius
su Maskva. Todėl P.Gylys primygtinai ragina klausyti Maskvos ir,
neduok Dieve, neužrūstinti jos. Antraip sužlugsime ekonomiškai ir
vos ne badu išmirsime.
Nereikia ir buvusio ministro. Dabartinė Vyriausybė
ir taip daro viską, kaip reikia Kremliui. Juk argi galima įsivaizduoti,
kad mūsų Premjeras, kaip tą padarė Estijos prezidentas Arnoldas
Riuitelis (nesvarbu, kad irgi buvęs sovietinis nomenklatūrininkas),
visam pasauliui girdint pasakytų, jog ekonominė priklausomybė nuo
Rusijos kelia didžiulį pavojų Estijos nepriklausomybei? Ką ten A.Riuitelis!
Štai ką neseniai pasakė tikras rusas, Estijos Baltijos ir Rusijos
tyrimų centro vadovas Vladimiras Juškinas: Iš autoritarinės Rusijos
vyksta masinis rusiškojo kapitalo eksportas į visą posovietinę erdvę.
Pirmiausia į energetinį sektorių ir infrastruktūrą. Rusai įsigyja
energetinių kompanijų ir bendrovių akcijų, taip sukurdami visa apimantį
energetinį tinklą. Jeigu rusiškas kapitalas šitokiu būdu ateina
į Baltijos šalis, tai mes privalome labai kruopščiai patikrinti,
kas iš tiesų yra toje Rusijos pakuotėje. O Estijos parlamento Užsienio
reikalų komiteto pirmininkas Markas Michelsonas, pareikalavęs apriboti
Rusijos investicijas į Estijos infrastruktūrą ir energetiką, pareiškė
dar aiškiau: Rusija kelia grėsmę Estijai vis didindama savo investicijas
į mūsų ekonomiką ir tuo pačiu plečia savo politinę įtaką mums. Šiandien
Estija gal ir nesuvokia apie tai, kokių būtent interesų siekia tie
rusų investuotojai ir kokiais ryšiais jie susieti su Rusijos valdžios
ir specialiosiomis struktūromis. Visa tai mes privalome išsiaiškinti.
Argi gali kas nors įsivaizduoti, kad panašiai kalbėtų Lietuvos Seimo
Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, ištikimas SSKP-LDDP-LSDP
partietis J.Karosas? Jau nekalbant apie strategus Premjerą ir
žemės ūkio ministrę.
Daugelis faktų rodo, kad dabartinė valdžia virto
ne valstybine, o atskirų klanų ir grupuočių poreikių tenkinimo institucija.
Netgi vienas Rusijos laikraštis, primindamas Lietuvos Prezidento
atsargius užsiminimus apie oligarchinio valdymo grėsmę Lietuvoje,
citavo mūsų filosofo ir politologo Vytauto Radžvilo žodžius (vertimas
iš rusų kalbos): Vertinant politinį gyvenimą, netgi ūkio ministro
pasitraukimas į šešėlį nieko nekeičia. Maža to, vis akivaizdesnis
tas faktas, jog tikruoju ir nepajudinamu stulpu egzistuojančios
oligarchinės- kriminalinės sistemos, kaip ir anksčiau, tebėra Premjeras,
kurį dėl pastarųjų įvykių drąsiai galima pavadinti šios supuvusios
sistemos simboliu.
Tai, kad politinė sistema Lietuvoje supuvo, pažymėjo
ne tik V.Radžvilas, bet ir Transparency International Lietuvos
skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius. Tiesa, jis kalbėjo ne apie
visas sritis, bet apie sveikatos sistemą, konkrečiai, tokį sovietinį
reliktą kaip Vidaus reikalų specialiosios gydymo įstaigos. Tų specialiųjų
gydymo įstaigų vadinamosios ekspertų komisijos iškart atranda daugybę
ligų, jeigu koks nors iki ausų susikompromitavęs pareigūnas kreipiasi
neva dėl staiga pablogėjusios sveikatos. Visa tai mato ir mūsų potencialūs
priešininkai ir tuo puikiai naudojasi. Štai neseniai Rusijos internetinis
leidinys lenta.ru paskelbė straipsnį Europos Sąjungai nepavyksta
padaryti baltiečių tikrais europiečiais. Pasirodo, europiečiais
gali būti netgi rusai, tiktai jau ne Baltijos fašistai. Nesvarbu,
kad dabartinė Lietuvos valdžia nė per žingsnį stengiasi nenutolti
nuo Rusijoje įsigaliojusios tvarkos visose sferose. Bjauresnės netgi
už sovietinę. Bet viena tendencija išlieka: kuo nuolankiau vykdysi
Maskvos nurodymus ir norus, tuo aukščiau kilsi karjeros laiptais.
© 2005 "XXI amžius"
|