Dėl Rusijos prieštaravimo
tiesai ir pačiai sau

Rusijos politikai vis labiau painiojasi vengdami istorinės tiesos santykiuose su Baltijos valstybėmis. Nepalankūs sienų sutartims su Latvija ir Estija, kurių reikalauja Europos Sąjunga, jie rado priežastį vėl nepasirašyti arba neratifikuoti šių seniai parengtų sutarčių, nes partneriams svarbūs konstituciniai Baltijos šalių egzistavimo pagrindai apima 1920 metų Taikos sutartis su Sovietų Rusija ir neišvengiamai primena apie tuomet pripažintą šiek tiek didesnę aptariamų valstybių teritoriją. 1944 metais Kremlius atkirpo jų rytinius gabalus ir priskyrė Rusijos Federacijai kaip vienai sovietinių respublikų. Dabar nei latviai, nei estai nereikalauja tų teritorijų grąžinti, tačiau vien Latvijos ir Estijos 1918-1940 metų nepriklausomybės prisiminimas arba priminimas Kremliui sukelia alergijos priepuolį. Žinoma, kaltinimai teritorinėmis pretenzijomis absurdiški, nes estai ir latviai atsisako to, kas iš jų atimta, o ne atvirkščiai.

Abejotini ir Maskvos mėginimai teigti, jog 1920 metais sutartys nebegalioja. Pirmiausia nei SSRS, nei Rusija niekada jų nedenonsavo. Antra, jei palygintume su 1939 metų SSRS ir Vokietijos draugystės sutarties peripetijomis, tai apie šią sutartį 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarime skelbiama, kad ją faktiškai nutraukė Vokietija, užpuldama „draugę“ Sovietų Sąjungą 1941 m. birželio 22 dieną. Tąsyk dabartiniai rusų politikai turėtų atsakyti, ar SSRS atitinkamai nutraukė savo 1920 metų Taikos sutartis su Baltijos valstybėmis jas užpuldama 1940-ųjų birželį? Minėtame 1989 metų aukščiausiosios SSRS valdžios nutarime pirmiausia minimos „1920 m. taikos sutartys“ su Latvija, Lietuva ir Estija. Jei pažeidimas arba šiurkštus vienašalis sulaužymas tolygus tokios sutarties nutraukimui, tai ir jos nutraukimas bei „nebegaliojimas nuo tol“ patvirtintų buvus trijų Baltijos valstybių užpuolimą-agresiją, kurią Kremlius kol kas bukai neigia.

Trečia, SSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 d. nutarime dėl SSRS ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties ir jos slaptųjų protokolų paskelbė, kad šiais veiksmais SSRS vadovybė pažeidė, tai yra sulaužė šalies tarptautines sutartis su Baltijos valstybėmis. „Sutartys“ daugiskaita – tai ne tik, pavyzdžiui, Lietuvos ir SSRS sutartis dėl neagresijos (matome pripažinimą, kad įvykdė agresiją), bet ir svarbiausios, dvišalius suverenių valstybių santykius nuo 1920 metų pagrindžiusios, Taikos sutartys: Sovietų Rusijos su Lietuva, Latvija ir Estija. Šis SSRS liaudies deputatų suvažiavimo dokumentas tikrai galioja dabartinei Rusijai, juo rėmėsi prezidentas V.Putinas pareikšdamas, jog čia viskas pasakyta, ir daugiau atsiprašyti nesą dėl ko. O pasakyta, kaip matom, ir pasmerkiant Taikos sutarčių sulaužymą. Dabar Maskva eina atgal ir kur kas toliau – draudžiama jas net minėti! Tai buvusios diktatūros recidyvas, sunkiai kompromituojantis Rusiją kaip teisinę valstybę ir tarptautinės bendrijos narę.

Taip kiekvieną kartą, atsisakydama pripažinti visur, net SSRS, pripažintą istorinę tiesą, mūsų kaimynė Rusija (iš tikrųjų dabartinė jos valdžia) klimpsta į vis gilesnį prieštaravimų liūną. Jai padėti gali vien tvirta tarptautinės bendrijos pozicija.

Vytautas Landsbergis
Europos Parlamento narys

© 2005 "XXI amžius"