"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. liepos 20 d., Nr. 13 (106)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kai mintys neduoda ramybės

Vilius BRAŽĖNAS

Kartais galvon užklysta mintys, apie kurias reikalo žinovai galėtų knygas parašyti, o kitiems kiltų daugybė klausimų. Tie klausimai ir verčia tokiomis mintimis pasidalyti su skaitytojais.

Pavyzdžiui, Antrosios Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos viena dalis kelia gan rimtų klausimų.

„(…) Prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei (…)“

Kalbame apie konkretų atvejį: buvęs Seimo narys Viktoras Uspaskichas taip davė priesaiką iš karto dviem valstybėms: Lietuvai ir Rusijai. Jo priesaikos „Tėvynė“ yra Rusija: kraštas, kur gimė ir gyveno jo tėvai. Tai aišku.

Kiek mažiau aiški priesaika „sąžiningai tarnauti demokratijai“. Dėl dviejų priežasčių. Pavyzdžiui, V.Putino ir V.Adamkaus, kaip ir daugelio kitų žmonių, „demokratijos“ supratimas yra skirtingas. Antra – Lietuvos valstybė yra Respublika, o ne demokratija, nors ir „demokratinė Respublika“. Tad klausimas – kuriai „demokratijai“ prisiekia Seimo narys? Kiek aiškesnis yra tarnavimas Lietuvos „žmonių gerovei“. Kadangi priesaikoje nesakoma „visų“ žmonių gerovei, yra aišku, kad bent jau V.Uspaskichas sąžiningai pasitarnavo kai kurių Lietuvos žmonių gerovei. Atrodo, nepamiršo ir savo, kaip „Lietuvos žmogaus“, gerovės.

Tačiau lieka gal Konstituciniam Teismui išspręstinas klausimas: ar Seimo nariui leistina prisiekti tarnauti dviem valstybėms. Jei ne, vadinasi, asmenims, kurių Tėvynė nėra Lietuva, nevalia būti Seimo nariais, arba turėtų būti pakeista priesaika, kad būtų visai aišku, kam prisiekiama tarnauti. Antraip ir paslaptingos V.Uspaskicho kelionės į Rusiją buvo teisėtos, kaip tarnavimas „Tėvynei“, kuri irgi turi bėdų.

* * *

Neseniai skaičiau, kad numatoma Europos Sąjungoje uždrausti antisemitizmą. Buvau ir esu prieš antisemitizmą, jau vien todėl, kad ir NKVD ir KGB, radikalų žydų provokacinės veiklos pagalba kurstydami antisemitizmą, už komunizmo žiaurumus ir agresiją kaltinimus nukreipė į žydus. Ne be to, žinoma, kad ir žydai savo metu neproporcingai (su kitomis tautomis) prisidėjo prie bolševizmo sukūrimo ir prie jo brutalumo pavergtuose kraštuose.

Tačiau jei galima uždrausti antisemitizmą, kodėl neuždrausti ir antilietuvizmo, antikatalikizmo, antipatriotizmo ir daug kitų pažiūrų ar nusistatymų už ar prieš?

* * *

Maskvos putinistai tvirtina, jog Molotovo-Ribentropo pakto okupacinės priežastys buvo ne Baltijos valstybių okupacija, o paprasčiausias Rusijos sienų saugumo užtikrinimas. Tai nėra didelė naujiena. Jau dešimtmečiais Vakarų „naudingi idiotai“ pateisindavo SSRS agresyvią politiką tuo, kad SSRS esanti kaip geopolitinis psichinis ligonis, sergąs „paranoja“ dėl savo sienų saugumo. Kosmopolitams ir šiaip kairiesiems buvo pagrindo taip galvoti: juk nuo tada, kai caras Ivanas Žiaurusis pradėjo maskvinių sienų kapčius visomis kryptimis kilnoti, su sienų ilgėjimu ir paranoja augo. Carienės Jekaterinos generolas Suvorovas buvo gal didžiausias „paranojikas“: 1799 metais jis su rusų armija net peržengė Alpes ir (Rusijos sienoms apsaugoti?) Italijoje kovojo su prancūzais. Nenuostabu, kad ir komunistams jis buvo didvyris: jo paminklai raudonųjų nebuvo nuversti.

* * *

Vienas po kito Lietuvoje pasklido trys premijos verti politiniai anekdotai. Pirmiausia ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas jo žmonos viešbučio aferos klausimu pareiškė: „Aš nesikišu į tą reikalą ir nesikišiu“, esą tokiais reikalais jis su žmona net nekalba. Tai iškelia klausimą, net aukštesnį nei jos „Crowne Plaza“ viešbutis.

Antras politinis anekdotas yra buvusio Seimo nario ir buvusio ūkio ministro, Darbo partijos „darbininko“ Viktoro Uspaskicho paskelbta naujiena: jis esąs KGB sąmokslo auka. Atrodytų jau to užtektų atsivertus juoktis bent kelias minutes. Net nelaukiant „slaptų dokumentų“.

Trečią politinį anekdotą pateikė Rusijos „kunigaikštienė“ Kazimira Prunskienė. Jinai vyksta švęsti „Kaliningrado“ įsteigimo 750 metų jubiliejų. Deja, K.Prunskienės anekdotas tik vienaip juokingas. („Toks tokį pažino – ant alaus pavadino“.) Antraip jis sukelia ne juoko, o skausmo ašaras, prisiminus 1944 metų raudonosios armijos ten įvykdytas visuotines Karaliaučiaus srities gyventojų skerdynes. Teisingai įžvalgus ir taiklus publicistas Algimantas Zolubas siūlė „Karaliaučiaus jubiliejų minėti su gedulo ženklu“. „Kunigaikštienė“ pareiškė važiuos „pagerbti gyventojų“. Ar tuos, kurie išžudyti, ar tuos, kurie anuos išžudė?

Pagaliau 750 metų suėjo nuo Karaliaučiaus (vokiškai – Königsbergo) o ne nuo Kaliningrado įsteigimo. Kaliningrado steigimo data būtų 1945 m. liepos 17 d. – Potsdamo konferencijos data. Tai yra – tik 60 metų „jubiliejus“. Nors praktiškai „Kaliningradas“ prasidėjo jo gyventojų skerdynėmis 1944 metų rudenį. Tad matome, kad ne visi juokingi dalykai sukelia juoką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija