"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. liepos 20 d., Nr. 13 (106)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vertingą medžiagą panaudos
per istorijos pamokas

Kelionė į Torontą – atmintys ir rožės
laistymas ant istoriko Adolfo Šapokos kapo

Rūta JONUŠKIENĖ

Mokytoja Birutė Kairienė
su Vladu Aušrotu ir Feliksu
Mockumi, kurie dirbo „Tėviškės
žiburiuose“ kartu su Adolfu Šapoka

Jolita Baltuškienė, Nelė
Asadauskienė ir Birutė Kairienė
„Anapilio“ klebonijoje su prelatu
Jonu Gaida. Atsisveikindamos
uteniškės mokytojos įteikė
prelatui Angelo skulptūrėlę
Birutės KAIRIENĖS ir Jolitos
BALTUŠKIENĖS nuotraukos

Kitais metais minėsime mūsų kraštiečio istoriko Adolfo Šapokos gimimo 100-ąsias metines. Utenos rajono savivaldybė, Vilniaus pedagoginis universitetas ir A.Šapokos gimnazija rūpinasi šio visai Lietuvai žinomo žmogaus atminimo įamžinimu ir išsaugojimu. Utenos seniūnija įsipareigojo sutvarkyti Grybelių kaime stovinčio stogastulpio aplinką, A.Šapokos gimnazija paskelbė istorinio rašinio ir ekslibriso konkursą ir numatė išleisti proginį kalendorių, kuriame bus išspausdinti konkurso prizininkų darbai. Vilniaus pedagoginis universitetas nutarė pradėti leisti istoriko A.Šapokos rinktinius raštus. Dalis kūrybinio palikimo yra saugoma Toronte, Kanados lietuvių muziejuje-archyve. Tiriamajai veiklai buvo sudaryta darbo grupė, kuriai vadovauja daktarė docentė N.Asadauskienė. Kartu su ja archyve dirbo ir Utenos A.Šapokos gimnazijos istorijos mokytojos Jolita Baltuškienė ir Birutė Kairienė. Utenos rajono savivaldybė ir rajono meras Alvydas Katinas suprato darbo svarbą ir finansavo mokytojų kelionę į Torontą.

„Tėviškės žiburių“ redakcija atsiliepė į uteniškių laiškus

Utenos A.Šapokos gimnazijos mokytoja B.Kairienė sakė, kad prieš metus pasisekė užmegzti ryšį su Kanadoje, Toronte, iki šiol leidžiamo lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburiai“ redakcija. Šį katalikiškos krypties laikraštį įkūrė ir jame visą gyvenimą iki 1968 metų dirbo A.Šapoka. Jis buvo laikraščio vyriausiasis redaktorius, rašydavo vedamuosius straipsnius.

„Tėviškės žiburių“ darbuotojai laiškuose papasakojo, jog Toronte yra Kanados lietuvių bendruomenės Lietuvių muziejus-archyvas. Jo direktorei dr. Rasai Mažeiko uteniškės mokytojos parašė laišką, papasakojo apie ketinimus įamžinti istoriko A.Šapokos atminimą ir išreiškė norą nuvykti į Kanadą.

„Iš pradžių R.Mažeiko nelabai norėjo tikėti, kad į Torontą vyksime tik rinkti atsiminimų apie istoriką A.Šapoką. Galvojo, kad mes, kaip daugelis tautiečių, norėsime įsidarbinti, praturtėti ar net pasilikti Kanadoje. Vis dėlto įtikinome, kad mūsų kelionės tikslas kitoks, – prisimena B.Kairienė. – R.Mažeiko atsiuntė kvietimus iš Kanados lietuvių bendruomenės Lietuvių muziejaus, mes gavome vizas ir išskridome į Torontą. Globojamos R.Mažeiko, viešėjome ten nuo birželio 25 iki 30 dienos“.

Gerbė įžymųjį istoriką

Torontas – didžiulis miestas. Lietuvių bendruomenės centras „Anapilis“ įsikūręs Misisaugoje, buvusiame Toronto priemiestyje, kuris dabar jau yra atskiras miestas. „Anapilį““ sudaro Lietuvių muziejus-archyvas, biblioteka, bažnyčia, bendruomenės salė ir „Tėviškės žiburių“ redakcija. Prie bažnyčios įsikūrusioje klebonijoje nuo 1954 metų iki šiol gyvena prelatas Jonas Gaida. Iki 1968-ųjų jis dirbo „Tėviškės žiburiuose“ su A.Šapoka, o nuo 1961 metų vadovavo laikraščiui. Iki šiol nė vienas „Tėviškės žiburių“ numeris neišleidžiamas be kruopštaus prel. J.Gaidos patikrinimo, nors jam jau per 90 metų.

Prelatas daug pasakojo apie A.Šapoką ir darbą „Tėviškės žiburiuose“. Pradžia nebuvo lengva – redakcija glaudėsi rūsyje, o A.Šapoka pats daug rašydavo savo vardu ir slapyvardžiais, pats maketuodavo ir spausdindavo. Buvo labai darbštus, tolerantiškas, skatino katalikišką laikraščio kryptį, nes pats aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Ilgai dirbo be atlyginimo, todėl vertėsi gana sunkiai. A.Šapokos žmona Ada buvo stomatologė, tačiau Kanadoje jos sertifikato nepripažino. Lietuvių bendruomenė labai gerbė A.Šapoką. Geriausias įrodymas, kad jo leidžiamas laikraštis „Tėviškės žiburiai“ ir visa veikla labai reikalinga, buvo lietuvių surinkti pinigai, už kuriuos bendruomenė nupirko Šapokų šeimai namą. Laikraštis buvo populiarus ir spausdinamas dideliu tiražu. A.Šapokos iniciatyva Toronte buvo įkurta lietuviška mokykla, skatinusi lietuvybės išsaugojimą.

Gyva lietuvybės dvasia

Toronto lietuviai skatino savo vaikus ir pažįstamus kurti tik lietuviškas šeimas, o tuos, kurie įsimylėdavo kitataučius ir kurdavo mišrias šeimas, smerkdavo. Uteniškėms mokytojoms teko bendrauti su viena moterimi, kuri papasakojo, kad ji sukūrė šeimą su austru. Bendruomenė nuo jos nusisuko, nepasveikino vestuvių proga, nutrūko draugystė net su artimais draugais, o vaikai dėl to neišmoko lietuvių kalbos. Dabar ši garbaus amžiaus moteris gyvena šalia „Anapilio“ ir veda ekskursijas į šią vietovę atvykstantiems pasaulio lietuviams. Iki šiol kiekvieną sekmadienį Toronto lietuviai dalyvauja šv. Mišiose, o po jų renkasi į bendruomenės salę, kur verdami didžkukuliai ir kepamas kugelis. Visi pietauja, bendrauja, mėgsta nusipirkti lietuviškų patiekalų ir parsinešti jų namo. Tai ir šventė, ir pramoga.

Pažinojo nuo pat jaunystės

Mokytojos J.Baltuškienė ir B.Kairienė viešėjo pas A.Šapokos žmonos Ados seserį Valę Kecorius. Ši moteris pažinojo A.Šapoką nuo pat jaunystės, kai šis piršosi jos sesei Lietuvoje. Valės vyras kartu su Šapokų šeima pasitraukė į užsienį 1944 metais, o ji nespėjo ir liko Lietuvoje.

Vyrui Valę, dirbusią Kalvarijoje mokytoja, į Kanadą pavyko išsikviesti tik po dvidešimt metų – 1965-aisiais, tarpininkaujant Raudonojo Kryžiaus organizacijai. Tik septyniolika metų šeima gyveno kartu, nes vyras mirė. Paklausta, kodėl neištekėjo antrą kartą, V.Kecorius buvo atvira, sakydama, kad to padaryti neleidžia jos širdis – kažkada jaunas ir gražus vyras ištikimai jos laukė net dvidešimt vienerius metus. Tai argi galima rasti dar didesnę ir tikresnę meilę?

Rado daug nepublikuotos medžiagos

Uteniškės, viešėdamos Toronte, rinko istorinę medžiagą apie A.Šapoką. Kanados lietuvių bendruomenės Lietuvių muziejuje-archyve mokytojos rado daug vertingos, dar niekur nepublikuotos medžiagos: laiškų, užrašų, paskaitų, straipsnių, „Tėviškės žiburiams“ skirtų publikacijų, nuotraukų. Jos taip pat užrašė atsiminimus žmonių, pažinojusių A.Šapoką. Gražiais ir nuoširdžiais atsiminimais pasidalijo A. ir V.Aušrotai (V.Aušrotas kartu su A.Šapoka buvo „Tėviškės žiburių“ įkūrėjai), ilgametis Kanados lietuvių skautų vadas F.Mockus, L.Pševgdevskis, tuo pačiu laivu su A.Šapoka iš Vokietijos plaukęs į Kanadą. Prel. J.Gaida pažadėjo parašyti ketinamiems išleisti A.Šapokos „Rinktiniams raštams“ įžanginį straipsnį.

Kanados lietuviai nepamiršo kalbos, vaišingumo ir darželių

B.Kairienė ir J.Baltuškienė lankėsi „Tėviškės žiburių“ redakcijoje bei pasėdėjo A.Šapokos kėdėje. Moterys aplankė įžymiojo istoriko kapą „Anapilio“ kapinėse ir palaistė ten žydinčią rožę.

„Anapilio“ lietuvių bendruomenės centre mokytojos susitiko su lietuviais iš įvairių pasaulio šalių. Vieni iš jų atvyksta nusilenkti artimųjų atminimui „Anapilio“ kapinėse, kiti ieško savo giminės šaknų muziejaus archyvuose. „Pačios įsitikinome, kad Kanados lietuviai nepamiršo lietuvių kalbos, lietuviško vaišingumo ir netgi darželių su rūtomis“, – sakė istorijos mokytoja, kurios iniciatyva Utenos A.Šapokos gimnazijoje įkurtas istoriko gyvenimui ir veiklai skirtas atminimo kambarys.

Daugiau sužinojo apie Torontą

Mokytojos buvo supažindintos su Toronto įžymybėmis, lankėsi šio miesto universitete bei bibliotekoje, daug sužinojo apie Kanados švietimo sistemą bei istorijos dėstymo metodiką.

Ką dar įdomaus sužinojo dvi iš Utenos į Torontą nuvykusios istorijos mokytojos? Be abejo, joms maloniausia girdėti, kad apie mūsų kraštietį A.Šapoką visi jį pažinoję žmonės atsiliepia labai pagarbiai ir su meile.

Uteniškės iš Kanados parsivežė ne tik gražių įspūdžių, bet ir daug vertingos medžiagos, kurią panaudos per istorijos pamokas. „Netikėjome, jog teks palaistyti rožę, žydinčią ant istoriko A. Šapokos kapo, ir visos gimnazijos moksleivių bei visų uteniškių vardu pagerbti jo atminimą. Už kelionę, kuri naudinga ne tik mums, bet ir visai Lietuvai, dėkojame Utenos rajono savivaldybei, savo gimnazijai ir mokinių tėvams“, – sakė mokytojos J.Baltuškienė ir B.Kairienė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija