Europa suka nauju keliu?

Po nesėkmingo ES viršūnių susitikimo birželio mėnesį darosi pakankamai aišku, kad nesutarimais ES viduje puikiausiai naudojasi Rusija. Senais, dar SSRS laikais galiojęs Maskvos užsienio politikos principas „skaldyk ir valdyk“ vykdomas ir dabar. Tuo labiau kad apie bendrą Europos Sąjungos užsienio politiką šiuo metu nėra ir kalbos. Maskva nors kol kas ir vengia komentuoti Didžiosios Britanijos, nuo liepos 1-osios perėmusios pirmininkavimą ES, poziciją, tačiau aiškiai parodo, jog visas viltis, kad ES politika vystytųsi Rusijai palankia linkme, ji deda į Prancūziją, Vokietiją ir Belgiją. Tai ir suprantama. Pirmiausia Prancūzija jau nuo seno sukeldavo ES įvairias krizes, ir ši krizė, nepriėmus ES Konstitucijos, per 50 ES egzistavimo metų ne pirmoji. Štai 1954-aisiais žlugo jau parengtas Europos gynybinės bendrijos sukūrimo projektas. Šį susitarimą atsisakė ratifikuoti Prancūzijos Nacionalinis Susirinkimas (parlamentas) ir 1963 metais Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis vetavo Didžiosios Britanijos priėmimą į ES. Taigi Londono ir Paryžiaus prieštaravimų šaknys ganėtinai gilios. Dabartinis Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas, neslepiantis savo ambicijų įeiti į Prancūzijos ir Europos politikos istoriją kaip ir Š. de Golis, gana nevykusiai mėgdžioja savo pirmtaką. 1992-aisiais Danijos rinkėjai referendume nepritarė Maastrichto sutarčiai dėl valiutų sąjungos. 1999-aisiais ES ištiko dar vienas nemalonumas – atsistatydino visa Europos Komisija ir jos pirmininkas Žakas Santeras. Jis ir Komisijos nariai buvo apkaltinti neefektyviu darbu ir korupcija. 2000 metais keturiolika ES valstybių paskelbė „diplomatinį boikotą“ penkioliktajai ES narei Austrijai už tai, kad į jos vyriausybės sudėtį buvo įtraukti Austrijos laisvės partijos atstovai, kurios lyderis neva propagavo neonacistines pažiūras. 2001 metais Airijos gyventojai referendume nepritarė Nicos sutarčiai dėl balsų paskirstymo valdančiose ES struktūrose po ES plėtros. Taigi problemų Europos Bendrijoje būta ir anksčiau, tačiau ji nesubyrėjo, o išsiplėtė iki 25 narių.

Bet visiškai aiškus vienas dalykas – Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas, labai kategoriškai sukritikavęs britų premjero Tonio Bleiro pateiktą „britiškąjį ES modelį“, tai yra atsisakant Prancūzijos siūlomo „socialinės valstybės“ modelio, savo pozicijos taip lengvai neatsisakys. Tačiau ta „socialinė valstybė“, kurią propaguoja Ž.Širakas ir jo bičiulis Vokietijos kancleris G.Šrioderis, akivaizdžiai parodė jos negyvybingumą. Juk Prancūzijos ir Vokietijos biudžetas jau nepakelia tos socialinės naštos, o 40 proc. ES biudžeto skyrimas žemės ūkiui remti nieko gero taip pat nedavė. Todėl T.Bleiras ragina radikaliai pertvarkyti ES biudžetą, pirmiausia smarkiai padidinant investicijas į profesinių įgūdžių ir žinių skatinimą. Pasak T.Bleiro, būtina investuoti į žmonių žinias ir protus, o ne mokėti kiekvienai ES karvei po du eurus per dieną. Be to, T.Bleiras siūlo paspartinti Europos darbo rinkos reformas.

Bet labiausiai Ž.Širakui nepatinka Didžiosios Britanijos politika ES tolesnės plėtros atžvilgiu. Ir ne tiek dėl Turkijos priėmimo į Bendriją. Londonas aktyviai remia ES plėtrą ne tik į Turkiją, bet ir į posovietinę erdvę – Ukrainą, Gruziją bei Balkanus. To labai nenori Rusija. Ypač kad ES narėmis taptų Ukraina ir Gruzija. Taigi Ž.Širakas faktiškai vykdo Maskvos politiką ES viduje.

Paryžiaus ir Berlyno bei jų sąjungininkų priešiškumą Didžiajai Britanijai galima paaiškinti ir paprastu pavydu. Juk Prancūzijoje ir Vokietijoje nedarbas nuolat auga, o visoje ES yra per 20 milijonų bedarbių. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje nedarbas sparčiai mažėja, o šiuo metu britų darbdaviai skundžiasi darbo jėgos trūkumu. Dabar Jungtinėje Karalystėje yra pusė milijono laisvų darbo vietų. Didžioji Britanija dar nuo „geležinės ledi“ Margaret Tetčer laikų puikiai įrodė, kad šnekos apie „socialinę Europą“, pagal kurias įvairios neuždirbtos žmonių privilegijos nustelbia laisvosios rinkos dėsnius, nieko gera Europai nedavė, sumažino jos prekių konkurencingumą pasaulio rinkose. O tarsi ant mielių auganti Kinijos ir Indijos ekonomika tą konkurencingumą dar labiau sumažina. Kaip ir skelbtus ambicingus planus pavyti ir pralenkti Jungtines Valstijas. Iš tokių nerealių ambicijų, bent jau artimiausiu metu, šaipėsi netgi žymiausi Vakarų apžvalgininkai ir politologai, prilygindami jas garsiajai buvusio SSKP generolo N.Chruščiovo tezei: „Pavyti ir pralenkti Ameriką“. Todėl, nepaisant Londono siūlomo ES lėšų skyrimo perskirstymo, naujosios ES narės turėtų visokeriopai palaikyti Didžiosios Britanijos politiką, nes jau faktiškai nueinančių nuo scenos Ž.Širako ir G.Šrioderio neva socialinės politikos zigzagai niekur nenuves.

Petras Katinas

© 2005 "XXI amžius"