Nebėra kada laukti

Petras KATINAS

Aukšti valdžios pareigūnai, sovietmečiu vadinti „partiniu-ūkiniu aktyvu“, pasigriebė savo partinio viršininko mūsų amžinojo Premjero mestą šūkį, jog reikia baigti politikuoti, o darbą dirbti. Todėl, anot Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Leonido Donskio, jie ir darbuojasi pasiraitoję rankoves. „Žodžiu, turime politikus, kurie atėjo ne į polį ir viešąją erdvę palaikyti, o tvarkyti „liaudies“ ir savo ūkio problemas. Jei tam nesukursime alternatyvos ir toliau spręsime viso labo tik technines bei ūkines problemas, tai mūsų politikos dimensija pasirūpins kiti“, – teigia L.Donskis. Kas tie kiti, matyt, aiškinti nereikia. Nesigirdėjo, kad kokios nors valstybės vyriausybės vadovas ragintų nesidomėti politika. Aišku, Premjeras, kaip didysis sovietmečio eros statybininkas, gal taip ir iš tiesų galvoja, ragindamas nepolitikuoti. Juk taip kur kas paprasčiau paslėpti tikruosius jo paties vadovaujamo partinio – ūkinio aktyvo ir su juo glaudžiai susijusios naujosios oligarchijos tikslus. Visų pirma maskuojant vis didėjančią ne tik energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Aiškinant, jog tai nieko bloga, nes ir kone visa Europa gyvena iš Rusijos naftos ir dujų, kažkodėl nesakoma, jog Lietuvos atveju ta priklausomybė yra ne tik energetinė, bet ir politinė. Nesvarbu, kad Premjeras nuolat kartoja, jog nereikia maišyti politikos ir ekonomikos, visas pasaulis puikiai žino, kad Kremlius ekonomiką, o ypač naftą ir dujas naudoja savo politiniams tikslams pasiekti. Pirmiausia savo mažųjų kaimynų atžvilgiu. Taip bus daroma ir toliau. Beje, Maskva to net neslepia. Štai neseniai Kremliaus politiką atspindintis laikraštis „Rossijskije vesti“ paskelbė savo politikos apžvalgininko Jevgenijaus Belovo straipsnį „Tranzitinė Pribaltika“. Jame rašoma: „Įdomu, kad sudėtingame dialoge su Maskva Ryga, Talinas ir Vilnius kaip ir anksčiau pretenduoja į monopoliją Rusijos energoresursų tranzitui į Vakarus. Jie iš vienos pusės pareiškia siekiantys sumažinti savo ekonominę priklausomybę nuo Rusijos, bet iš kitos pusės siekia gauti iš to tranzito maksimalios naudos iš ekonominių ryšių su Rusija“. Toliau J.Belovas išjuokia Baltijos valstybių ir Serbijos projektą „Amber“, kaip alternatyvų Rusijos paskelbtam projektui „Jamal-2“ – nutiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu į Vokietiją su jo atšakomis į Didžiąją Britaniją, Suomiją ir Švediją. J.Belovas primena, kad jeigu Baltijos valstybės ir Lenkija statytų savo alternatyvų dujotiekį, tai pirmiausia turėtų gauti Rusijos sutikimą, kurio, aišku, Rusija niekada neduos. „Todėl ir kyla klausimas: kokiais būdais Latvija, Lietuva ir Estija tikisi „pramušti“ savo projektą, neatitinkantį Rusijos interesų? Tarp Baltijos šalių Lietuva turi galingą spaudimo Rusijai vertę – Kaliningrado tranzitą, ir todėl pretenduoja būti Baltijos šalių lydere. Rusijos ir Baltijos šalių santykiuose ekonomika glaudžiausiai yra susijusi su politika, todėl bet koks stambus projektas (pavyzdžiui, Rusijos keltų linija iš Kaliningrado arba dujotiekis) tampa svarbiu faktoriumi sudėtingame daug ėjimų turinčiame politiniame žaidime. „Neprobleminis“ Baltijos šalių ir Rusijos bendradarbiavimas yra visiškai negalimas. Visų pirma esant mažų, bet labai išdidžių respublikų ekonominiam bejėgiškumui. Nepaisant ekonominio būtinumo, Baltijos šalys labiausiai bijo masinio Rusijos kapitalo eksporto, pirmiausia į energetinį sektorių bei infrastruktūrą, todėl ir toliau ieško didelių ES valstybių palaikymo. Tačiau rimtai tikėtis tokios paramos „tranzitinei Pribaltikai“ neverta. Ypač po referendumų dėl ES Konstitucijos pralaimėjimo Prancūzijoje ir Olandijoje ir apskritai dėl neaiškios ES ateities“, – išdėsto Maskvos požiūrį Kremliaus ruporas „Rossijskaja gazeta“. Su tuo sutikti galima. Ypač kai Vokietijoje ir Prancūzijoje valdžioje esantys kancleris G.Šrioderis ir prezidentas Ž.Širakas faktiškai padeda Rusijai regzti visokias intrigas ES viduje, stabdyti suvienytos ir demokratinės Europos kūrimą. Todėl belieka tikėtis, kad šį rugsėjį vienas Maskvos draugas Vokietijos kancleris G.Šrioderis nueis pagaliau nuo politinės scenos, o po metų toks pat likimas gali ištikti ir Ž.Širaką. Maskva puikiai supranta galimą tokių politinių įvykių eigą, todėl galvotrūkčiais skuba statyti naftos terminalus Sankt Peterburge ir kituose Rusijos uostuose. Tokių terminalų tikslas yra eliminuoti Baltijos šalių – Ventspilio, Talino ir Klaipėdos – uostus, pirmiausia sutraukiant Rusijos naftos produktų eksportą per juos.

Matyt, tokią instrukciją iš Maskvos gavo ir Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka, užsimojęs statyti krantinę Kaliningrade baltarusiškų prekių eksportui į Vakarus. „Pažiūrėsim, kaip tada pašokinės Lietuva, netekusi baltarusiško eksporto per Klaipėdos uostą“, – pareiškė A.Lukašenka.

Iš tiesų ekonominė priklausomybė nuo Rusijos jau tapo visuotinė: Rusija yra vienintelė ne tik naftos ir dujų tiekėja, bet toliau plečia savo degalinių tinklą Lietuvoje, kontroliuoja ne tik „Lietuvos dujas“ ir „Dujotekanos“ bendrovę, bet jau perima ir elektros ūkį. O kalbos apie alternatyvų naftos ir dujų importą iš Kazachstano ar Azerbaidžano tėra nerealūs samprotavimai, skirti visuomenei apraminti. Juk Kazachstanas ar Azerbaidžianas gal ir norėtų mums tiekti tuos energetikos išteklius, tačiau faktiškai nieko padaryti negali be Rusijos geranoriškumo. Juk visus naftotiekius ir dujotiekius valdo Rusija, tad tikėtis jos geranoriškumo „Pribaltikos“ atžvilgiu – beviltiškas dalykas. O bent jau šiuo metu tikėtis, kad Europos Sąjunga tvirtai parems Lietuvą ir Baltijos šalis bei kitas ES naujokes, irgi vilčių ne per daugiausia. Apie tai šiomis dienomis didelį straipsnį paskelbė gerai žinomas Lietuvoje rusų politologas Viktoras Olžičius, pavadinęs jį „Briuselis nespjaus į šulinį“. Tai yra, į tą Rusijos naftos ir dujų šulinį, iš kurio pats geria. Girdamas Vokietiją ir Prancūziją bei kitas jų politikai pritariančias ES šalis, V.Olžičius džiūgauja, kad „senoji“ Europa gyvens pagal savo taisykles, o naujokėms teks „tualetų plovėjų“ vaidmuo.

Tiesa, džiūgaujant dėl ryškėjančių nesutarimų ES viduje, V.Olžičiui ir kitiems Kremliaus politologams bei politikams labai nepatinka tų ES naujokių, paniekinamai pavadintų „tualetų plovėjomis“, orientacija į Didžiąją Britaniją. Esą Baltijos šalys ir kitos naujosios ES valstybės stengiasi visomis išgalėmis palaikyti Didžiąją Britaniją, tuo pačiu siekia įdiegti ES „amerikonizmą“. „Dešiniojo sparno lietuvio širdžiai mielas anglosaksiškas amerikoniškas liberalizmas. Todėl Lietuva ir siekia dėl didesnio svorio įtraukti į ES naujokių bloką Didžiąją Britaniją. Tačiau ar pavyks ES naujokėms suburti savo šalininkų kontingentą, kad vadovautų baliui ES? Lietuvos pozicija Europos Komisijoje, kurioje Lietuvos atstovė tvarko labai svarbią finansų sritį, o Rusijai draugiškos Prancūzijos atstovas kuruoja trečiaeilę sritį, dar nieko nereiškia. Nepamirškime, kad Prancūzija ir Vokietija turi savo stiprias kozirines kortas, kaip palikti ES naujokes už borto, sudarydamos ES „išrinktųjų klubą“, – samprotauja V.Olžičius.

Tokie ir panašūs Rusijos politikų ir politologų žaidimai beveik atviromis imperialistinėmis kortomis, deja, nesusilaukia mūsų „pragmatiško“ Premjero ir kitų valdžios vyrų reakcijos. Atsimušinėjama jau įprastu vos ne kasdieniu tapusiu argumentu: esą nereikia kreipti dėmesio į tokius pareiškimus, neva neatspindinčius aukščiausių Kremliaus valdovų nuomonės. Tačiau ne kas kitas, o pats Rusijos prezidentas V.Putinas vadina Baltijos šalis „purkštaujančiomis nykštukėmis“, į kurias neverta kreipti dėmesio.

Kai dėl Premjero nuolaidžiavimo Rusijos energetikos bendrovėms, konkrečiai „Gazprom“, naiviai tikintis, kad Maskva taps palankesnė Lietuvai tiekiant jai naftą ir dujas, tai vargu ar pats Premjeras tuo tiki. Bet daro. O argi toks nuolaidžiavimas neprives prie to, kad Kremlius vieną dieną padiktuos Lietuvos Vyriausybės personalinę sudėtį, kaip tai buvo padaryta 1940 metais? Aišku, dabartinė Lietuvos valdžia kol kas tenkina Rusiją. Nebent su mažomis išimtinis. Todėl ir sukeliami „parapijiniai“, anot Premjero, skandalai. O į juos visomis išgalėmis stengiamasi įtraukti užsienio reikalų ministrą ir jo vadovaujamą ministeriją. Tai daroma todėl, kad URM, bene vienintelė Lietuvos valdžios institucija, drįstanti pareikšti savo nuomonę, kartais nepalankią Maskvai. Kad ir apie tos pačios energetinės priklausomybės nuo Rusijos keliamą pavojų Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei. Matyt, kaip tik todėl Premjeras ir kviečia „ant kilimėlio“ užsienio reikalų ministrą pasiaiškinti tai dėl V.Uspaskicho mokslų dokumentų, tai dėl K.Prunskienės siuntinio. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos užsienio politiką siekia perimti aiškiai prorusiški K.Prunskienės tipo veikėjai. O Rusija, kaip žinoma visiems, nepakenčia vykdančiųjų nepriklausomą politiką. Štai iš čia ir kyla strateginės politikos nebuvimas dabartinėje valdžioje. Įskaitant ir prezidentinę, ir vykdomąją valdžią bei partinį ir oligarchinį Seimą. Todėl nėra nieko stebėtina, jog Statistikos departamento ir Lietuvos banko duomenimis tiesioginės Rusijos investicijos vien per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje išaugo nuo 8,4 proc. iki 12,6 proc. Rusijai nutiesus dujotiekį Baltijos jūros dugnu ir to dujotiekio atšaką į Kaliningradą, Lietuva nebeteks ir tų dar esančių derybinių galių su Rusija bei bus priversta atsiduoti jos malonei.

Todėl laukti jau nebelieka kada. Būtina visomis išgalėmis ieškoti draugų ir sąjungininkų Europos Sąjungoje, kurios nare yra Lietuva. Deja, kaip pastebi politologai (aukštų valdžios pareigūnų paniekinamai pavadinti „eopatologais“), Lietuvos dabartinė valdžia nededa ES institucijose jokių pastangų kovojant už savo valstybės interesus. Besididžiuojantis savo „pragmatiškumu“ Premjeras ir valdančioji nomenklatūra turėtų geriau prisiminti istoriją ir kuo tas pragmatiškumas baigiasi. Nejučiomis peršasi analogija su 1939-1940 metų įvykiais, kuo baigėsi tas pragmatiškumas Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims ar Suomijai, atsisakiusiai to pragmatizmo ir stojusiai į žūtbūtinę kovą su Maskva. Pragmatizmas ir tuo pačiu jokių principų neturėjimas prie gero tikrai neatves. Juk nuolat nuolaidžiaujant nenuspėjamas didysis kaimynas faktiškai skatinamas imtis dar ryžtingesnių veiksmų.

© 2005 "XXI amžius"