Lietuviškoji Australija antroji tėvynė
Benjaminas ŽULYS
|
Lietuvio emigranto darbas
Australijoje su pabėgių
raktu 1948 metais
|
|
Lietuvių Z.Baltutytės
ir A.Mucenieko
vestuvės Australijoje
1953 m. rugsėjo 19 d. |
Išvyko su viltimi grįžti
Nedidelė mūsų Lietuva, mažą lopinėlį užimanti
pasaulio žemėlapyje, tačiau lietuviai yra paplitę visame pasaulyje.
Vieni išsaugoję savo tėvų ir senelių gimtąją kalbą, kiti, ypač
dalis jaunesniosios kartos, deja, jau sparčiau nutautėja. Tokia
gyvenimo tikrovė su visomis savo spalvomis ir atspalviais.
Ne iš gero lietuviai palikdavo savo tėvynę. Po
Antrojo pasaulinio karo daug tautiečių į Ameriką, Australiją, kitur
vyko dėl galimų politinių persekiojimų.
Australija (lot. Terra AustralisPietų žemė) yra
viena iš tų šalių, į kurias pokariu valdant Lietuvą sovietams ėmė
plūsti lietuviai. 1947 metais Australijos imigracijos ministras
katalikas Artūras Kolvelas (Arthur Collwell), matyt, gerai žinodamas
okupuotų Baltijos šaliųLietuvos, Latvijos, Estijos tautų slogų
gyvenimą, jų patiriamą okupacinį išnaudojimą, tremtis, pakvietė
šių šalių žmones atvykti į Australiją, čia dirbti, uždirbti, būti
laisviems ir nepriklausomiems. Be to, Australijai reikėjo daugiau
darbo jėgos.
Viktoras Baltutis ir Vytautas Patupas su broliu
Gediminu buvo vieni iš tų dešimties tūkstančių lietuvių, kurie 1948
metais išvyko į tą tolimąjį žemyną.
Neseniai, viešėdami savo tėvų žemėje, jie apsilankė
laikraščio XXI amžius redakcijoje, buvo mieli mūsų svečiai. Jie
šiuo metu gyvena Adelaidėje. Svečiai noriai dalijosi įspūdžiais
iš gyvenimo Australijoje, jų bei kitų ten gyvenančių lietuvių požiūrį
į ankstesnę ir dabartinę Lietuvą, apie lietuvybės ypatumus toje
tolimoje šalyje. Įdomu, kad, ten praleidę daugiau nei pusę šimto
metų, jie ne tik nenutautėjo, bet lietuviškai kalba sklandžiai,
be akcento. Tai vieni iš tų Australijos lietuvių, kuriems labai
rūpi to žemyno lietuvybės, tautiškumo, katalikybės išsaugojimo ir
stiprybės reikalai, kurie aktyviai dalyvauja lietuviškųjų organizacijų
veikloje. Tai būdinga ir kitiems vyresniosios kartos lietuviams
išeiviams.
Viktoras ir Vytautas prisimena, kad karui baigiantis
jie su kitais lietuviais buvo apgyvendinti vienoje keliaujantiems
į kitas šalis skirtoje stovykloje Vokietijoje. Jais rūpinosi pabėgėliams
globoti skirta organizacija UNRA. Toji stovykla buvusi kone tikras
lietuvių miestelis su švietimo, kultūros, sporto įstaigomis, vaikų
darželiais ir t.t. Čia lietuviai mokėsi, mokė savo tautiečius. Iš
pat pradžių visi nepaprastai ilgėjosi savo tėvų ir senelių žemės
Lietuvos. Ilgais vakarais tai šen, tai ten skambėjo lietuviškos
dainos, giesmės... Visi jie tikėjosi, kad po mėnesio kito sugrįš
į laisvą tėvynę. Deja, vieną okupantą pakeitė kitas, kuris, kaip
jie sužinodavo aplinkiniais keliais, su įniršiu naikina tautą. Mintis
grįžti į tėvynę vis tolo ir tolo.
Atėjo laikas vykti ten, kur galima būtų kurti
naują gyvenimą, kur būtų galima surasti kokią nors pastogę. Viktoras
su dar maždaug 300 lietuvių pateko į laivą Protea ir po ilgos
kelionės per Italiją atvyko į Australiją. Vytautas čion atvyko kariniu
laivu, kas tuo metu buvo ne itin įprasta. Bet, matyt, vietinės organizacijos
stengėsi žmonėms kuo geriau padėti.
Kaip pasakojo Viktoras ir Vytautas, pagal sutartį
atvykusieji turėjo atidirbti ten, kur Australijos vietinės valdžios
juos paskirs. Neįprasta aplinka, reljefas, svetima kalba, papročiai,
žmonės ne vienam lietuviui kėlė nerimą ir rūpestį. Pirmiausia visi
turėjo gyventi stovykloje, kur buvo mokomi anglų kalbos (Viktoras
ją mokėjo), šalies geografijos, buvo supažindinami su bendra tvarka.
Viktorui su kitais lietuviais teko dirbti netoli Melburno buvusiose
atvirose anglies kasyklose. Vytautas dirbo prie miško darbų. (Tuo
metu jie dar nebuvo pažįstami.) Ir vėl visi ilgėjosi Lietuvos, gaudė
kiekvieną žinutę iš gimtinės, tikėdamiesi, kad ši išvyka į tolimą
šalį laikinas dalykas, kad Lietuva vėl atgaus nepriklausomybę
ir bus galima grįžti į tėvynę.
Bet nieko nelaukdami, neraginami ir iš šalies
neremiami, lietuviai jau po metų ėmė leisti savo tautinį laikraštį
Australijos lietuvis. Tai buvo pirmas lietuvių išeivių tautinis
laikraštis Australijoje. Jis iš pradžių rotaciniu būdu buvo spausdinamas
čia pat, kasykloje, palapinėje, ir tautiečių būdavo graibstyte išgraibstomas.
Vėliau ėmė eiti laikraščiai Tėviškės aidai, Šventadienio balsas,
Mūsų pastogė. Šiuose leidiniuose daug dėmesio buvo skiriama ne
tik žinioms iš okupuotos Lietuvos, bet ir lietuvybei išlaikyti Australijoje.
Lietuvybė svarbiausias rūpestis
Lietuvybės išsaugojimas buvo ir tebėra vienas
svarbiausių mūsų tautos patriotų išeivijoje siekių.
Lietuviškumo plėtojimo centrai sėkmingiau dirbo
Melburne, Sidnėjuje, Adelaidėje, Perte, Hobarte, Džylonge. Juk į
Australiją pokariu atvyko apie dešimt tūkstančių lietuvių, nemaža
jų dalis norėjo išlikti ir išliko lietuviais. Redakcijos svečių
nuomone, lietuvybei stiprinti nemažai įtakos turėjo sporto klubai,
paplitę visoje šalyje. 1950 metais buvo įkurta Australijos lietuvių
bendruomenė, jos padaliniai (skyriai) kai kuriose šalies vietovėse.
Vienas žymesnių akcentų buvo savos lietuvių katalikų bažnyčios ir
Lietuvių namų statyba Adelaidėje. Beje, iš pradžių buvo atkakliai
ginčijamasi, ar už bažnyčios, lietuviškų namų sienų reikėtų baro
ar ne. Ateitininkų nuomone, čia pat už bažnyčios sienos, baro neturėtų
būti, kiti jo norėjo. O vadinamieji kairieji lietuviai apskritai
nenorėjo, kad būtų statomi Lietuvių namai. Bet pagaliau tvirtai
nuspręsta tokius namus statyti, tam panaudojant senus pastatus.
Lietuviai aktyvistai ėjo per lietuviškas šeimas ir rinko aukas šioms
statyboms. Nė viena šeima neatsisakė, kas kiek pajėgė, tiek aukojo,
kol buvo surinkta tiek, kiek reikėjo. Lietuvybės išsaugojimu reikėjo
rūpintis be jokių atidėliojimų, nesitikint, kad Lietuva bus laisva
tuoj pat. Tiesa, šiokios tokios vilties būta po Stalino mirties,
tikėtasi, kad Lietuvoje įvyks perversmas. Tačiau nieko panašaus
neįvyko, ir Lietuva ilgiems dešimtmečiams liko okupuota. Tad ir
Lietuvių namai, lietuvių katalikų bažnyčia turėjo priminti, kad
ir būnant išeivijoje reikia likti savos tautos žmonėmis, sakė
redakcijos svečiai.
Nusipirkus metodistų bažnyčios ir dar vienos buvusios
bažnyčios bei mokyklos pastatus, žemę, imtasi darbų. Pastatus projektavo
žymus to meto architektas iš Lietuvos latvis Karolis Reisonas. (Dera
pastebėti, kad, gyvendamas Lietuvoje, jis suprojektavo nūnai rekonstruotą
Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią, Žemės ūkio rūmus, daug kitų pastatų.
Australijoje jis su žmona lietuve aktyviai dirbo lietuvių bendruomenės
veikloje. Dabar žymusis architektas su žmona Elena Zubovaite-Reisoniene
ilsisi bendrame kape Adelaidės kapinėse. Architekto biblioteka,
kitu palikimu rūpinasi jų dukra Renata Urmonienė.)
Lietuviškųjų objektų statyboje dirbo patys lietuviai,
parapijiečiai, ir už tai neėmė jokio atlyginimo, nes dirbo skatinami
meilės bei pagarbos lietuvybei, tikėjimui. (Šia proga mūsų svečiai
su šypsena ironizavo, kad dabar į Australiją atvykstančius lietuvius
vietiniai lietuviškosios bendruomenės nariai nepiktai vadina gataveckais,
kas reiškia, kad šiandieniniams atvykėliams turi būti viskas gatavai
paruošta, tik imk šaukštą ir kabink...)
Šiandien bažnyčia, Lietuvių namai veikia. (Bažnyčioje
klebonauja 83 metų kun. Juozas Petraitis, lietuviškoji įstaiga priklauso
Australijos lietuvių sąjungai.) Į Lietuvių namus tautiečiai vis
dar renkasi kiekvieną sekmadienį, tiesa, susirenkama žymiai mažiau
nei 1950-1970 metais. Čia minimos tautinės, patriotinės, religinės
šventės, proginės datos, vyksta kiti renginiai. (Beje, kaip tik
Lietuvių namuose daugiau nei prieš dvidešimt metų Viktoras susipažino
su Vytautu.) Garbūs svečiai pastebi, kad anksčiau bažnyčioje per
šv. Mišias žmonės joje netilpdavo, o dabar jų ženkliai sumažėję,
ypač jaunuomenės. Gal šiek tiek įtakos turėjo tai, kad ilgą laiką
Australijos valdžia nėrėsi iš kailio siekdama atvykėlius iš kitų
šalių, vadinamuosius naujuosius australiečius, kuo greičiau asimiliuoti,
paversti juos tikrais, vien angliškai kalbančiais, rašančiais
australais. Netgi buvo reikalaujama, kad tautiniuose periodiniuose
leidiniuose, taip pat ir lietuviškuose, ketvirtadalyje jų ploto
rašiniai būtų spausdinami anglų kalba. Bet ne paslaptis, kad prievartai
visada priešinamasi. Ir lietuviai nenuleido rankų. Jau veikė Australijos
lietuvių bendruomenė su savo padaliniais. (Pirmasis jos suvažiavimas
įvyko 1950 metais Sidnėjuje.) Taip pat gyvavo ateitininkų, skautų
organizacijos, Lietuvių katalikių moterų draugija, lietuviški chorai,
teatro mėgėjų draugija, įvairiose varžybose aktyviai reiškėsi lietuviai
krepšininkai. Tik 1972 metais buvo priimtas antidiskriminacijos
įstatymas. Santykiai tarp šalies valdininkų ir lietuvių bendruomenių
sušvelnėjo. Jau veikė šeštadieninės lietuvių mokyklos Sidnėjuje,
Adelaidėje, Melburne, kitur. Jose lietuvių kalbos buvo mokoma ne
standartiškai, aiškinant gramatikos, kirčiavimo, kitas taisykles,
o visa tai perteikiant žaidimais. Bet čia vėl iškilo bėda. Mat šeštadienis
Australijoje sporto diena, tad jaunimas teikė pirmenybę sportui,
o ne gimtajai kalbai. Nors, žinoma, buvo nemažai norinčiųjų mokėti
kalbėti, skaityti lietuviškai. Tam, be abejo, nemažai įtakos turėjo
ir tebeturi vaikų auklėjimas šeimoje. Viktoras ir Vytautas sako,
kad Australijoje lietuvių kalbą, lietuviškas tradicijas labiau puoselėja,
visa tuo rūpinosi ir dabar rūpinasi vyresniosios kartos čia gyveną
lietuviai. Lietuviškoji jaunuomenė ėmė samprotauti, kad su lietuvių
kalba toli nenueisi, karjeros nepadarysi, čia esą reikia gerai mokėti
anglų kalbą, ja dėstomos disciplinos visose tos šalies mokyklose.
Nemokėjo lietuviškai kalbėti ir už lietuvių ištekėjusios vietinės
moterys, tokių mišrių šeimų vaikai. Bet Viktoras ir Vytautas žino
ne vieną mišrią šeimą, kur žmonos, vaikai išmoko lietuvių kalbą,
ir namuose ja nemažai bendraujama.
Įspūdingi lietuvių susibūrimai Australijoje, dabar
vykstą kas dveji metai, šalies lietuvių bendruomenės atstovų suvažiavimai.
Į juos iš visos šalies atvyksta du trys tūkstančiai lietuvių. Pernai
toks suvažiavimas vyko Melburne. Tai lietuvių kultūros, meno, dainų
ir šokių šventė. Įdomu, kad tuose renginiuose jaunimas tarpusavyje
labiau bendrauja ne vien lietuvių, bet ir anglų kalba, o vyresniosios
kartos tik lietuviškai. Bet vieni kitiems netrukdo, vieni kitus
supranta, nes visus vienija lietuvybė.
Garbieji svečiai Viktoras ir Vytautas pamena,
kad prieš nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje daug Australijos jaunuomenės
nežinojo, kur yra toji Lietuva. Girdėję, kad kažkur Sovietų Sąjungoje,
jiems Lietuva tarsi ir buvusi Sovietų Sąjunga...
Po Stalino mirties ryšiai tarp Australijos lietuvių
ir okupuotos Lietuvos, nors nežymiai, bet stiprėjo. Lietuviai išeiviai
ir jų giminės Lietuvoje ėmė bendrauti laiškais, nors jie buvo sovietinių
organų tikrinami. Dėl atsargumo laiškai į Lietuvą dažnai būdavo
rašomi net kitais vardais, kitais adresais (nuo Stalino mirties
buvo praėję nedaug laiko, ir saugumo sistema liko beveik nepakitusi...),
bet tie, kuriems jie buvo skirti, juos gaudavo.
1956 metais į Melburne vykusias olimpines žaidynes
su sovietine krepšinio komanda atvyko ir keturi lietuviai. Nors
jie buvo atvykusių kagėbistų nuolat sekami, tačiau, nepaisant to,
jie bendravo su vietos lietuviais. Dar vėliau į Australiją trumpam
buvo atvykę žinomi lietuvių artistai Eduardas Kaniava, Virgilijus
Noreika, Nijolė Ščiukaitė, Atgimimo metais nuo šių savo politinėmis
tautinėmis pažiūromis labai besiskiriantis aktorius ir poetas Kęstutis
Genys. Ir Australijos lietuviai galėjo iš pradžių vos penkioms,
vėliau dešimčiai dienų atvykti į Lietuvą. Tiesa, jie turėdavo teisę
būti tik Vilniuje, o jei vykdavo aplankyti savo gimtųjų vietų ar
giminių į kitas Lietuvos vietoves, juos lydėdavo sargai.
Čia Viktoras prisimena, kaip, apsilankęs Vilniuje
pas architektą Šimoliūną, ten sutiko E. Kaniavą, aktorių, taip pat
tautos šviesuolį ir patriotą Kęstutį Genį, dar kelis kultūros žmones.
Tada Kęstutis, vaizduodamas sovietinę okupaciją, sakė: Einu per
tamsų tunelį, o šviesos nematyti... E. Kaniava į tai atsakęs savuoju
kredo: Stok į partiją kaip aš, tada viskas bus kitaip ir gyvensi
geriau, ir po pasaulį pakeliausi. Bet, kaip žinoma, K. Genys savo
idėjų neatsisakė, į partiją nestojo, nors buvo nuolat įkalbinėjamas,
rašė (slapta) patriotinius eilėraščius ir užtat buvo sekamas bei
persekiojamas KGB.
Gavo paskolų be sutarčių
Kai Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė,
šis neparastas įvykis nuskambėjo visame pasaulyje. Labai džiaugėsi
ir Australijos lietuviai. Daug kas braukė džiaugsmo ašarą, kėlė
šampano taures, giedojo Lietuvos himną, dainavo lietuviškas tautines
dainas. Niekas neabejojo, kad Lietuva pakils iš tamsos, atsistos
ant kojų, eis darnos ir pažangos keliu. Lietuva labiau ėmė domėtis
jaunimas. Merginos ėmė puoštis tautiniais drabužiais, daug kas panoro
išmokti lietuvių kalbos. Bet tas tautinis jaunimo pakilimas gyvavo
gal penkerius šešerius metus, prisimena garbūs svečiai. Vietinė
aplinka daro savo, jaunimui labiau rūpi praktiniai, o ne tautiniai
dalykai... Jiems labiau rūpi jų ateitis čia, Australijoje...
Kartu Viktoras ir Vytautas pastebi, kad lietuviai
Australijoje yra labai gerbiami, jais pasitikima, jie žinomi kaip
mokslo žinių siekiantys žmonės, yra darbštūs, sąžiningi. Tarp lietuvių
yra daug baigusių aukštąsias mokyklas, lenkia net žydus, kurie,
kaip ir kitose šalyse, taip ir Australijoje, griebiasi mokslo, siekia
karjeros. (Ir Viktoras bei Vytautas mokėsi ne tik Lietuvoje, bet
ir Vokietijos stovykloje, Australijoje.) Australijoje gerai žinoma,
kad lietuviais galima pasitikėti tuo Viktoras bei Vytautas ne
kartą įsitikino.
Tarp Australijos lietuvių yra nemažai žymių asmenybių.
Tai profesoriai Algis Kabaila, Vytautas Doniela, žinomas gydytojas
Kunca, lietuviškumo sergėtojos Salomėja Vasiliauskienė, Helena Statkuvienė,
sumaniai vadovaujanti Lietuvių katalikių moterų sąjungai ir kiti.
Nemažą indėlį į lietuviškumo išsaugojimą Australijoje,
net į šios šalies ekonomiką įnešė ir dabar visa tuo rūpinasi V.Baltutis
bei V.Patupas. Vykdami į Australiją jie gerai žinojo, kad ten jų
nelaukia pieno upės ir medaus krantai. Laukė, ypač iš pradžių, sunkus,
varginantis darbas. Kuo tik jiems neteko dirbti. Taksi vairuotoju,
mechaniku, prie geležinkelio tiesimo, lentpjūvėje, prie miško darbų,
net mokytojavo. Daug ir nelengvai įvairiose srityse dirbo ir kiti
lietuviai išeiviai. Ir visur, kaip sakyta, jų darbas buvo vertinamas,
jie būdavo giriami.
Tuo metu tarp Pietų ir Vakarų Australijos plytėjo
milžiniški tušti masyvai be kelių, komunikacijų. Jei važiuoji, tai
per tuščią lauką. (Kažkuris iš svečių pajuokavo, kad jei tolumoje
bėga kiškis, tai jo ausis nesunkiai pamatysi tokie lygūs plotai.)
Vytautas, jo brolis Gediminas nieko nelaukdami
(Norėjome būti pirmieji, sakė svečiai.) kibo į aktyvią veiklą.
Jie benzino bendrovėje gavo paskolų motelių statyboms. Bet įdomiausia
tai, kad dideles paskolas skyrę šeimininkai, sužinoję, kad paskolas
ima lietuviai, ne tik nepasiūlė pasirašyti sutarčių, bet net raštelio
nepaprašė, kad gavo paskolas. Tik paspaudė rankas ir palinkėjo sėkmės.
Tai atrodo neįtikėtina. Bet taip buvo.Tik pradėjus statybas, 1967
metais, tokios sutartys buvo pasirašytos. Vytauto ir Gedimino statybvietes
skyrė apie 500 kilometrų, bet jie gerai žinojo vienas kito rūpesčius,
dauguma pas juos dirbusių darbininkų buvo lietuviai.
O statyti ką nors rimtesnio tokiose atokiose vietovėse
buvo labai sudėtinga. Plytas, cementą, kitas statybines medžiagas
tekdavo vežti iš už 8001300 kilometrų, nes aplinkui jokių statybinių
medžiagų gamybos firmų nebuvo. Darbštūs lietuviai nenuleido rankų,
darė tai, ką buvo užsimoję. Ir abu motelių miesteliai su visais
patogumais ėmė gyvuoti. Jų statybos išlaidos atsipirko per penkiolika
metų ir ėmė nešti ženklų pelną, miesteliai ir toliau augo, padidėjo
net tris kartus, ir dabar klesti. Vėliau vieni kotedžai buvo parduoti
kitiems šeimininkams, kitų dalis perduota sūnui. Įdėtas triūsas
nenuėjo veltui.
Be tiesioginių rūpesčių, Viktoras ir Vytautas
toliau nenuilstamai rūpinosi ir tebesirūpina lietuvybe Australijoje.
Abu dirbo Australijos lietuvių krašto valdyboje. Viktoras Adelaidėje
tvarko Australijos lietuvių archyvą, prižiūri parapijos bazę, jo
išraiškingą žodį išgirsi Adelaidės bažnyčioje. Be to, daug rašo
į Šventadienio balso, Mūsų pastogės, kitus leidinius, rašo ir
leidžia knygas. (Vieną V.Baltušio knygą Akivarai išleido ir leidykla
Naujasis amžius.)
Beje, Vytauto brolis Gediminas (visai neseniai
iškeliavęs į Amžinybę) ant aukštos uolos Jukloje, kur stovi kotedžai,
pastatė penkiolikos metrų aukščio metalinį kryžių. Tai padėka Aukščiausiajam
už Jo gerumą ir meilę atgimusiai Lietuvai, jam pačiam, jo namams.
Pati Jukla jau virto nemažu miesteliu, jame yra brolio vardu pavadinta
gatvė. Tai vietos žmonių padėkos ženklas darbščiam, dvasingam lietuviui.
Be to, Gediminas penkiolika metų materialiai rėmė Panevėžio Juozo
Balčikonio vidurinę mokyklą.
Vis dėlto garbiesiems redakcijos svečiams nerimą
kelia lietuvių išeivių, o ypač jų vaikų lietuviškumo, tautiškumo
ateitis. Užsieniuose lietuvius anksčiau ar vėliau ištiks tautinė
mirtis, liūdnai prognozavo V.Baltutis. Ne itin palankiai jie atsiliepė
ir apie Lietuvos jaunuomenę. (Viktoras ją pažįsta, nes Lietuvoje
lankosi ne pirmą kartą.) Ir čia esą jaunuomenei labiau rūpi įgyti
pelningą profesiją, gerai uždirbti, o tautiškumas, tikėjimas būsiąs
gal vien tik pasidemonstravimas, be vidinių įsitikinimų...
Svečiai samprotauja, kodėl Australijos lietuviai
(ne vien Australijos) negrįžta į Lietuvą. Gal jiems čia reikėtų
pastatyti patogų kaimelį, jo statybą tikriausiai paremtų ir patys
išeiviai.
Viktorui, Vytautui rūpi ir kiti Lietuvos reikalai.
Jie džiaugiasi daugeliu gerų permainų mūsų šalyje, ekonominiu pakilimu
gimtajame krašte. Tačiau skaudina įvairios rietenos partijose, valdžios
kitose institucijose, korupcija, kiti dalykai. Drauge svečiai pastebi,
kad viso to esama ir Australijoje, ir kitose šalyse, tik skandalų,
korupcijos mastai mažesni, žmonės vieni kitiems tolerantiški.
Atsisveikindami garbūs svečiai spaudė rankas,
žadėdami dar apsilankyti Lietuvoje ir tikėdamiesi ją rasti dar gražesnę,
turtingesnę.
© 2005 "XXI amžius"
|