Maskvos marionečių teatras

Petras KATINAS

Aukšti Kremliaus ir užsienio reikalų ministerijos pareigūnai jau skelbia, jog prezidentas V.Putinas ir vyriausybė artimiausiu metu peržiūrės savo politiką posovietinėje erdvėje. Esą tos „naujosios politikos“ imtis Kremlių privertė pačios nedėkingos buvusios sovietinės respublikos ir anksčiau buvusios paklusnios marionetės – „liaudies demokratinės“ Rytų ir Vidurio Europos šalys. Pasirodo, dabar didžiausi Rusijos priešai yra ne dešimtmečius skelbtas Amerikos imperializmas, o Baltijos šalys, Lenkija, Ukraina ir Gruzija! Ypač supykdė Kremlių nuolat cituojamas Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio pareiškimas, padarytas viename susitikime su žurnalistais. Jame teigiama: „Mums, gruzinams, atsiranda istorinė galimybė pagaliau baigti su tuo istoriniu ir geografiniu prakeikimu, kuris slegia mus ištisus amžius. Reikėtų nutraukti tą istorinį prakeikimą ir išeiti ten, kur mūsų vieta – į europietišką civilizaciją“. Dar labiau Kremlių sunervino Ukrainos ekonomikos ir integracijos į Europą ministro, Maskvos vadinamo Kijevo radikalu, Sergejaus Teriochino kalba, kurioje jis Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS) pavadino „sistema, kuri jau baigė vykdyti visas savo funkcijas ir todėl nebeturi jokių vilčių tolesniam vystymuisi“.

Bet kur kas didesnį „pavojų“ Rusijai Kremliaus įžiūrėjo neseniai vykusio Kryme keturių vadovų – Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos ir Gruzijos prezidentų – susitikime. Sukeltas didžiulis triukšmas, kad Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis atkuria ne tik naują Žečpospolitą, bet ir kartu su Kijevu, Vilniumi ir Tbilisiu formuoja ne tiek provakarietišką, kiek proamerikietišką naują Rytų Europos politinį ir ekonominį bloką. Pasak Maskvos politikų ir analitikų, šis blokas pirmiausia siekia kiek galima daugiau atsikratyti ekonominės priklausomybės nuo Rusijos, o tai, pasirodo, kelia grėsmę pačiai Rusijai! Maskvoje jau paskaičiuota, jog šiame kuriamame politiniame bloke gyvena beveik 100 milijonų žmonių, ne ką mažiau kaip Rusijoje. Todėl gąsdinama, jog šis formuojamas „agresyvus“ Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Gruzijos blokas, remiamas Jungtinių Amerikos Valstijų, pakenks Rusijos saugumui. Nežinia, kur čia Kremliaus politologai ir politikai įžiūri tą „grėsmę saugumui“, jeigu patys remiasi vieninteliu argumentu, esą Vašingtonas pažadėjo dėti visas pastangas, kad šios valstybės galėtų apsirūpinti Kaspijos nafta. Štai ir visa grėsmė. Maskva puikiai supranta, kad nepriklausomybė nuo Rusijos energetinių resursų suteikia jai galimybę daryti ne tik ekonominę, bet, svarbiausia – politinę įtaką. Štai kodėl Kremlių taip nervina aukštų Lenkijos politikų, konkrečiai, įtakingo Lenkijos prezidento A.Kvasnievskio patarėjo profesoriaus Vitoldo Orlovskio Lenkijos ir kitų Europos šalių spaudoje paskelbti samprotavimai, jog naujoji koalicija (Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Gruzijos) netrukus reikš nepriklausomybę nuo Rusijos naftos. „Norim nenorim, mums teks pasistatyti naftotiekį, apeinantį Rusiją“, – pareiškė V.Orlovskis.

Tas Kremliaus Lenkijos ir Lietuvos prezidentams inkriminuojamas kaltinimas kuriant naująją „Žečpospolitą“ tėra dar vienas spaudimo kaimynams triukas. Juk priešų ieškojimas dabar tapo vienu pagrindinių Maskvos politikos aspektų. Esą Varšuva ir Vilnius, sėkmingai atlikę Vašingtono sugalvotą operaciją Ukrainoje, dabar imasi Baltarusijos. Neatsitiktinai Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka ėmė vaizduoti itin susirūpinusį dėl branduolinių atliekų saugyklos, uždarius Ignalinos AE, statybos netoli Baltarusijos sienos. Mat lietuviai šitaip sužlugdys turistų gausiai lankomą nacionalinį parką „Braslavskio ežerai“, kuris, anot A.Lukašenkos, yra Baltarusijos perlas.

Todėl A.Lukašenka ir numatė skubiai pastatyti Lietuvos pasienyje du didžiausius Europoje kiaulių kompleksus, kad paverstų dvokiančia kloaka ne tik Nemuną, bet ir Druskininkų kurortą. Suorganizuoti masiniai „liaudies protestai“ prieš branduolinių atliekų saugyklos statybą. Atrodo, kad mūsų „pragmatiški“ valdantieji vėl išsigando iš Maskvos ir Minsko sklindančių grūmojimų. Štai prieš prasidedant Vilniuje Baltijos jūros valstybių parlamentinei konferencijai, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J.Karosas jau pareiškė, jog Baltarusijos izoliavimo politika „žlugo“, todėl reikia „ieškoti sąlyčio taškų“. Kitaip tariant, remti A.Lukašenkos režimą. Toks Lietuvos užsienio politikos neapibrėžtumas suteikia progą prorusiškoms jėgoms pačioje Lietuvoje į valias šaipytis iš atsakingo už valstybės politiką Prezidento. Be to, prorusiškoms jėgoms papildomą kozirį politiniame žaidime suteikia faktiškas vadinamosios Lisabonos strategijos ES „pavyti ir pralenkti Ameriką“ jau 2010 metais žlugimas. Amerikiečiams tai suteikė progą gerokai pasišaipyti, o ES naujokėms, taip pat ir Lietuvai, irgi sukelia papildomų rūpesčių. Ypač Paryžiuje ir Berlyne ėmus kalbėti apie „dviejų greičių“ Europą. Tai yra visus svarbiausius ES reikalus tvarkyti senosioms ES valstybėms, mažąsias Rytų ir Vidurio Europos šalis nustumiant į periferiją, izoliuoti jas nuo politinių, ekonominių, o svarbiausia, finansinių ES reikalų. Kai kurie Vakarų, ypač amerikiečių politikos analitikai tokius Paryžiaus ir Berlyno planus dėl „dviejų greičių“ Europos vertina kaip duoklę Rusijai, faktiškai paliekant Baltijos ir buvusias kitas „socialistinio lagerio“ šalis Rusijos vasalėmis.

Kai dėl Lietuvos beveik absoliučios priklausomybės nuo Rusijos energetinių resursų, tai jau pakankamai aišku, kad Maskva dės visas pastangas pirmiausia išplėšti Lietuvą iš to kuriamo provakarietiško politinio ir ekonominio bloko. Ir tai Kremliui sekasi, turint labai aukštų Lietuvos valdžios pareigūnų, pirmiausia Premjero ir jo Vyriausybės pagalbą. O momentas labai palankus. Kremliui sužlugdžius nepalankią „Jukos“ naftos kompaniją, „Gazprom“ atveriama žalioji gatvė paimti „Mažeikių naftą“. Premjero ir naujojo ūkio ministro K.Daukšio samprotavimai, kad neva dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo deramasi ne tik su Rusijos, bet ir su kitomis Vakarų naftos kompanijomis, tėra skirti tiktai mūsų šalies žmonėms nuraminti. Paskutinis to pavyzdys – ūkio ministro K.Daukšio ištrimituotas pranešimas, jog į Vilnių atvyksta Lenkijos naftos koncerno „PKN Orlen“ prezidentas A.Cholupecas. Pastarasis gi pareiškė, jog pirmą kartą girdi apie tokį vizitą. Ūkio ministerijos atstovei neliko nieko kita, kaip neaiškiai pralementi, jog „įvyko techninė klaida“. Aišku, Lenkijos koncernas puikiai žino, kad Lietuvos Premjeras jau seniai viską sutaręs su Rusijos „Gazprom“. Todėl ir nusprendė negaišti laiko tuščioms kalboms. Nesvarbu, kad Premjeras ėmė skelbti, jog šiuo metu Lietuva negali pakeisti „Mažeikių naftos“ likimo, nes Vyriausybei nelieka nieko kita, kaip tiktai laukti, ką nuspręs pati „Jukos“ ir Olandijos teismas, kuris dabar nagrinėja kai kurių galingų Vakarų bankų pretenzijas į bankrotą įstumtai „Jukos“ kompanijai. Po susitikimo su Premjeru, Prezidento patarėjas R.Vilpišauskas aiškiai pasakė, jog „Mažeikių naftos“ reikalai yra Vyriausybės kompetencija, todėl Prezidentas tiktai „stebės procesą“. Deja, atsakingam už užsienio politiką Prezidentui ir kituose užsienio politikos reikaluose paliekamas tiktai pasyvaus stebėtojo vaidmuo.

Štai Vyriausybę ganėtinai sunervino dar vienas europarlamentaro prof. V.Landsbergio priminimas, jog dabartinė Vyriausybė nieko nedaro ne tik derybose su Rusija, bet ir tarptautinėje arenoje, bandydama išsireikalauti iš Rusijos sovietinės okupacijos metais padarytą žalą. Nepaisant to, kad niekas neatšaukė Lietuvos Seimo priimto įstatymo dėl SSRS okupacinės žalos atlyginimo. Ta žala, tuometinės Vyriausybės darbo grupės 2000 metais pateiktais skaičiavimais, siekia 20 milijardų dolerių, arba pagal dabartinį dolerio kursą – 58 mlrd. litų. Sprendžiant iš mūsų užsienio reikalų ministro A.Valionio kalbų, paskutinį kartą okupacinės žalos atlyginimo klausimas buvo keltas 2001 metais per Tarpvyriausybinės Lietuvos ir Rusijos komisijos susitikimą. Nuo to laiko šis klausimas jau nebebuvo keliamas. Mat tada ir dabar Maskva nuolat kartoja, jog tai yra istorinis, o ne dabarties klausimas, todėl dėl jokios žalos atlyginimo negali būti nė kalbos. Aišku, dabartinės prorusiškos vyriausybės nepasitenkinimą sukėlė mūsų teisės specialistų, konkrečiai, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjo Dainiaus Žalimo ir kitų jo kolegų siūlymas, jog, siekiant išsireikalauti iš Rusijos kompensaciją už okupacijos metais padarytą žalą, vertėtų tai pabandyti per Hagos tarptautinį teisingumo teismą prie Jungtinių Tautų. Pasiūlymas, aišku, logiškas. Tačiau kaip tai padaryti, jeigu, kreipiantis į Hagos tarptautinį teisingumo teismą, byla pradedama nagrinėti tiktai tada, kai abi pusės dėl to sutinka! O tikėtis, kad Rusija su tuo sutiktų – nėra jokios vilties. Mūsų diplomatija turi dėti visas pastangas, kad tokias pretenzijas Rusijai, kaip SSRS teisių perėmėjai, pareikštų ir kitos okupuotos valstybės. Pirmiausia Latvija ir Estija. Galbūt ir Lenkija bei kitos buvusios okupuotos ar pusiau okupuotos šalys. Būtina aktyviau kelti šį klausimą ir Europos Sąjungoje. Prof. V.Landsbergis, nors ir deda visas įmanomas pastangas, vienas to padaryti nepajėgs. Ateina žinios iš Latvijos ir Estijos, kurių parlamentai irgi rengiasi skaičiuoti okupacinę žalą. Tačiau jau ne kartą dabartinės aiškiai prorusiškos mūsų Seimo daugumos atstovai užsiminė, jog „geros kaimynystės“ vardan reikia atšaukti įstatymą dėl okupacijos žalos atlyginimo. Kol kas tokios iniciatyvos dar nesvarstomos. Tačiau matydami kasdien vis labiau stiprėjančias ir įžūlėjančias Vyriausybės ir Premjero tendencijas, galime sulaukti ir tokio sprendimo. Premjeras ir jo aplinka, nusprendusi, kad visuomenė jau tokia atbukusi ir bedantė, užsimojo perimti į savo rankas absoliučiai visą valdžią. Pirmiausia, žinoma, teisėtvarkos, visų operatyvinių tarnybų, įskaitant ir Valstybės saugumo departamento kontrolę. Tam buvo sugalvotas įkurti Vyriausybės Teisėtvarkos ir valdymo organizavimo skyrius. Jis buvo įkurtas artimiausio Premjero partinio bendražygio patarėjo J.Bernatonio iniciatyva. O skyriaus vadovo „konkursą“ laimėjo buvęs nušalintojo prezidento R.Pakso patarėjas R.Senovaitis, akivaizdžiai pažeidęs daugelį įstatymų. Tačiau dėl visuomenės spaudimo jis buvo priverstas atsisakyti tų pareigų, dar jų net nepradėjus. Aišku, jis bus pakeistas kitu – „savu“.

Todėl visiškai teisus žinomas politologas, pareiškęs, jog Lietuvą dabar valdo žmonės, kurie žiūri į Lietuvos valstybę (kaip ir jų šeimininkai bei bičiuliai Rusijoje) kaip į laikiną praeinantį reiškinį ir todėl nemato jokio reikalo kovoti ar ginti šią valstybę. O matydami tokius procesus Lietuvoje, Rusijos politikai ir specialiosios tarnybos gali nesinervinti dėl vadinamojo Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Gruzijos pakto, kaip atsvaros Rusijos imperializmui. A.Brazausko, J.Bernatonio ir jų bičiulių veiksmai puikiausiai įrodo, kad Lietuva sparčiai stumiama atgal į Rusijos geopolitinę erdvę.

Politologai ir žurnalistai dabar spėlioja, ko siekia valdantysis klanas. Negi dar neaišku?

© 2005 "XXI amžius"