„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. rugpjūčio 31 d., Nr. 15 (108)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pradėjęs komunizmo saulėlydį

Lenkijos „Solidarumo“ 25-osioms metinėms

Petras KATINAS

Lenkija bei visa posovietinė Rytų Europa mini legendinio Lenkijos judėjimo „Solidarumas“ įkūrimo 25-ąsias metines. Visi pripažįsta, kad „Solidarumo“ įkūrimas didele dalimi lėmė totalitarinės didžiausios ir agresyviausios XX amžiuje komunistinės imperijos žlugimą. Iškilęs kaip Lenino laivų statyklos darbininkų profsąjungų judėjimas, „Solidarumas“ iš esmės buvo antikomunistinis visuotinis lenkų tautos pasipriešinimas ne tik vietiniam kolaborantiniam komunistiniam režimui, bet ir visai imperijai. Prie „Solidarumo“ bemat prisijungė žymiausi Lenkijos intelektualai, rašytojai, teatralai, aukštųjų mokyklų profesoriai, studentai, jau nekalbat apie Katalikų Bažnyčią, kuri nuo pat komunistinio režimo, primesto Lenkijai po Antrojo pasaulinio karo, buvo pagrindinis lenkų tautos pasipriešinimo komunistinei sistemai variklis. Neatsitiktinai Lenkijos čekistai, aišku, gavę Maskvos šeimininkų įsakymą, pirmiausia nužudė vieną aktyviausių „Solidarumo“ idėjų skelbėjų kunigą Ježį Popeliušką. Ši žmogžudystė tik dar labiau sustiprino judėjimą. Tuometinė Lenkijos valdžia buvo priversta sėsti prie derybų stalo su „Solidarumo“ lyderiais ir buvo gauta neregėtų nuolaidų vadinamajame socialistiniame lageryje. Komunistinė valdžia ne tiktai pripažino laisvąsias profsąjungas, bet ir spaudos bei susirinkimų laisvę. Tiesa, netrukus tuometinis Lenkijos prezidentas generolas V.Jaruzelskis įvedė karinę padėtį į kalėjimus sugrūdo „Solidarumo“ aktyvistus, tačiau akmuo nuo kalno jau buvo paleistas, ir komunistinės sistemos griūties lavina vis didėjo. Vėliau generolas V.Jaruzelskis, teisindamasis dėl karinės padėties įvedimo ir represijų, aiškino, jog neturėjęs kitos išeities, nes antraip sovietų armija būtų įsiveržusi į Lenkiją, kaip tai atsitiko 1968 metais Čekoslovakijoje malšinant vadinamąjį Prahos pavasarį. Tačiau Prahos pavasarį pradėjo tuometiniai liberalesni kompartijos lyderiai, o Lenkijos „Solidarumas“ buvo visos tautos judėjimas. Todėl Maskva ir nedrįso pakartoti 1968-ųjų Čekoslovakijos scenarijaus Lenkijoje. Kita vertus, už lango buvo jau kiti laikai.

Kremlius vis giliau klimpo į ekonominę duobę, nebegalėjo net prasimaitinti be grūdų ir kitų maisto produktų importo, todėl ir nedrįso pradėti invazijos. Tikėjosi, kad V.Jaruzelskis susitvarkys pats. Jau vien tai, kad KGB nedrįso nužudyti „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos, būsimojo pirmojo pokomunistinės Lenkijos prezidento, labai daug ką pasako. Tuo labiau kad, sprendžiant iš dabar Gorbačiovo laikais paskelbtų archyvinių SSKP politbiuro dokumentų, buvo baiminamasi, kad šį kartą, skirtingai nei 1968 metais okupuojant Čekoslovakiją, JAV ir kitos Vakarų valstybės į Lenkijos okupaciją būtų reagavusios visai kitaip.

Ta proga vertėtų prisiminti labai įdomų tuometinio Prancūzijos prezidento generolo Šarlio de Golio 1968 metų Čekoslovakijos įvykių vertinimą. Žymiausiems Prancūzijos intelektualams, netgi komunistams papriekaištavus, kodėl Prancūzija neištiesė pagalbos rankos Prahai sovietams įsiveržus į Čekoslovakiją, Šarlis de Golis paklausė, kiek žmonių – čekų ir slovakų – žuvo priešindamiesi invazijai. Jam buvo atsakyta, jog žuvo šimtas žmonių. Generolas tada pasakė: „Atsakykite, ponai, ką gi galima daryti su tauta, kuri nesipriešina?“ O prieš ketvirtį amžiaus „Solidarumo“ atsiradimas rodė, jog visa tauta pakilo ir pasirengė priešintis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija