Vaduotojai ir blakės
Vilius Bražėnas
Kodėl mažiau kalbama apie pirmąją, negu apie antrąją
sovietinę okupaciją? Iš dalies, žinoma, todėl, kad mažai yra tokių,
kurie ją gerai prisimena. Tačiau svarbiausia todėl, kad kairieji
tokias kalbas slopina. Komunistams sovietinė okupacija pirmoji nepatogi
tuo, kad ji aiškiai duria pirštu į jų bičiulystę su naciais. O antrąja
okupacija, anot jų, jie Lietuvą išvadavo nuo fašistų. Tik negali
paaiškinti, kodėl tas vadavimas užtruko net 50 metų? Kai kas,
atrodo, jiems trunka ilgiau.
1990 metų birželį įvyko amerikiečių ir sovietų
konferencija apie novaja mysl (naują mąstymą) Majamyje, Floridoje.
Joje dalyvavo penkiolika Kremliaus atstovų, vadovaujamų M.Gorbačiovo
vyriausiojo patarėjo Georgijaus Arbatovo. Gavau progos po jo kalbos
pašaipiai paklausti: kodėl sovietai užtruko tik dvi tris dienas
okupuodami Lietuvą, o dabar reikia penkerių metų išvesti okupacinę
kariuomenę? Dėl publikos juoko sumišęs Arbatovas atkirto: Tai tik
įrodo, kad lengviau kraštą okupuoti, negu iš jo išeiti. Vadinasi,
Arbatovas jau 1989 metais viešai pripažino, kad Sovietų Sąjunga
okupavo Lietuvą, o Putinas dar vis suka politinę uodegą.
Man teko, deja, išgyventi pirmąją okupaciją nuo
pirmos iki paskutinės dienos. Tik vėliau, apsidairęs geopolitinėje
arenoje, priėjau išvadą, kad 1940 metų Baltijos kraštų okupacija
buvo didžiojo komunistų plano pasaulio valdžios užgrobimo pirmas
žingsnis. Antras, kaip okupacijos meto politrukai mūsų karininkams
aiškino Ribentropo-Molotovo paktą ir netikėtą nacių ir sovietų bičiulystę,
buvo visos Europos užkariavimas. Anot jų, genijus Stalinas žinojo,
kad nuo karo nukraujavusi ir pavargusi Europa pakvies Raudonąją
armiją atnešti Europon taiką. O kai raudonoji vėliava suplevėsuos
virš Europos sostinių, vyks trečioji fazė: SSRS rengsis paskutiniam
šuoliui per Atlantą. Atseit sunaikins Ameriką ir taip užvaldys
pasaulį. Tad 1940-ųjų okupacija nebuvo tik šiaip sau agresija prieš
kaimynus. Pamačius apgailėtinai skurdžią okupanto kareivių ir vėliau
atvykusių katiušų vaizdą ir patyrus, kaip jie Lietuvą staiga apkrėtė
blakėmis, kilo klausimas, kaip ilgai komunistams truktų nuskurdinti
ir apiblakinti visą pasaulį. O kokiu ekonomikos lygiu džiaugėsi
sovietai?
Daug ką sakė ir tai, kad subrendęs vyras, Raudonosios
armijos majoras, vos nusipirkęs, matyt, nuo vaikystės išsvajotą
dviratį, čia pat prie parduotuvės, Laisvės alėjoje, bandė mokytis
juo važiuoti.
Prie materialinio okupuotos tautos apiplėšimo
prisidėjo dar neregėtas dvasinis išprievartavimas. Tam pradžią davė
vadinamojo liaudies seimo rinkimų cirkas.
Kitu atveju aš pats jaučiau dvasinį išprievartavimą.
Įpusėjus trėmimo savaitei, buvo bandoma nuraminti pavergtą tautą
ir tuo pat metu išprievartauti ją dvasiškai. Darbovietėje sušauktame
mitinge buvo aiškinama, kad vyksta valstybės valymas. Esą ištremiami
arkliavagiai, prostitutės, liaudies išnaudotojai ir kitokie nusikaltėliai.
Ir po to buvome pakviesti padėkoti Tėvui Stalinui už valstybės
išvalymą. Nebuvau herojus, tad su visais atsistojau ir plojau, kol
aiškūs šnipai davė ženklą sėstis. Nors su žmona buvome dėl atsargos
iš anksto susikrovę daiktelius, jei pasibels trėmėjai ir į mūsų
duris. Tai draskė žmonių savigarbą. Tad stebėtina, kad net po 50
metų fizinio ir dvasinio tautos prievartavimo, savigarbos niokojimo
tai šen, tai ten yra išlikę tiek dvasiškai stiprių įvairaus amžiaus
tautiečių. Tik bereikia, kad jie pradėtų organizuotis veikti.
1941 m. birželio 14 d. tautą pritrenkė pirmieji
vyrų, moterų, vaikų, kūdikių, senelių, ligonių grūdimai į gyvulinius
vagonus ir netgi atskiriant vyrus nuo šeimų.
Pasirodė, kad net gyvendami šalia sovietinio Gulago
sistemos, mes apie ją mažai žinojome. Nežinojome ir komunizmo tikrovės.
Nežinojo net kai kurie už valstybės ir tautos saugumą atsakingi
žmonės. Nežinojome apie didžiojo melo akiplėšiškumą.
Šiandien raudonojo melo begėdiškumo pavyzdys yra
savanoriško Lietuvos įstojimo į SSRS didysis melas, surežisuotas
1940 metų birželį-rugpjūtį. Pagal tarptautinės teisės sampratą svetimos
kariuomenės įvedimas, ypač po ultimatumo, yra aiški okupacija. Tarkime,
jei dėl karinio nesipriešinimo Stalino agresijai ir šiandien jo
okupuoti kraštai būtų Maskvos nuosavybė, vadinasi, ir visos Europos
valstybės, kurios ginklu nesipriešino Hitlerio agresijai ir buvo
jo okupuotos, šiandien būtų Berlyno nuosavybė. Tik liktų klausimas
o kaip tos valstybės, kurios buvo abiejų okupuotos?
Dažnai primenamas vienas kraujo lašas. Du istorikai
prof. Antanas Tyla ir prof. Algimantas Liekis neseniai paskelbė
šiurpią statistiką: milžiniškos sovietų žemės ir oro pajėgos buvo
išdėstytos Lietuvos pasienyje tautai sunaikinti. Net desantininkams
buvo įsakyta lietuvius žudyti durtuvais, kad nebūtų triukšmo. Tad
klausimas buvo ne apie vieną kraujo lašą. Jis buvo pralietas:
agresoriai kardais užkapojo vieną pasienietį, apie ką ir mes tylime.
Manyčiau, kad okupacijų minėjimai turėtų būti
ne tik liūdesio ir vilties dienomis, o ir dienomis ryžto. Jau gana
viltis, kad kas nors atliks už mus mūsų pareigą. Metas ryžtingai
stoti kovon su didžiuoju melu, kurio debesys dar dangsto mūsų vyriausybę,
o iš pasaulio valstybių reikalauti Antrojo Niurnbergo teismo. Yra
daug pagrindo ryžtingai kovai už tiesą ir laisvę. Kovokime žuvusiųjų
kovotojų kovą. Naudokimės laisve laisvei apginti. Lietuvai padėsime
būdami politiškai apsišvietę ir skleisdami piliečiams svarbias žinias
savoje aplinkoje. Niekas kitas negali už mus atlikti mūsų pareigos.
© 2005 "XXI amžius"
|