Tylėti ir tūnoti ar kalbėti ir veikti?
Algimantas ZOLUBAS
|
Jie kuria pilietinę visuomenę...
Jauniaus Augustino piešinys
|
Rugpjūčio 7 dieną Baltijos kelyje atsargos generolas
majoras Jonas Algirdas Kronkaitis rašo, kad yra daugybė veiksmų,
kurių turėtume imtis, kad pagaliau pradėtume kovoti su reiškiniais,
griaunančiais mūsų valstybingumo pamatus, tačiau pirmučiausia skatina
susivokti, jog blogiui laimėti nieko daugiau nereikia užtenka,
kad doras žmogus būtų pasyvus. Krikščioniškuoju požiūriu, pasyvumas
blogio atžvilgiu laikomas nuodėme. Gailesčio akte prieš šv. Mišias
tariama: nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais.
Iš tikrųjų pasyvumą arba apsileidimą, esant blogiui, reikia laikyti
jo palaikymu, blogio gyvastingumo skatinimu.
Mūsų tautos pasyvumo priežasčių reikėtų ieškoti
jos ilgametėje nelaisvėje. Baudžiava, svetimųjų uždėtas jungas,
prievartinis nuolankumas valdžioms šimtmečių tėkmėje ir tik trumpas
laisvės ir nepriklausomybės atokvėpis, stūmė žmogų į nuasmeninimą,
užguitumą. Užguitam, tik vergo patirtį turinčiam žmogui, laisvė,
nepriklausomybė, savivalda (demokratija) iškart netampa gėriu, o
veikiau našta, kurios jis dar neišmoko nešti, todėl jis tūno laukdamas,
kad geras valdovas ar ponas reikalus patvarkys. Geram valdovui
ar ponui to ir tereikia. Jis nesunkiai pamina minėtas vertybes,
naudojasi užguitųjų triūsu, tenkina ne žmonių, o savo reikmes. Įsidėmėtina,
kad valdantiesiems naudinga, jog žmogus būtų užguitas, kad gyventų
skurde ir jam terūpėtų duona kasdieninė, o ne laisvė, nepriklausomybė,
savivalda, valstybingumas, kurie ir yra žmonių saugios būties ir
kokybiškos buities pagrindas.
Taip jau nutiko Lietuvai išsivadavus iš svetimųjų
jungo, kad, įsitvirtinusi visose valstybinėse institucijose, komunistinė
partinė nomenklatūra ten ir pasiliko, nes užguita visuomenė arba
tūnojo, arba, išsigandusi laisvės ir savivaldos gūsio, nusprendė
nesitraukti iš pavaldumo vakarykštiems prievartautojams, savanoriškai
liko jų valdžioje. O ta valdžia pasinaudojo laisve ir nepriklausomybe,
iš kapitalizmo niekintojos pati virto laukinio kapitalizmo klanu,
tarpstančiu ne iš savo, o iš pavaldžiųjų prakaito.
Tačiau nebeužtvenksi upės bėgimo, nors kai kam
prie ruso buvo geriau, kai kam ir labai gera, teks, išmokus naudotis
laisve bei savivalda, pasiekti gėrį visai tautai, o ne vien plėšrūniškam
klanui. Tik tam teks liautis tūnojus, teks atsitiesti ir stoti į
kovą prieš blogį.
Netiesa, kad su blogiu valstybėje galima kovoti
tik per partijas, per valdžias iš viršaus, nors tokią privilegiją
esantieji valdžioje savinasi. Blogis stengiasi maskuotis gėrio regimybe,
blogis vengia viešumo. O visuomenė gali blogį demaskuoti, nuplėšti
geradario ar gelbėtojo kaukę. Paviešintas blogis tampa jo kurpėjo
gėdos stulpu, net žemos moralės veikėją priverčia susimąstyti, pajusti
gėdą jei ne prieš tautą, tai prieš palikuonis. Nesmagu turbūt tokiam
įsivaizduoti, kad vaikai ar vaikaičiai negalės didžiuotis, kad tėvas
ar senelis buvo prezidentas ar premjeras, nes jis išgarsėjo Mikės
melagėlio reputacija, negalės jie džiaugtis ir paveldėtu turtu,
nes jo kilmė prichvatizacija bei tokios pat kilmės pasoga
(kraitis). Nesmagu vaikams ar vaikaičiams būti pravardžiuojamais
kniazikais (kunigaikštukais), nes jų motina ar senelė už paslaugas
Rusijai pelnė tokį titulą. Nesmagu turėtų būti miesto merui pagalvojus,
kad jo vaikams ar vaikaičiams teks griauti tėvo ar senelio rūpesčiu
statydintus miesto veidą darkančius statinius.
Kai kas priekaištauja, kad apie blogį valstybėje
kalbama per daug, kad nematomi, neiškeliami geri pokyčiai. Gerus
pokyčius, gerus darbus iš tikrųjų reikia viešinti, skatinti, tačiau
apie tarpstantį blogį tylėti nevalia. Blogio įvardijimas yra pirmas
žingsnis į jo naikinimą, tolimesni žingsniai aktyvi veikla. Daugeliui
atrodo ir jie net moksliškai įrodo, kad tam tikram blogiui pasipriešinti
neįmanoma. Tokius mokslinčius iškilus politikas ir publicistas Vilius
Bražėnas vadina nieko nedarymo ekspertais, nuo savęs pridurčiau,
ir tūnojimo meistrais.
Jei dar neišmokome pasinaudoti savivaldos privalumais,
neįstengiame pasirinkti ir išrinkti į valdžias dorų žmonių, laisvai
žodį sakyti ir rašyti, bendruomeninę veiklą plėtoti, nepraleisti
pastebimo blogio nemačiomis, negirdomis, tam turime visas galimybes.
Naudotis tokiomis galimybėmis visų dorų žmonių priedermė ir pareiga.
Ir gražių pavyzdžių turime. Antai jau paminėto, 93-ius metus einančio
skauto nuo 1926 metų V.Bražėno pavardė mirga spaudos puslapiuose,
neseniai jis išleido reikšmingą knygą, dalyvauja įvairiuose renginiuose
bei susitikimuose su visuomene, turėdamas daugiametę tarptautinės
politikos analitiko patirtį ir nepakartojamą įžvalgumą, negailestingai
demaskuoja blogį valstybėje, skatina burtis į kuopeles, vietos bendruomenes,
bendrauti ir veikti iš apačios. Džiugu, kad tai ne vienintelis
pavyzdys. Skaitome ir girdime apie besikuriančias ir jau veikiančias
vietos bendruomenes, kurios veiksmingai priešinasi biurokratijai,
įstengia įgyvendinti savo projektus, ugdo iš savųjų būsimus kandidatus
į valdžias, akylai stebi ir demaskuoja nedorėlius valdžioje, kovoja
su blogiu. Ir apmaudu bei skaudu, kad akademikai, rašytojai, aukštųjų
mokyklų profesoriai, su retomis išimtimis, yra abejingi tautos ir
jos valstybės reikalams, tyli, tūno savo asmeninėse celėse. Toks
elgesys prilygsta pataikavimui iš valdžių einančiam blogiui, maskuojamai
korupcijai.
Tautos esminis bruožas yra istorinio likimo bendrystė.
Ta bendrystė atsirado iš žmonių bendravimo. Bendravimas be kalbėjimo
neįmanomas, o likimą esmingai lemia aktyvi veikla. Siekdami tvirtinti
tautą ir jos valstybę, privalome atpažinti blogį, kalbėti apie jį,
veikti prieš jį.
© 2005 "XXI amžius"
|