Kinija – naujoji supervalstybė

Petras KATINAS

Maskvos ir Pekino žaidimai

Atrodo, grįžtama prie jau primirštų „didžiosios draugystės“ tarp Maskvos ir Pekino laikų, kai kasdien buvo skelbiama: „Stalinas ir Mao – broliai amžiams“. Tiesa, situacija pasikeitė. Komunistinė Kinija tapo nepaprastai sparčiai besivystančia ekonomine galybe, lipančia ant kulnų netgi Japonijai ir kitoms išsivysčiusioms valstybėms, jau nekalbant apie Rusiją. Be to, Kinijos ekonominė ekspansija darosi vis įžūlesnė. Viso pasaulio rinkos užtvindytos kinų prekėmis.

Birželio pabaigoje Maskvoje įvyko Rusijos ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimas. Pasak Rusijos dienraščio „Komsomolskaja pravda“ politikos apžvalgininko Jurijaus Sergejevo, Rusijos prezidento ir Kinijos vadovo Chu Czintao derybos tapo svarbiausiu šio politinio sezono geopolitiniu įvykiu. Panašiai Maskvos ir Pekino vadovų susitikimą įvertino ir oficialūs Kremliaus pareigūnai. Vienas jų tą įvykį pavadino „didžiąja draugyste-2“.

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga visomis išgalėmis bandė pastatyti ant kojų Kinijos liaudies respublikos ekonomiką, o pirmiausia apginkluoti komunistinės Kinijos armiją. Vėliau išreklamuoti „broliški“ santykiai nutrūko net keliems dešimtmečiams. Ir štai dabar kuriama nauja „didžioji draugystė“. Aišku, situacija šiuos metu visai kitokia, nei buvo prieš pusę amžiaus. Kinija tapo viena pagrindinių pasaulio politikos ir ekonomikos žaidėjų. Taigi ir partnerystė su Pekinu jau kuriama visai kitais pagrindais, nes Maskva jau negali nė iš tolo vaidinti „didžiojo brolio“ vaidmens. Apie jokį nesavanaudiškumą ir brolišką pagalbą negali būti nė kalbos. Abu Maskvos derybų dalyviai – V.Putinas ir Chu Czintao – vadovaujasi tiktai savo interesais. Bet nerimą kelia tai, kad abiejų šalių interesai labiausiai sutampa vienoje – geopolitinėje sferoje. Sprendžiant iš oficialių Maskvos ir Pekino valdžios atstovų pareiškimų, Rusija ir Kinija siekia vadinamojo „daugiapolio pasaulio“. Kitaip tariant, perimti dominuojantį Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmenį. Tą aiškiai parodo ir pagrindinis Maskvos aukščiausiojo lygio susitikimo dokumentas – bendroji deklaracija apie tarptautinę tvarką XXI amžiuje. Pagrindinis bendrosios Maskvos ir Pekino deklaracijos akcentas – jokiu būdu neleisti JAV monopolijos pasaulio politikos reikaluose. Taip pat stiprinti Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmenį. Kalbant apie Jungtinių Tautų vaidmens stiprinimą, pirmiausia, atrodo, susitarta, jog nuo šiol Rusija ir Kinija, kaip nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės, turinčios veto teisę, derins savo veiksmus blokuojant kitų nuolatinių Saugumo Tarybos narių – JAV ir Didžiosios Britanijos siūlomus sprendimus. Aišku, pritraukiant dar vieną JAV „imperializmo“ priešininkę, irgi nuolatinę Saugumo Tarybos narę – Prancūziją, kurios pastarojo meto užsienio politika yra aiškiai antiamerikietiška.

Prieš prasidedant bendriems Rusijos ir Kinijos kariniams manevrams rugpjūčio antrojoje pusėje, Pekinas nustebino pasaulį pareiškęs, jog pasilieka sau teisę pirmasis panaudoti branduolinį ginklą, jeigu Vašingtonas bandytų ginti Taivaną Kinijos užpuolimo atveju. Tokį Kinijos agresyvų pareiškimą galima vertinti tik kaip neoficialų pasitraukimą iš tarptautinės branduolinio ginklo nenaudojimo sutarties. Be to, Kinija pastaruoju metu tampa bene didžiausia moderniausių Rusijos ginklų pirkėja.

Jeigu dėl antiamerikietiškos politikos Rusijos ir Kinijos interesai sutampa, tai kitose srityse vadovaujamasi principu, jog savi marškiniai arčiau kūno. Rusijai dabar rūpi pritraukti Kinijos investicijas ir skatinti Pekiną aktyviau dalyvauti „stiprinant saugumą“ buvusios sovietinės Vidurinės Azijos regione. Aišku, Maskva išsigandusi, kad visokios „oranžinės“ revoliucijos neapimtų Maskvos bičiulių valdomų NVS šalių. Pirmiausia Uzbekijos. Todėl Kremlius ir ragina Pekiną aktyviai pasinaudoti vadinamosios Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos teikiamomis galimybėmis. Pagal šios organizacijos nuostatus, kiekviena jos narė privalo padėti į bėdą patekusiai narei. Kremlius puikiai supranta, kad, spaudžiant Pekiną padėti buvusios sovietinės Vidurinės Azijos NVS šalių režimams, gali pasinaudoti savais kareiviais. Mat neregėtais tempais auganti Kinijos ekonomika ėmė tiesiog dusti nuo naftos trūkumo. Tuo labiau kad, sužlugdžius Rusijos „Jukos“ naftos kompaniją, kuri buvo pagrindinė naftos tiekėja Kinijai, naftos tiekimas gerokai sutriko. Todėl Kinija, sutikdama atnaujinti „didžiąją draugystę“, spaudžia Rusiją kuo greičiau pereiti nuo žodžių prie darbų ir skubiai statyti naftotiekį į Kiniją.

„Taikos misija“, kvepianti agresija

Rugpjūčio 18-19 dienomis Tolimuosiuose Rytuose vyko didžiausi Rusijos ir komunistinės Kinijos santykių istorijoje bendri kariniai manevrai. Juose dalyvavo per dešimt tūkstančių kariškių, karo ir povandinio laivai, strateginės aviacijos bombonešiai bei naikintuvai. Iš viso bendrose Rusijos ir Kinijos karinėse pratybose dalyvavo dešimt tūkstančių kariškių, daugiausia kinų, o rusų – tiktai 1,8 tūkst. Užtat iš Rusijos pusės pratybose dalyvavo Ramiojo vandenyno laivyno laivų eskadra, speciali desantininkų kuopa, keli povandeniniai laivai, 17 tolimojo veikimo ir karinio transporto lėktuvų, tarp kurių du strateginiai raketų nešėjai TU-95MS ir keturi tolimojo veikiamo bombonešiai Tu-22MZ. Strateginių lėktuvų paskirtis – kartu su kariniais laivais neleisti trečiųjų šalių asociacijai ir karo laivams patekti į operacijos regioną.

Daugelis regiono šalių, ir ne tik jų, su dideliu nerimu sutiko šią žinią. Ypač Taivanas, kuris pagrįstai nuogąstauja, kad komunistinė Kinija rengia intervenciją į Pekino nepavergtą salą. Šie stambiausi Rusijos ir Kinijos manevrai surengti kodiniu pavadinimu „Taikos misija-2005“. Vien šis pavadinimas sukėlė gana kandžių pasaulio žiniasklaidos komentarų srautą. Specialioje spaudos konferencijoje Rusijos sausumos pajėgų vyriausiojo vado pavaduotojas generolas pulkininkas V.Moltenskojus pranešė, kad iš pradžių, bendri abiejų armijų manevrai vyko Rusijos Tolimųjų Rytų karinės apygardos teritorijoje. Po to karinės pratybos persikėlė į Kinijos teritoriją, kurioje vyko pagrindinė ir aktyviausia manevrų fazė. Manevrų kulminacija – abiejų armijų desanto išsilaipinimas Liaoduno pusiasalyje Port Artūro rajone. Taigi Taivano vyriausybei ir kariškiams iš tiesų yra ko nerimauti, nes be panašaus desanto Pekinas neapsieis, jeigu nuspręs užimti Taivaną. Rusų generolas aiškino, jog manevrai vyko pagal Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos iš anksto numatytą programą. Tai Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijai, be Rusijos ir Kinijos, dar priklauso Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija ir Uzbekistanas. Tai, užsienio karinių specialistų vertinimu, irgi rodo puolamąjį manevrų pobūdį. Šis karinių mokymų tikslas – „neleisti įsikišti trečiosioms šalims“ labiausiai ir neramina daugelį regiono valstybių. Taivano, kuris nuo 1949 metų komunistams užgrobus valdžią Kinijoje yra nepriklausoma valstybė, vyriausybės ir kariuomenės vadovai pareiškė, kad jie yra įsitikinę, jog bendri Rusijos ir Kinijos manevrai yra įsiveržimo į salą repeticija. Didelį susirūpinimą dėl to išreiškė ir Japonija. Tokijas jau seniai nesutaria su Pekinu dėl ginčytinų salų ir teritorijų Rytų Kinijos jūroje. Todėl Japonijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai pareiškė, kad Japonija yra rimtai susirūpinusi nepaliaujamu komunistinės Kinijos karinio potencialo augimu ir akylai stebi visas didėjančio militarizmo tendencijas Kinijoje.

Tuo tarpu Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas, neslėpdamas susierzinimo, atmetė kaimyninių šalių reiškiamus nuogąstavimus. „Jeigu šios mūsų bendros karinės pratybos sukelia susidomėjimą ir susirūpinimą bei visokias prognozes, tai yra tų šalių problema. Aš atmetu bet kokias spekuliacijas šia tema ir noriu pabrėžti, kad manevrai vyksta už tūkstančių kilometrų nuo Taivano“. Tačiau toks S.Ivanovo pareiškimas nė kiek nenuramino nei Taibėjaus, nei Tokijo. Ten puikiai žino, jog pastaruoju metu Rusija vis didina savo naujausios ginkluotės eksportą į komunistinę Kiniją. Tarp tos ginkluotės yra naujųjų modelių raketos žemė-oras bei kitos, kurios gali būti panaudotos šturmuojant Taivaną. Tačiau JAV ir kitų šalių kariniai specialistai neprognozuoja artimiausioje ateityje Maskvos ir Pekino glaudesnio karinio aljanso. Kinijai dabar labiausiai rūpi naujausi Rusijos ginklai. Ypač povandeniniai laivai ir raketos.

Kita vertus, nors įtariai žvelgdami vienas į kitą, Pekinas ir Maskva sutaria vienu klausimu: bendromis pastangomis sukelti rimtų rūpesčių vienintelei likusiai supervalstybei Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Kaip išsireiškė vienas aukštas Rusijos gynybos ministerijos pareigūnas, Vašingtonas privalo nepamiršti, jog Rusija, nors šiuo metu neprilygsta savo galia buvusiai SSRS, tačiau yra vienintelė pasaulyje valstybė, galinti visiškai sunaikinti JAV.

Naujoji supervalstybė – nestabili?

Vakarų spauda vien praėjusios savaitės vieną dieną, ketvirtadienį, paskyrė daug dėmesio kylančios supervalstybės Kinijos problemoms. Pekinas vis dar koncentruojasi ties pigių prekių eksportu, o valdančioji komunistų partija pamažu praranda turėtą įtaką. JAV savo ruožtu ima panėšėti į pervargusį titaną, nesugebantį panešti paties užsikrautos naštos.

JAV dienraštis „International Herald Tribune“ pabrėžia, jog Kinijos ateities perspektyvos priklauso nuo vidinio stabilumo. „Pastaruoju metu daug rašoma apie augančią Pekino įtaką pasaulyje ir jo esamą bei būsimą konkurenciją su Jungtinėmis Valstijomis. Tačiau visi tokių straipsnių autorių teiginiai grindžiami tik ekonomika. Pamirštami kiti veiksniai, galintys užkirsti Kinijos kelionę supervalstybės statuso link“.

„Kinijos pramonė koncentruota į pigių prekių eksportą ir gamybą tokių produktų, iš kurių užsienyje sukuriamos didelę pridėtinę vertę turinčios prekės. Taigi pažangiausios technologijos nėra šios šalies kasdienybė. Kinija tėra subrangovė. Tokį vaidmenį atlieka visų besivystančių šalių ūkiai. Kiekybė ne visada virsta kokybe. Be to, Kinija iš esmės lieka skurdi ir atsilikusi valstybė, priklausoma nuo iš užsienio atsivežtų technologijų“.

„Grėsmę nenutrūkstamai plėtrai kelia demografinės tendencijos, vidinė migracija, nekontroliuojama miestų plėtra ir didybės manijos apsėsto žmogaus fantazijas primenantys infrastruktūros projektai, turintys katastrofiškų pasekmių aplinkai“.

„Jei prognozuojama, jog vieną dieną Kinija taps supervalstybe, negalima pamiršti ilgalaikio politinio stabilumo. Šiuo metu šalyje daugėja protesto akcijų ir stiprėja vidiniai nesutarimai ideologiškai žlugusioje ir moralines vertybes praradusioje komunistų partijoje, neketinančioje atsisakyti totalios Kinijos kontrolės“.

Kitas JAV laikraštis „Wall Street Journal“ mano, jog Kinijos stabilumui iškilo rimtas pavojus. „Nėra abejonių, kad labiausiai Kinijos komunistų partijos lyderių miegą trikdo akivaizdūs ir nujaučiami pavojai nacionaliniam „stabilumui“. Pastaruoju metu šį terminą partinė nomenklatūra ypač pamėgo. Todėl negalima stebėtis, jog visoje šalyje padažnėję protestai susilaukė valdančiojo elito dėmesio. Jei Pekinui nepavyks išspręsti giluminių priežasčių, skatinančių žmones išeiti į gatves, vieną dieną Kinija gali panirti į chaosą“.

„Tačiau panašu, kad komunistų partija ketina iškilusius sunkumus spręsti savo pamėgtomis priemonėmis – represijomis. Neseni vyriausybės pareiškimai kelia susirūpinimą. Valstybiniai laikraščiai perspėjo piliečius, kad su grėsme socialiniam stabilumui nebus taikomasi. „Stabilumo išsaugojimas – aukščiau už viską.

„Užpraėjusią savaitę vyriausybė paskelbė, jog 36 Kinijos miestuose formuojami specialūs riaušių malšinimo būriai. Praėjusią savaitę laikraštis „Liberation Army Daily“ citavo armijos karininkus, įspėjančius, jog už dalyvavimą protesto akcijose bus baudžiama“.

„Wall Street Journal“ pažymi, jog „Pekinas elgiasi iš esmės klaidingai. Jei nebus sukurta daugiau teisėtų kanalų, kuriais „žmonės galės išsakyti savo rūpesčius, nestabilumas Kinijoje tik didės“.

© 2005 "XXI amžius"