Kas laukė ne tik estų
Rusijos aukštieji pareigūnai, politikai, istorikai
vis tebekartoja esą Lietuva nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos. Štai
užsienio reikalų viceministras Vladimiras Čižovas vėl aiškino, kad
jokios Baltijos valstybių okupacijos nebuvo. Tiesa, pripažino, kad
1940 metų birželį Maskvos buvo įvykdyta Baltijos valstybių aneksija,
tačiau tai jokiu būdu nereiškė jų okupacijos. Taigi, pagal V.Čižovą
ir kitus Kremliaus vadovus, nebuvo ne tik okupacijos, bet ir okupantų
vykdyto genocido, tremties, visuotinio rusinimo ir kitų išvaduotojų
atneštų dalykų.
Ta proga labai vertėtų prisiminti estų rašytojo
ir publicisto, vėliau pirmojo atkurtosios nepriklausomos Estijos
prezidento Lenarto Merio dar 1988 metais Estijos spaudoje paskelbtą
didelį straipsnį, kurį persispausdino ir tuometinė demokratinė Rusijos
spauda: Ar estai turi vilties?. L.Meris savo straipsnyje pateikė
daugybę skaičių, kaip per okupacijos metus estai savo tėvynėje tapo
vos ne mažuma.
Štai ką rašė L.Meris: Estų tautos būklė dabartiniu
metu yra kritiška, nors dar nevisiškai beviltiška. Estijos Respublikoje
1938 metais gyveno 1131125 žmonės ir estai dabartinėje Estijos teritorijoje
sudarė 93,3 proc. visų gyventojų. Tai buvo vienas aukščiausių rodiklių
ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Antrasis pasaulinis karas kardinaliai
pakeitė situaciją. Estija neteko 24 proc. savo gyventojų. Iš visų
Europos valstybių tai buvo bene didžiausia netektis.
Toliau situacija vystėsi taip: estų gyventojų
dalis 1945 metais sudarė 97,1 proc., 1950 m. 75 proc., 1986 m.
61 proc. Šiandien estų tautybės gyventojų skaičius savo šalyje
sudaro mažiau nei 60 proc. Per 43 pokario metus kasmet į Estiją
buvo įvežama po trylika tūkstančių žmonių. Jeigu taip tęsis ir toliau,
tai estai netrukus savo tėvynėje taps tautine mažuma jau 2005 metais,
o gal dar ir anksčiau. Karo šešėlis vis dar vaikšto kartu su mumis.
Vienos kartos gyvenime estų skaičius sumažėjo net devynis kartus!
Aišku, tuo metu, 1988 metais, L.Meris dar negalėjo
viešai kalbėti, kad tie trylika tūkstančių kasmet įvežamų žmonių
dauguma buvo rusai ar rusakalbiai baltarusiai. Ypač jie plūdo pirmaisiais
pokario metais ne tik į Estiją, bet ir į Latviją, nes partizaninis
judėjimas ten, skirtingai nuo Lietuvos, nebuvo įgavęs tokio visuotinio
masto. Kita vertus, Estijoje daugumą vadovaujančių postų užėmė irgi
ateiviai iš Rusijos ir surusėję kažkada estų ar latvių kilmės bolševikai.
Žinoma, tokių buvo ir Lietuvoje. Pakanka prisiminti NKVD-KGB budelius
Josifą Bartašiūną, Liaudį, pagaliau LSSR premjerą Maniušį, generolą
Macijauską, Baltušį-Žemaitį bei daugelį kitų. Visi jie pirmiausia
pasikviesdavo iš Rusijos savo gimines, bičiulius su gausiomis šeimynomis.
Bemat suteikdavo jiems butus, geras tarnybas. Tik dėl užsitęsusios
partizaninės kovos tas rusų kolonistų veržimasis į Lietuvą buvo
kur kas mažesnis nei į Estiją ir Latviją.
Toliau L.Meris rašė: Europa nežino tokių dramatiškų
pokyčių tautinėje savų valstybių sudėtyje, todėl nėra ir su kuo
palyginti tokių pokyčių pasekmes. Bet suvokti galima. Įsivaizduokite
penkiolikos milijonų gyventojų Maskvą, pusę iš kurių sudaro kinai,
o gatvių eismo reguliuotojai vyresniojo brolio teisėmis kalba
tiktai kinų kalba. Palyginimui galima prisiminti Vokietijos Federacinės
Respublikos užsienio darbininkų problemą. Ten atvykėliai buvo intensyviai
mokomi vokiečių kalbos ir kitais būdais įtraukiant juos į visuomenės
gyvenimą. Panaši padėtis dėl imigrantų ir Prancūzijoje, Didžiojoje
Britanijoje, Kanadoje bei kitose Vakarų šalyse. Ten imigraciją pavyko
kontroliuoti. Tiktai to nebuvo Estijoje ir Latvijoje.Todėl aišku,
kodėl dabar estai daugiau nesijaučia savo tėvynėje kaip namuose.
Tam estų tautos išnykimui dargi pasitelkiami mokslininkai. Štai
akademikas Naanas išmąstė, jog estai yra pernelyg sena tauta, esą
savo demografinį šuolį jau seniai pergyveno, todėl kaip nacija
jau nebesugeba didinti savo tautiečių skaičių.
Taigi, pagal akademiką Naaną, reikėtų teigti,
kad mes, estai, esame patys kalti dėl savo išnykimo. Anot jo, tai
biologinė neišvengiamybė.
L.Meris savo didžiuliame straipsnyje atkreipia
dėmesį, jog nauji butai su visais patogumais pirmiausia suteikiami
imigrantams. Taip, pavyzdžiui, 1987 metų duomenimis, 67 proc. naujų
butų gavo imigrantai. O estų šeimoms, ypač jaunoms, butų reikia
laukti metų metus.
Šis L.Merio straipsnis rado didelį atgarsį ir
Rusijos demokratiniuose sluoksniuose. Rašytojas ir publicistas Michailas
Šatrovas Maskvos inteligentijos susirinkime komentuodamas L.Merio
straipsnį priminė, kad visos tautos, esančios europinėje SSRS dalyje,
turi teisę dalyvauti tarptautinių reikalų sprendime, nes Europa
yra visų namai. Taip pat sovietinėms respublikoms, pirmiausia Pabaltijo
respublikoms turi būti suteikta teisė grįžti į tarptautinį judėjimą.
Bet visų pirma tapti Jungtinių Tautų ir UNESCO visateisėmis narėmis.
M.Šatrovas karštai pritarė L.Merio išreikštai minčiai, kad laikas
pagaliau traktuoti Estiją kaip mažytę, visų pamirštą šalį. Estija
nėra maža. Tarp dabartinių 172 JT narių pagal teritoriją ji užima
59, o pagal gyventojų skaičių 53-iąją vietą. Estija ne maža ir
ne didelė. Ji tokia, kokia yra, ir geresnės už ją estams nėra,
citavo M.Šatrovas L.Merio straipsnį.
Tad kodėl apie tai verta prisiminti? Visų pirma
todėl, kad mūsų bendro likimo sesių Estijos ir Latvijos pavyzdys
rodo, jog okupacijos periodui dar užsitęsus dešimtmečiui ar daugiau,
ir estų, ir latvių būtų likę tik 30-40 proc. savo tėvynėje.
Užtat iki šiol Kremlius negali susitaikyti su
ta mintimi, kad to nepavyko padaryti iki galo. Todėl Rusijos prezidentas
V.Putinas kiekviena proga kelia triukšmą dėl tariamo atvykėlių iš
plačiosios tėvynės persekiojimo Estijoje ir Latvijoje.
Neseniai tuo klausimu jis skundėsi Helsinkyje
susitikime su Suomijos prezidente Tarja Halonen. Laimei, Suomijos
prezidentė nebuvo tokia naivi kaip kai kurie V.Putino bičiuliai
Berlyne ir Paryžiuje. Ji pareiškė, kad jokios rusų diskriminacijos
Baltijos šalyse nėra. Tą puikiai žino ir V.Putinas. Tačiau tokia
Maskvos politika tariamai ginant tėvynainių interesus yra tos pačios
komunistinių laikų politikos tęsinys: atėjus palankiam metui panaudoti
juos kaip penktąją koloną.
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|