Apie pokomunistinės eros mitus ir tiesą

Įtakingi britų politikos ir ekonomikos leidiniai – savaitraštis „Economist“ bei dienraštis „Financial Times“ – daug dėmesio skiria Rytų Europos problemoms. Pažvelgti į šį regioną Didžiosios Britanijos spaudą paskatino istorinė atmintis – rugpjūčio mėnesį Rytų ir Vidurio Europa mini keleto regiono valstybių istoriją iš esmės pakeitusių įvykių sukaktį: 1939 metų Molotovo-Ribentropo paktą, padalijusį Rytų Europą į nacių ir sovietų įtakos sferas; Berlyno sienos statybą 1961-aisiais; sovietų vadovaujamą 1968 metų invaziją į Čekoslovakiją, kurios metu sutriuškintas Prahos pavasaris; „Solidarumo“, Lenkijos profesinės sąjungos, smogusios mirtiną smūgį komunizmui, gimimą 1980 metais; sovietų pučą 1991 metais, kuomet griežto kurso šalininkai įkalino Michailą Gorbačiovą, siekdami išsaugoti Sovietų Sąjungą, tačiau galiausiai įtaką perėmęs Borisas Jelcinas ją sunaikino.

„Economist“ rašo, kad minėtos sukaktys šioje pasaulio dalyje svarbios todėl, kad šie įvykiai iš esmės pakeitė valstybių raidą, iš dalies todėl, kad daugelį metų netyla diskusijos, jog šie įvykiai buvo neteisėti ir pavojingi. Savaitraštis pastebi, kad šių dienų pokomunistinėje eroje mitai ir tiesa susipynė dar kartą, politikams vėl ėmus formuoti istoriją. „Kai kurios sukaktys peržiūrimos siekiant padidinti herojų skaičių ir norint sumažinti piktadarių; kitas bandoma sumenkinti ar bandyti pateisinti (...). Rytų Europos istorija yra kebli, ir netgi iš pirmo žvilgsnio džiaugsmingi įvykiai palieka nemalonių nuosėdų“, – rašo „Economist“.

Savaitraštis pastebi, kad minėtos tendencijos itin aiškiai jaučiamos Rusijoje, „kur didėja nostalgija ne tik Sovietų Sąjungai, bet ir jos gynėjams“. „Naujausios nuomonių apklausos pirmą kartą rodo, kad gerokai daugiau rusų remia griežto kurso šalininkus, kurie surengė rugpjūčio pučą, o ne jį sužlugdžiusius demokratus“, – rašo „Economist“ ir pastebi kitas tendencijas Rytų Europoje, kurios iš pirmo žvilgsnio taip pat gali sukelti nemenką nuostabą: Lenkijos liaudis, persmelkta visuotinio pesimizmo, jaučia nusivylimą „Solidarumu“, o Čekijoje peržiūrima įprastinė 1968 metų įvykių versija (“Economist“ skaitytojus supažindina su vieno Čekijos dienraščio publikuotu straipsniu, kuriame teigiama, kad 1968 metų Prahos pavasaris buvo ne lemtingas įvykis, o „aklagatvis“).

Anot „Economist“, mitų perdirbimas siekiant, kad jie atrodytų patraukliau, sukuria dviprasmiškas situacijas. Europos Sąjungos (ES) viduje tokie skirtumai gali būti subtiliai įveikti. Vokietija 10 milijonų žmonių išvarymą iš Sudetų Čekoslovakijoje, Rytų Prūsijos ir Silezijos po Antrojo pasaulinio karo vis dar laiko neteisėtu ir žiauriu veiksmu. Vidurio Europos valstybės šią situaciją vertina kitaip, tačiau tai negadina valstybių santykių, pastebi savaitraštis.

„Už Sovietų Sąjungos ribų, ypač Rusijoje, ginčai yra rimtesni – ir gali dar paaštrėti. Tą parodė neseniai Maskvoje vykusios iškilmės, kurios buvo skirtos pergalei prieš nacius pažymėti. (...) Kremliaus šalininkai tvirtina, kad būta jau pakankamai atsiprašymų už Sovietų Sąjungos nusikaltimus. Kita buvusios imperijos dalis mano, kad jie to dar nepradėjo“, – straipsnyje „Istorijos pamokos, išmoktos ir nepavykusios“ teigia britų savaitraštis „Economist“.

Tuo tarpu Didžiosios Britanijos laikraštis „Financial Times“ rašo apie Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo įtaką buvusiems ir esamiems politiniams procesams Rytų Europoje. „Prieš 25 metus Lenkijoje kilęs žemės drebėjimas suskaldė komunizmo imperijos pamatus Rytų Europoje. Laisvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ susikūrimas paspartino sovietinės sistemos žlugimą ir leido beveik visoje Europoje įsitvirtinti demokratijai. Pažymėtina, jog „Solidarumo“ gimimą paskatinę impulsai tebėra gyvybingi ir liudija apie buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose vykstančias vidines kovas“, – publikaciją įtakingame britų dienraštyje pradeda Europos projekto Strateginių ir tarptautinių studijų centre Vašingtone direktorius, knygos „Šaltasis karas: Naujasis Rusijos imperializmas“ autorius Janušas Bugaiskis.

Anot jo, garsiausia Lenkijos profesinė sąjunga remiasi keturiais fundamentaliais ir globaliais principais: masine parama, taikiais protestais, demokratinių pokyčių ir Europos suvienijimo siekiu. „Todėl komunistų nomenklatūrininkams teko atsisakyti vienos partijos diktatūros politikos, po to jie nesugebėjo užkirsti kelio demokratinės sistemos gimimui. Kitos sovietinio bloko šalys netruko pasekti Lenkijos pavyzdžiu, o netrukus žlugo ir pati Sovietų Sąjunga“.

Procesai, pagimdę „Solidarumą“, tęsiasi išilgai rytinių ES sienų, pastebi dienraštis. „Tarp Lenkijos ir Rusijos vyksta istorinė kova dėl įtakos. Fronto linija tarp transatlantinę ir europinę integraciją palaikančios Varšuvos ir autoritarinės Rusijos eina per Ukrainą, Baltarusiją ir Moldovą. Tačiau Lenkija, priešingai nei Rusija, nesiekia kontroliuoti regiono. Ji nori pasinaudoti didėjančia įtaka ES ir NATO bei savo ypatingais santykiais su JAV, kad padėtų Kijevui, Minskui ir Kišiniovui patekti į Vakarus. Dar daugiau, „Solidarumo“ parodytas pavyzdys daro didelę įtaką šalims, kurios nesugebėjo sukurti demokratijos ir laisvos rinkos dėl priklausomybės nuo Rusijos politinio elito. Maskva savo ruožtu ketina didinti savo dominavimą minėtose šalyse, kurias laiko laikinai prarastomis rusiškomis žemėmis“.

„Juodindami „Solidarumo“ įkvėptus sukilimus Ukrainoje ir Gruzijoje Rusijos vadovai tuo pat metu baiminasi neigiamos liaudies reakcijos į politinę korupciją ir vyriausybės nekompetentingumą savo federacijoje“, – rašoma straipsnyje „Rusija privalo rasti savo „Solidarumą“ Europoje“.

„Galiausiai tik masinis perversmas Rusijos viduje stums Rusiją stipresnės sistemos link, mobilizuodamas visuomenės sluoksnius paraginti valdžią būti atskaitingą ir paisyti teisinės valstybės principų. Be savo „Solidarumo“, kuris demokratiniais principais gali paskatinti nacionalinę vienybę, Rusija ir toliau links diktatūros link arba visai suirs“, – britų dienraštyje „Financial Times“ rašo politikos mokslų ekspertas J.Bugaiskis.

ELTA

© 2005 "XXI amžius"