Vėl tarp Maskvos ir Berlyno girnų
Petras KATINAS
Likus kelioms dienoms iki Vokietijos Bundestago
(parlamento) rinkimų, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atvyko
į Berlyną pas savo geriausią bičiulį Europoje Vokietijos kanclerį
Gerhardą Šrioderį. Tai buvo toli gražu ne tik asmeninės bičiulystės,
bet labai toli siekiančių Maskvos geopolitinių planų apraiška. Žinoma,
V.Putinas šiuo savo vizitu vokiečių rinkėjams nori pademonstruoti,
kaip Rusija aukštai vertina trečiosios kadencijos siekiantį kanclerį
ir jo raudonai žaliąją socialdemokratų ir žaliųjų vyriausybę.
Kremliaus pastangos remti G.Šrioderį turi vieną pagrindinį tikslą
skaldyti Europą, tiksliau pasakius, senąsias ir naująsias ES nares.
To skaldymo pagrindiniu įrankiu Kremlius pasirinko Vokietijos kanclerį
G.Šrioderį ir iš dalies Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką. Pirmiausia
pasinaudojant jų antiamerikietiška politika.
V.Putinas, atvykdamas į Vokietiją prieš pat parlamento
rinkimus, aišku, puikiai žino paskutiniuosius Vokietijos visuomenės
apklausų rezultatus, kurie rodo, kad rugsėjo 18-osios parlamento
rinkimus laimės opozicija tai yra Krikščionių demokratų partija,
o jos lyderė Angela Merkel gali tapti pirmąja moterimi valstybės
vadove Vokietijos istorijoje. Todėl V.Putinas tokiu G.Šrioderio
pralaimėjimo atveju iš anksto pasirengė ir pasirašė su Vokietijos
kancleriu susitarimą dėl bendro didžiulio ekonominio projekto
dujotiekio tiekimo Baltijos jūros dugnu iš Vyborgo uosto šalia Sankt
Peterburgo iki Greifsfeldo. Kremlius šį susitarimą vadina istoriniu
dokumentu. Tokiam vertinimui pritaria ir oficialusis Berlynas. Taigi,
jeigu Vokietijos parlamento rinkimus ir laimėtų opozicija, o kanclere
taptų A.Merkel, ne kartą kalbėjusi, jog reikia stiprinti euroatlantinį
solidarumą, tai yra nutraukti antiamerikietišką politiką ir retoriką,
vargu ar būtų galima peržiūrėti pasirašytą susitarimą dėl dujotiekio
tiesimo Baltijos jūros dugnu. Tuo labiau kad dujotiekio statyba,
kainuosianti mažiausiai penkis milijardus dolerių, prasidės jau
šį rudenį.
Rusija ir Vokietija bando aiškinti, jog tai
tiktai didelis ekonominis-ūkinis projektas, o ne politinis. Tačiau
tai akivaizdi netiesa. Dujotiekis Baltijos jūros dugnu pirmiausia
yra politinis veiksnys, nes vien todėl, kad juo siekiama nubausti
Lenkiją ir Baltijos valstybes bei Ukrainą, kurios atsisakė tiesti
šį strateginį dujotiekį per jų teritorijas. Vokietija, kaip Europos
Sąjungos narė, neatkreipė jokio dėmesio į didžiules Lenkijos pastangas
paremti vadinamąjį Gintaro kelio projektą, nutiesiant dujotiekį
per Lietuvos ir Lenkijos teritorijas. Logiškai galvojant, Vokietija,
kaip ES narė, tiesiog privalėjo atsižvelgti į kitų ES šalių, konkrečiai,
didžiausios ES naujokės Lenkijos nuomonę. Tačiau G.Šrioderis net
nesileido į kalbas ir pabrėžė, kad Vokietija, kaip ir kiekviena
šalis, pirmiausia turi žiūrėti savo strateginių interesų. Savo ruožtu,
Rusijos prezidentas V.Putinas ne kartą viešai kalbėjo apie strateginius
Rusijos interesus. O tie interesai užvaldyti Europos valstybių
energetinį sektorių ir padaryti jį priklausomą nuo Rusijos dujų
ir naftos, kurių poreikis vis auga. Taigi atkuriant Rusijos galybę,
bent jau artimiausiais metais, neketinama remtis atominėmis bombomis
ar raketomis, kaip tai buvo Sovietų Sąjungos laikais.
Dabar Vokietija gauna iš Rusijos vos ne pusę jai
reikalingų dujų, o nutiesus dujotiekį Baltijos jūros dugnu, tas
procentas dar pastebimiau išaugs. Be to, Rusija tuo pačiu išeis
į dar platesnes Europos energetikos rinkas. O svarbiausia, jos rankose
liks visi pagrindiniai svertai. Juk Maskva visada, pasikeitus politinei
situacijai, toje pačioje Vokietijoje galės manipuliuoti ir šantažuoti
čiaupų užsukimo grasinimais. Ką jau kalbėti apie buvusias komunistines
valstybes vadinamąjį artimąjį užsienį? Jau dabar V.Putinas bravūriškai
dėsto, jog valstybės, per kurias dabar eina Rusijos dujotiekiai,
gali visiems laikams pamiršti apie tas pajamas, kurias gauna už
Rusijos dujų tranzitą.
Kad ir kaip kalbėtume, bet V.Putino ir G.Šrioderio
pasirašytas susitarimas dėl dujotiekio palieka Baltijos šalis, Lenkiją
ir kitas buvusias komunistines valstybes šalikelėje. Tą pripažįsta
ir Vokietijos spauda, kuri pažymi, kad Vokietijos kancleris, stengdamasis
būti mieliausiu Rusijos partneriu ir įsiteikti Maskvai, visiškai
pamiršo mažąsias kaimynes ES nares. Todėl, anot dienraščio Die
Welt, naujajai Vokietijos vyriausybei (laikraštis įsitikinęs, kad
rugsėjo 18-osios rinkimus laimės krikščionys demokratai) teks imtis
ryžtingų veiksmų, kad kilusi įtampa tarp Vokietijos ir ES naujokių
būtų nušalinta.
Beje, Vakarų žiniasklaida atkreipė dėmesį į tai,
kad, po Rusijos prezidento V.Putino susitikimo su krikščionių demokratų
kandidate į Vokietijos kanclerio postą Angela Merkel, iš susitikimo
jis išėjo labai rūškanu veidu. Pasak Londono The Times V.Putino
veidas buvo toks, tarsi jis būtų apsilankęs pas dantų gydytoją.
O įtakingas Italijos dienraštis La Stampa savo straipsnį, komentuojantį
V.Putino ir G.Šrioderio sutartį, taip ir pavadino: Naujasis Molotovo-Ribentropo
paktas. Taip, net ir labai atsargiai žiūrint į Maskvos ir Berlyno
sandorį, susidaro įspūdis, kad kartojasi prieš 66 metus įvykęs Maskvos
ir Berlyno suokalbio variantas. Tai yra Molotovo-Ribentropo paktas,
dabar virstantis Putino-Šrioderio paktu. Juk ir naujojo suokalbio
taikiniai tie patys Lenkija ir Baltijos šalys. Antilenkiška Maskvos
politika, vis labiau ryškėjanti paskutiniuoju metu, rodo, kad Kremlius
negali atleisti Varšuvai, esą kurios pastangų dėka Ukraina buvo
išplėšta iš Rusijos įtakos zonos.
Taigi vadinamasis grynai ekonominis-ūkinis Rusijos
ir Vokietijos dujotiekio Baltijos dugnu projektas yra aiškiai politinis
aktas pasinaudojant Vokietijos kancleriu, dar labiau suskaldyti
Europą. Tai yra vėl pakeisti Europos politinį žemėlapį. Ir visai
nesvarbu, ar jis bus vėl nudažytas raudonai, ar dabartinės Rusijos
vėliavos spalvomis. Dabar pirmiausias Kremliaus jau pradėtas vykdyti
planas ne tik kontroliuoti Baltijos ir kitų kaimyninių šalių energetinę
priklausomybę, bet ir kompromituoti naująsias ES ir NATO nares.
Ir tai kompromitacijai pirmiausia pasirinkta Estija. Akivaizdžiausias
pavyzdys Kremliaus sprendimas atšaukti savo parašą iš jau pasirašytos
Estijos ir Rusijos sienos sutarties. Esą Estijos parlamentas, savo
rezoliucijoje primindamas 1920 metų Sovietų Rusijos ir Estijos Tartu
taikos sutartį bei 1940 metų okupaciją, reiškia teritorines ir revanšistines
(!) pretenzijas Rusijai. Taip Europos Sąjungai peršama, kad Estija
yra nepatikima valstybė, neverta būti ES ir NATO nare. Tuo Maskva
siekia sustiprinti savo pozicijas prieš spalio 4 dieną prasidėsiančias
ES ir Rusijos derybas dėl supaprastinto vizų režimo Rusijos piliečiams,
jiems vykstant į ES valstybes. Tačiau koks gali būti vizų režimo
supaprastinimas, jeigu Rusija nepripažįsta sienos su viena iš ES
valstybių konkrečiai, Estija?
O dėl Lietuvos, tai Kremlius, bent jau kol kas,
visiškai patenkintas tuo, kas vyksta Lietuvoje, o ypač koalicinės
Vyriausybės ir jos vadovų veikla. Juk tų dabartinių mūsų vadovų
pastangomis ir pritarimu, Rusija jau pasiėmė visą Lietuvos energetiką.
Juokingai skamba Premjero ir ūkio ministro darbiečio K.Daukšio
aiškinimai, jog tuos elektros, dujų strateginius objektus įsigijo
ne vien Rusijos Gazprom, bet kartu su tarpininkais iš užsienio.
Tačiau tuos tarpininkus ar partnerius visiškai kontroliuoja Maskva.
Premjero, ūkio ir finansų ministrų kalbos, jog nieko čia jau nepadarysi,
niekur nesidėsi nuo tos priklausomybės, irgi suprantamos. Juk, anot
europarlamentarės M.Starkevičiūtės, mūsų vadovams visai nesvarbu,
kad vis daugiau Vakarų analitikų pripažįsta, kad Rusija atkuria
Sovietų Sąjungą pirmiausia vadovaudamasi ekonominės priklausomybės
strategija. Vadovų kastai, išaugusiai sovietmečiu, tai atrodo visai
normalu, jie taip įpratę. Seni draugai, pažintys, pinigai ir suvokimas,
kad priešintis beprasmiška, pabrėžia M.Starkevičiūtė. Ir be M.Starkevičiūtės,
tą mato visi ir daugelis supranta, kad Lietuvos nepriklausomybė
labai sparčiai tampa tiktai popierinė. Labai keista, kad faktiškai
visą Lietuvos politiką, konkrečiai, užsienio, Prezidentas atidavė
į A.Brazausko ir jo partinės-ūkinės nomenklatūros rankas, kurios
sparčiai stumia Lietuvą į Rusijos sterblę. Aiškiai matyti, jog Prezidentas
ir jo besikeičiantis nežinia kur surastų patarėjų korpusas nesuvokia
arba nežino, ką daryti. Kompetencijos stoka lenda per visus plyšius.
Išreklamuotas Prezidento pokalbis su Vokietijos prezidentu Horstu
Kioleriu, neva išreiškiant Lietuvos susirūpinimą dėl Rusijos dujotiekio
tiesimo Baltijos jūros dugnu, tėra skirtas labai naiviems žmonėms.
Pirmiausia todėl, kad Vokietijos prezidentas neturi absoliučiai
jokių konstitucinių galių ar įtakos nei vidaus, nei tuo labiau užsienio
politikai. Deja, nors ir turėdamas daugiau konstitucinių galių,
mūsų Prezidentas jomis beveik nesinaudoja. Retsykiais pasirodantys
pareiškimai apie suįžūlėjusių valdininkų galvų kapojimą ar raginimai
Vyriausybei susirūpinti artėjančiu kainų šuoliu koalicijai sukelia
tiktai juoką. Tas jautėsi ir šeštadienį prasidėjusioje Seimo sesijoje
pasakytoje Prezidento kalboje. O Premjeras parodė savo gilią išmintį
pareikšdamas, kad degalų kainos kilimas nepaveiks kitų prekių kainų.
Premjeras Rusijos vykdomą ekonominę ekspansiją
ir savo energetinius resursus naudoja politinio priklausomumo tikslams
ir vis kartoja, jog politika ir ekonomika yra visiškai tarpusavyje
nesusiję dalykai. Tokiais pat žodžiais jis įvertino ir V.Putino
bei G.Šrioderio susitarimą dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu.
Atrodo, kad Lietuvos Vyriausybės vadovui labiau rūpi, kaip greičiau
Lietuvos ekonomiką pastatyti ant Rusijos ekonomikos bėgių. Tada
keliui į Rytus bus uždegta žalia šviesa.
© 2005 "XXI amžius"
|