Lietuvos ekonomikos strategai pasiklydo

Margarita Starkevičiūtė

Europos Parlamento narė

Europos Sąjungos (ES) šalių lyderiai puikiai suvokia, kad pasaulis labai sparčiai keičiasi, ir tos šalys, kurios nesugebės prisitaikyti ir keistis kartu, per kelerius metus gali atsidurti pakelėje. Globalūs procesai - auganti Azijos valstybių konkurencija ne tik pigios darbo jėgos, bet ir intelektinių produktų segmente, pasaulio ūkio struktūros kaita - verčia Prancūziją, Vokietiją, Angliją galvoti, ką toliau daryti.

Deja, Lietuvos vadovai nori tik stabilumo, na, dar gal euro, nors Lietuvai taip pat aktualūs globalūs pokyčiai ir dramatiško lūžio metu reikia ieškoti savo vietos pasaulio ekonomikoje. Per 50 metų pripratome, kad mąstytų už mus, o ir pastaruosius 15 metų vykdėme reformas atsižvelgdami pirmiausia į Tarptautinį valiutos fondą, po to į ES reikalavimus. Todėl ir stokojame strategiškai mąstančių ir savarankiškai dirbančių vadovų, idėjų badas yra nuolatinis valdžios palydovas.

Lengviausiai tai suvokti analizuojant šalies santykius su Rusija. Rytų kaimynė yra mūsų partnerė, ir mums reikia bendradarbiauti. Tačiau bendradarbiavimo strategija visuomet nukrypsta į du kraštutinumus - arba Rusija per įmones ir žmones pajungia mus savo įtakai, arba mes pradedame kategoriškai neigti bet kokius bendrus ekonominius interesus.

Besikepurnėjanti savo vidaus problemose valstybė nepastebi, o gal ir sąmoningai skandalais dengiasi akis, kad giluminiai ekonominiai procesai plukdo Lietuvą Rytų link ir atitolina nuo modernėjančios Europos ūkio modelio. Yra pavojus, kad Rusijos įsigalėjimas šalies energetikos sektoriuje persikels ir į kitas gyvenimo sritis.

Lietuva ieško savo identiteto ir nedrąsiai matuojasi europietės drabužius, tačiau, norim mes to ar nenorim, dalis visuomenės ir partijų yra aiškiai orientuoti į Rytus. Ir tai nei sąmokslo teorijos, nei kibios Rusijos spectarnybų rankos - tai mentaliteto klausimas. Užaugusiems kitoje aplinkoje žmonėms viskas paprasčiau ir suprantamiau Rusijoje. Kalba, kultūra, elgsena ir verslo principai.

Galima teigti, kad visuomenėje vyksta skirstymasis pagal mentalitetą ir atskirtis tuo ryškesnė, kuo didesnis ekonominės priklausomybės nuo Rusijos pavojus. Deja, šalį valdanti nomenklatūra yra susijusi su Rusija, ir tai reikia pripažinti. Tai nebūtinai reiškia, kad jie yra Nepriklausomybės priešai - jie paprasčiausiai kitaip gyventi ir elgtis nemoka. Kartų kaita jau pastebima ir politikoje. Lietuva tapo ES ir NATO nare, tačiau kodėl pastaruoju metu mentaliteto lygmeniu ne tolstame, bet artėjame prie Rusijos? Tai vyksta dėl kelių priežasčių. Visų pirma todėl, kad vykstantis sudėtingas prisitaikymo prie aukštesnių ES standartų procesas kelia rūpesčių, ir sena, bet įprasta tvarka atrodo „geresnė“. Beje, toks požiūris pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose postsovietinėse šalyse.

Kita priežastis - aktyvesnė ir agresyvesnė Lietuvos atžvilgiu Rusijos politika, grindžiama sovietiniais metodais ir anų laikų propaganda. Rusijos ekonominė strategija sovietmečiu buvo paprasta - ekonomiškai pajungti atskiras respublikas. Tam tikslui būdavo steigiami pramoniniai-energetiniai kompleksai, tvirtai susieti su bendra sistema. Kai kurie dar išliko ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Ignalinos atominė elektrinė, „Mažeikių nafta“, „Lifosa“.

Nepriklausomybės metais mes tuos ryšius nutraukėme ir tarsi tapome savininkais, tačiau dabar Rusija juos mėgina susigrąžinti. Perka privačiomis, dažnai per užsienio tarpininkus, rankomis, kurias valdo valstybė. Iš esmės Rusija naudoja tą pačią sovietinę ekonominę pajungimo strategiją, o kai kurie Vakarų analitikai mano, kad Rusija mėgina atkurti Sovietų Sąjungą ar bent jau kai kuriuos tos sistemos elementus. Tačiau vadovų kartai, išaugusiai sovietmečiu, tai atrodo visai normalu, jie taip įpratę. Seni draugai, pažintys, pinigai ir suvokimas, kad priešintis beprasmiška. Todėl gravitacijos laukas didėja ir dabar mes jau esame pasiekę pavojingą tašką - Lietuvai vėl gresia integracija į Rusijos ekonominę erdvę per pramoninius ir energetinius centrus. Atitinkamai didėja Rusijos įtaka transporto (geležinkeliai, krovos kompanijos, uostas) sektoriuje.

Lietuvos energetikoje dar nebuvo tokios situacijos, kai iškart keli energetikos sektoriai gali atsidurti Rusijos valstybinio koncerno „Gazprom“ įtakoje. „Gazprom“ valdo dujų tiekimą į Lietuvą ir turi nemažą dalį „Lietuvos dujų“ akcijų. „Gazprom“ didina įtaką Rusijos RAO JES energetikos koncerne, kurio antrinė įmonė „Inter RAO JES“ valdo visą Lietuvos elektros eksportą. Galop siekiama įkurti naftos-chemijos perdirbimo kompleksą Lietuvoje. Ir, beje, kas bus naujieji „Mažeikių naftos“ savininkai?

Tuo metu, kai ES didina investicijas į svarbius saugumo ir konkurencingumo požiūriu mažai energetikos išteklių reikalaujančius žinių ekonomikos veiklos sektorius ir paslaugas, Lietuvos ūkio struktūroje didinamas pramonės, kuriai reikia daug energetinių išteklių, lyginamasis svoris.

„Gazprom“ yra centralizuotas administracinio ekonomikos valdymo pavyzdys, toks, kokie buvo Sovietų Sąjungoje. Ir visai nesvarbu, kas formaliai bus šių strateginių objektų savininkas - „Lukoil“ ar „Gazprom“ - akivaizdu, kad kieno rankose bus energetiniai ištekliai, to rankose bus ir Lietuvos ekonomikos svertai. Tuomet Lietuvos nepriklausomybė tampa nominali, todėl labai svarbu priimti tinkamus ekonomikos politikos sprendimus. Dabar.

Šalies partijų rietenos dėl to, kas morališkai tyresnis ir kas kieno turi atsiprašyti, po penkerių metų neturės jokios reikšmės, tačiau mūsų ekonomika jau gali būti Rusijos rankose ir mes negalėsime jos susigrąžinti. Dėl to, kas vyksta Lietuvoje, kalti visi, ne tik Brazauskas ar partijos, bet ir šalies gyventojai, žiniasklaida. Anksčiau buvo sugebama atskirti svarbius Lietuvai dalykus nuo antraeilių, o dabar paprastas informacijos pateikimo palyginimas leidžia suprasti, jog ES reikalai Lietuvoje pristatomi skirtingai negu kitose ES šalyse, bet labai panašiai kaip pas mūsų Rytų kaimynus.

Pirmas dalykas, kuri būtina suvokti - jei kalbame apie energetikos ir kitų pramonės sektorių plėtrą, tai kalbame ir apie politiką. Kad tai tik verslas - pasakos vaikams. Jei Lietuvos ekonomikoje didės lyginamasis susijusių su Rytais veiklų svoris, atitinkamai didės ir orientuotų į Rytus politinių jėgų įtaka. ES energetikos sektoriaus klausimai sprendžiami vyriausybiniu lygmeniu, nes tai susiję su saugumu ir į ekonominius santykius su Rusija žiūrima per energetikos prizmę. Be to, mūsų politikai dažnai pamiršta, kad investicijos - irgi politika. Lietuvoje mažai tiesioginių užsienio investicijų ne todėl, kad mes mažai reklamuojamės ar mokesčiai dideli. Investicijų nėra, nes ministrai mažai asmeniškai bendrauja su savo partneriais Vakaruose.

Lietuvos problema - pasyvi ekonominė politika. Mes jau pradedame save jausti Europoje, tačiau Europa ieško savo vietos pasaulyje, ir Lietuva gali pasinaudoti šiuo šansu gauti dvigubą naudą. Bet nesugebame atsivėrusiomis galimybėmis pasinaudoti, nes ministrai atstovauja arba senai nomenklatūrinei kartai, arba provincijos miestelių verslo mentalitetui.

Europa taip pat nuolat ieško atsakymo, kaip tinkamai bendrauti su Rusija. Rusija yra ir turi būti mūsų ekonominė partnerė, bet su ja bendradarbiaujant reikia likti Vakarų, o ne Rusijos pusėje. Dabar situacija tokia, kad Rusija susitaria mums už nugaros, o Vakarų partneriai ne iki galo supranta mūsų situaciją ir mano, kad taip turi būti. Europai paprasčiausiai trūksta informacijos ir kai vyksta derybos dėl ekonominių sprendimų, tie sprendimai priimami Lietuvai nedalyvaujant.

Dažnai sakoma, kad apie Rusijos įtaką nereikia kalbėti, nes mes atbaidysime Vakarų investuotojus. Tai neteisinga pozicija - būtent dabartinės vyriausybės pastangos užslaptinti energetikos srityje priimamus sprendimus atveria duris abejotinos kilmės ir nelabai skaidriam kapitalui iš Rytų bei atbaido investuotojus iš Vakarų.

Lietuvai nereikėtų priiminėti sprendimų dėl strateginių energetikos įmonių pardavimų, tokių kaip „Mažeikių nafta“, neužmezgus kontaktų su Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ekonomiką tvarkančioms institucijoms. Didžiosios ES šalys, negalėdamos vienos vadovauti ES, ima ieškoti partnerių tarp mažų valstybių, su kuriomis galėtų kartu įgyvendinti savo idėjas. Tai ir yra mūsų galimybė. Reikėtų daug daugiau bendrauti su Didžiąja Britanija arba su Vokietija, kuriai per mažai skiriame dėmesio.

Prezidentas, užsienio reikalų ministras apie tai turėtų kalbėti aukštu lygmeniu, kad spalio mėnesį ekonominiuose susitarimuose su Rusija Lietuva būtų Europos pusėje. Deja, šis darbas vyksta vangiai ir panašu, kad Prezidentas stokoja realios informacijos apie padėtį užsienio ekonominės politikos srityje, nes Užsienio reikalų ministerija tapo ministro asmeninių problemų įkaite. Vargu ar galima tikėtis, kad su dabartinės kvalifikacijos Darbo partijos vadovybe labai aktyviai ES lygmeniu dirbtų Ūkio ministerija. Todėl prieš priimant svarbius sprendimus reikia suformuoti tvirtą ir modernią šalies vadovybę.

Žmonės turi įvertinti, ir aš manau, kad geriausias sprendimas būtų nauji rinkimai. Dažnai sakoma - kam tie rinkimai, jei nėra ko rinkti? O aš pasakysiu - kito demokratinio kelio nėra, o delsti mes negalime, nes tai gali turėti Lietuvos ateičiai liūdnų pasekmių. Nereikia bijoti dažnų rinkimų, reikia bijoti nekompetentingų žmonių valdžioje. Juk daugumoje ES šalių rinkimai vyksta ne pagal politinį kalendorių, o kai subręsta tam tinkama aplinka.

Ir jei laikas rinkimams nepalankus nė vienai partijai, jis tikrai palankus bendrų Lietuvos interesų įgyvendinimui. Per šiuos narystės ES metus Lietuvos piliečiai turėjo laiko susipažinti su gyvenimu kitose ES šalyse ir naujai suvokti atsivėrusias šaliai galimybes.

Ekonominiai sprendimai daugeliu atvejų yra Premjero Algirdo Brazausko rankose. Galbūt jis pats nesuvokia, kad savo plačiais pečiais pridengia tuos, kurie stumia Lietuvos ekonomiką atgal į Rusijos glėbį. Belieka tikėtis, kad jis - savarankiškai mąstantis žmogus ir norėtų, kad apie jį Lietuvos istorijoje rašytų kaip apie žmogų, atvedusį Lietuvą į ES, o ne į Rusiją.

Europos Parlamento nariai turi daug galimybių susitikti su ES ir kitų šalių vadovais, ir visi jie nuoširdžiai šneka apie ekonomines problemas, su kuriomis susiduria jų šalys, diskutuoja ir tariasi ieškodami geriausių sprendimų būdų. Klausantis Lietuvos vadovų kalbų galima suprasti, kad vienintelė šalis, kurioje viskas gerai, yra Lietuva. Ar tikrai taip?

© 2005 "XXI amžius"