"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. rugsėjo 14 d., Nr. 16 (107)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dar daugiau veiklumo

Gražina Trimakaitė

Yra etapai, kurie jau yra praėję, ir nereikia jų be galo kartoti, nes tai gali virsti neveiklumu. Tad ir komunizmo pasmerkimą vis ta pačia forma neturėtume nuolatos kartoti. Nekartoti todėl, kad jis turi ne tą vieną mūsų pasmerktąją formą. Pasaulis dar nė tos nepasmerkė, ir reikia siekti, kad jis tą padarytų, bet mums patiems, tą jau ne kartą padariusiems, reikia pažinti ir kitas jo formas, o pažinus jas stabdyti. Jas kol kas reikia ne smerkti. Jos veikia dabar, ir jas reikia stabdyti – tai mūsų uždavinys ir mūsų galimybė.

Šis svarstymas yra todėl, kad įvyko konferencija, skirta komunizmo pasmerkimo tribunolo penkmečiui paminėti ir po jo besiklostančiai padėčiai aptarti. Konferencija siekė tik aptarti, o ne pasiraginti veiklai, todėl jos rezultatą galima apibūdinti kaip neveiklumą.

Šiokiai tokiai veiklai pasiryžta, o būtent: nepaliauti reikalavus, kad komunizmą pasmerktų visos valstybės taip, kaip tai buvo padaryta su nacionalsocializmu.

Tikrai geras pasiryžimas, nes kas yra nepadaryta, to reikia išreikalauti. Nereikalaujant to neatsitiks, reikalavimas gali baigtis kokia nors sėkme. Gali būti, kad jis bus pasmerktas bent jau tada, kai bus išmirę visi baisiųjų nusikaltimų vykdytojai. Gaila, kad jų vis naujų atsiranda, ir reikės laukti, kol ir tie bus iš gyvųjų pasaulio išėję. Lyg ir reikėtų atkakliau stengtis, kad tų naujų neatsirastų, ir tai jau būtų šiuolaikiškas uždavinys ir mūsų veiklumas.

Nauji nusikaltimai vis atsiranda, ir tai yra ne vien tik Čečėnija, kurioje nusikaltimai vykdomi po panašia buvusio komunizmo vėliava ir ta pačia baisiąja fizinio sunaikinimo forma. Šitą nusikaltimą paminėjo diskusijose kalbėjęs Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas: jis pakvietė rugsėjo 6-ąją minėti Čečėnijos nepriklausomybės dieną. Ne viena Čečėnija yra skaudi žaizda. Komunizmas su jam būdingu žmonių naikinimu tebegyvuoja, ir laikas būtų apie tą slaptesnį tebegyvuojantį taip pat kalbėti. Kalbama daugiau apie tą, kuris nors ir baisus, bet šiuo metu jo yra mažiau – iš dalies nugalėtas. Iš Latvijos atvykęs jaunuolis platino savo organizacijos leidžiamą laikraštį apie Kinijos komunizmo baisumus. Milijonų žmonių žudynės, nesibaigiančios ir pasikartojančios. Kultūros išnaikinimas, o su ja kartu palaužta ir žmonių dvasia. Teisinga ir reikia apie praeities nusikaltimus kalbėti, bet kyla nerimas: ar taip nebandoma užmiršti dabar vykdomų nusikaltimų? Baisieji yra akivaizdūs, nes buvo ištisų tautų žudomas ir kūnas, ir dvasia. Dabar yra veikiama kitaip: yra žudoma dvasia, o be jos pasilikęs kūnas pats numiršta, ir taip naikinamos tautos. Taip šiandien ir lietuvių tauta naikinama, ir bemaž sėkmingai. Sakoma, kad nuo skurdo traukiasi jaunimas iš Lietuvos, bet ir žinome, kad jeigu jų dvasia būtų gyva, tai jie sugrįžtų. Bedvasė valdžia, bedvasių rinkėjų į postus pasodinta, nė nemano stabdyti jaunimo išėjimo. Tarsi dar buvę gyvos dvasios dešiniųjų partijos ir visuomeniniai judėjimai velkasi iš paskos nustekentai visuomenei, nebandydami bent savyje įžiebti idealizmo kibirkštėlės, kad galėtų būti visuomenės vedliai. Visagalis malonumų ir naudos ieškojimas – ir kodėl buvusiems idealistams jam nepasiduoti?

Ne vien traukiasi jaunimas, bet ir vaikai negimsta šeimose: malonumus ir naudą garbinti pamokytam jaunimui savaime aišku, kad vaikų gimdymas ir auginimas yra apsisunkinimas, o gyventi reikia tik sau. Visai akivaizdžiai susinaikina dvasią praradusi visuomenė, nė nejausdama, kad dvasią ne pati prarado, bet ji iš žmonių yra gudriai atimama. Žmonės ją atidavė savo noru, ir jie lieka atsakingi, bet nėra kam šito jiems pasakyti. Tai turėtų sakyti ir galėjo pasakyti ši konferencija arba panašūs forumai. Jeigu matytų kita forma klestinčias žudynes ir apie tai kalbėtų, jie nepaliktų neveiklių savo dalyvių. Dalyviai ne tik reikalautų jau vis rečiau naudojamų prievartos formų pasmerkimo, bet ir patys imtųsi šalinti kitas formas, dabar jų visuomenėse klestinčias ir juos pačius žudančias. Sveikindamas konferenciją, monsinjoras A.Svarinskas užsiminė apie gatvėje ir kitur dažnai matomas plikomis bambomis mergeles, ir tai visai nebuvo ne į temą prie komunizmo nusikaltimų, nes jaunimo tvirkinimas yra žmonių naikinimo dalis. Ar tas tvirkinimas yra būtent tos keistai atrodančios mados – dėl to galima ginčytis, bet gali būti, kad ir taip, o pats siekis kalbėti ir apie šiandien vykstantį žmonių naikinimą yra geras, ir jo galėjo būti daugiau. Tada nekiltų įtarimų, kad konferencija, ko gero, net yra naudinga šių dienų komunistams. Buvę jų nuskriaustieji susirinko į klubinį pobūvį, pasiklausė ir pasišnekėjo. Prisiminę buvusius baisumus, gal pagalvojo – kaip daug į gera yra pasikeitę dabartiniai komunistai. Tokie neblogi, kad gal ir toliau juos galima į valdžią rinkti arba bent kitiems netrukdyti to padaryti. Galima ir papiktžodžiauti – patys susirinkusieji gal ir visada balsuos už Tėvynės sąjungą, bet anaiptol nebandys taip paveikti kokių nors kitų žmonių. Ir anaiptol nesirūpins, ką reikia daryti, kad jų renkamoji TS būtų tvirta ir galinti visuomenę vaduoti, kad klestėtų Sąjūdžio idealizmas, kad neišnyktų vargstanti dešiniųjų spauda. Galima netgi sakyti, kad vyko pokalbis savi nuraminti, net savimi pasigėrėti – štai mes esame atkaklūs ir reikalaujame buvusios, bet vis dar užkonservuotos Kinijoje, Kuboje, Baltarusijoje, jau atgimusios Rusijoje (Čečėnijos karas) komunizmo sistemos pasmerkimo. To atkaklumo reikia, bet reikia neužmiršti ir ne mažiau atkakliai siekti atpažinti ir stabdyti taip pat brutalaus, taip pat kruvino (tik kraujas liejamas pačių aukų rankomis kaip negimusiųjų kūdikių kraujas) vis dar klestinčio komunistinio žmonių naikinimo formas.

O jeigu paskaitytume viename „XXI amžiaus“ numeryje išspausdintas citatas dviejų komunistų plenumų Lietuvoje (2005 m. rugpjūčio 31 d., „Dviejų LKP CK plenumų komedija“), kaip jie akimirksniu kaitaliojo pažiūras tuoj po Stalino mirties, Berijai pabandžius daryti jo nepavykusią „perestroiką“, tada pagalvotume, ar tarp dabartinių komunizmo nusikaltimų smerkėjų nėra nesenų jo garbintojų ir ar tais smerkimais dar kartą nevykdoma partijos direktyva?

Konferencija tikrai naudinga tarptautine prasme. Apie vykstančius reikalavimus komunizmą ir jo dabartines apraiškas pasmerkti ir stabdyti kalbėjo Vytautas Landsbergis ir Emanuelis Zingeris. Reikia, kad pasaulis, kuriame dėl šių dalykų kovojama, matytų, kad ir Lietuvoje ta tema kas nors vyksta, ir šiuo požiūriu konferencija labai reikalinga ir reikšminga. Tegul tokių būna daug, bet nesumažintų savo ar kitų reikšmės, jeigu būtų padarytos naudingos ir jos dalyviams, jeigu padidintų jų veiklumą ir kasdieninėje aplinkoje. Kol to nesugebama, gerai ir taip, kaip yra, bet būtų dar geriau žiebti idealizmo ugnį visomis progomis, ir kuo mažiau nevaisingų pokalbių, kokių pasitaiko.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija