"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. rugsėjo 14 d., Nr. 16 (107)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Naujos geopolitinės ir karinės ašys

Pasibaigus pirmiesiems istorijoje komunistinės Kinijos ir Rusijos karinių pajėgų manevrams, nepaisant jų agresyvaus pobūdžio ciniškai pavadintiems „Taikos misija-2005“, dauguma Vakarų ir Japonijos ekspertų neabejoja, kad tos „istorinės“ karinės pratybos taika net nekvepėjo. Pirmiausia tai buvo siekis pademonstruoti Vašingtonui ir Tokijui, kad strateginė Maskvos ir Pekino partnerystė yra ne tiktai politinė, bet ir karinė. Rusija ir Kinija jau aiškiai leido suprasti, jog praėję manevrai tėra tiktai pradžia, o po jų bus kur kas didesnės ir masinės karinės pratybos. Neatsitiktinai JAV tuo pat metu, kai vyko „Taikos misija–2005“, surengė bendras pratybas su Pietų Korėjos kariškiais. Tačiau Vašingtonas ir Seulas nebandė dangstytis miglotomis frazėmis apie taiką, o savo pratybų tikslą paskelbė kaip pasirengimą prevencinei operacijai atremiant potencialaus agresoriaus užpuolimą. Kas tas „potencialus agresorius“ – visi žino. Tai nuolat mosuojanti branduolinėmis raketomis, tarptautinius teroristus remianti stalinistinė Šiaurės Korėja, su kurios „tėvu ir mokytoju“ Kim Čen Iru nuolat flirtuoja Pekinas ir Maskva.

Rusijos ir Kinijos manevrų tikslą geriausiai įvertino pagrindinis Kinijos kompartijos laikraštis „Ženmin žibao“. Jis rašė: „Kinija visada ryžtingai ir tvirtai palaikė ir palaiko Rusijos kovą su terorizmu už suverenitetą. (Aišku, „kova su terorizmu“ kinų komunistai vadina Čečėnijos skerdynes.) Rusija savo ruožtu tvirtai stovi Kinijos pusėje jos kovoje už šalies suvienijimą ir prieš separatizmą“. Pekinas pirmiausia turi galvoje Taivaną. Labai rimtus ir pavojingus Pekino planus Taivano atžvilgiu rodo tai, kad į salą nutaikyta daugiau kaip 700 raketų. Taip pat skubiai vykdoma Kinijos armijos perginklavimo programa. Daugiausia rusiškais karo lėktuvais, raketomis, kokiomis dar net neapginkluota pačios Rusijos armija. Savo agresyvių planų neslepia toks Pekino „vanagas“ kaip vis labiau besireiškiantis generolas Čžu Čenchu. Jis teigė, jog Kinija pasirengusi panaudoti branduolinį ginklą prieš JAV ir „nušluoti nuo žemės paviršiaus šimtus amerikiečių miestų“, jeigu Vašingtonas karinės Kinijos invazijos atveju stotų Taivano pusėn.

Kaip matyti, Rusijai stiprėjant, pirmiausia dėl neregėtų naftos kainų, ji vėl tampa stambiu geopolitiniu žaidėju. Tiesa, kol kas tik Eurazijos scenoje. Tačiau, jeigu energoresursų kainos augs ir toliau, tai gali atsitikti taip, jog netolimoje ateityje, anot vieno amerikiečių politologo, Rusija kartu su Kinija gali netrukus sukurti strateginę kombinaciją ir, šachmatininkų kalba šnekant, paskelbti šachą ir matą Jungtinėms Valstijoms. Ne tik Rusija, bet ir komunistinė Kinija vis labiau demonstruoja savo geopolitinius raumenis. Pekinas nuolat stiprina savo įtaką vadinamojoje Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje, į kurią, be Rusijos, Kinijos, Kazachstano, Uzbekistano, stengiamasi įtraukti tokius svarbius žaidėjus kaip Indiją, Pakistaną ir Iraną.

Kai dėl Irano, tai ši „blogio ašies“ valstybė kasdien vis labiau agresyvėja, tylomis pritariant Maskvai ir Pekinui. Šiomis dienomis naujasis Irano prezidentas Mahmudas Achmadi Nežadas paskelbė Irano užsienio ir vidaus politikos programą. Joje sakoma, kad Teheranas pasirengęs palaikyti „sveikus ir aktyvius“ santykius su visomis šalimis. Tuo pačiu Irano prezidentas pabrėžė, jog, kalbant apie visas šalis, išimtis tėra dvi valstybes – Izraelis ir JAV. Pasak Irano prezidento, su Izraeliu Teheranas niekada nepalaikys absoliučiai jokių kontaktų. O su Vašingtonu normalesni santykiai galimi tiktai tuo atveju, jeigu „JAV pripažins Irano tautos didybę ir atsižvelgs į jos interesus“. Toks kategoriškas Teherano pareiškimas buvo paskelbtas kaip reakcija į Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva Tarptautinės atominės agentūros rugpjūčio 10 dieną priimtą rezoliuciją, kurioje reikalaujama nutraukti visus darbus pagal dabar vykdomą Irano branduolinę programą. O toji programa gana aiški – branduolinio ginklo sukūrimas.

Žinoma, didžiausią nerimą kelia vis glaudesnis Rusijos ir Kinijos karinis bendradarbiavimas. Bet ir tai dar ne viskas. Vis dažniau kalbama apie ašį Maskva-Pekinas-Paryžius-Berlynas. Rusijos prezidentas V.Putinas, paskelbęs Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką ir Vokietijos kanclerį Gerhardą Šrioderį savo geriausiais draugais, aišku, nesitiki iš jų jokio didelio karinio indėlio į tą formuojamą ašį. Taip pat mano ir Kinijos prezidentas Hu Iintao. Tačiau Maskvai ir Pekinui svarbiausia yra panaudoti Paryžių ir Berlyną Europos skaldymui ir gauti jų pritarimą susidorojant su demokratiniais judėjimais kitose šalyse – nuo Kaukazo iki Kinijos. Tą geriausiai įrodo įvykiai Uzbekistane, kai prezidentas I.Karimovas žiauriai susidorojo su opozicijos demonstracijomis. V.Putinas iškart pritarė I.Karimovo veiksmams, o Ž.Širakas ir G.Šrioderis nė žodžiu nepasmerkė to susidorojimo, kaip ir Maskvos spaudimo Gruzijai ir Ukrainai. Akivaizdu, kad šie abu V.Putino bičiuliai tiesiogiai padeda Kremliaus sumanymui sugriauti Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją (ESBO), kuri drįsta pasisakyti prieš karą Čečėnijoje ar demokratijos likučių užgniaužimą pačioje Rusijoje. Bet svarbiausia, Ž.Širaku ir G.Šrioderiu Kremlius naudojasi siekdamas maksimaliai sumažinti JAV įtaką Europoje.

Beje, bent jau su vienu savo bičiulio pralaimėjimu rugsėjo 18 dieną įvyksiančiuose Vokietijos Bundestago (parlamento) rinkimuose V.Putinas lyg ir susitaikė. Kaip skelbia įtakingas Vokietijos savaitraštis „Focus“, V.Putinas jau pažadėjo G.Šrioderiui, kad tas pernelyg nepultų į neviltį po pralaimėjimo rinkimuose, asmeniškai pasirūpinti jo ateitimi ir gerove. Anot „Focus“, V.Putinas užtikrino G.Šrioderį, jog, netekęs Vokietijos kanclerio kėdės, jis gaus kur kas geriau mokamas Rusijos ekonomikos konsultanto pareigas.

Tačiau ne tai svarbiausia. Jeigu Maskvai ir Pekinui pavyks galutinai įgyvendinti savo geopolitines užmačias, pasaulis vėl gali grįžti į panašius kaip „šaltojo karo“ laikus. Tik šį kartą pavojus demokratiniam pasauliui būtų kur kas didesnis. Juk niekas negalėjo patikėti, kad, žlugus komunistiniam lageriui, Berlyne vietoje E.Honekerio atsiras G.Šrioderis, o „dešinysis“ Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas žvilgčios į Kremliaus bokštus kaip tarsi buvęs Maskvos išlaikytinis Prancūzijos komunistų lyderis M.Torezas.

Daugiau negu keista, kad dabartiniai Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai (ir ne tik jie) pamiršo sovietinės imperijos ir koncentracijos stovyklų kūrėjo Lenino ne kartą pareikštą cinišką požiūrį į tokius sąjungininkus. Leninas tuometinius Vakarų politikus, pataikaujančius bolševikų režimui, pavadino „kapitalistiniais idiotais“ ir dar pridūrė, jog tie „idiotai“ visada pasirengę paduoti Rusijos bolševikams virvę, kuria ir būsią pakarti.

Petras Katinas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija