Pavojingo suokalbio grėsmė
Petras KATINAS
Per Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio
minėjimo iškilmes Maskvoje ir gerokai prieš jas bei joms pasibaigus,
Rusijoje vėl nepaprastai atgijo Stalino kultas. Tai, žinoma, nieko
stebtina. Atėjus valdžion V.Putinui, nepratę ir faktiškai nenorintys
gyventi laisvėje ir demokratinėje santvarkoje dauguma rusų instinktyviai
pajuto, jog atėjo savas. Tai yra vietoje Josifo Visarionovičiaus
pagaliau atsirado Vladimiras Vladimirovičius. Naujajam Kremliaus
valdovui artimi Rusijos politikos formuotojai, kaip, pavyzdžiui,
Sergejus Kurginianas, savo gausiuose straipsniuose ir pasisakymuose
ne tik šlovina Staliną, bet ir teigia, jog be komunistų partijos
išmintingo vadovavimo didysis tėvynės karas galėjo baigtis ir
kitaip. S.Kurginianas ypač pasipiktino Lietuvos europarlamentaro
prof. V.Landsbergio ir kitų jo kolegų pareiškimais, kuriuose komunizmas
prilyginamas fašizmui. Reikia pagaliau sugriauti skelbiamą melagingą
tezę: komunizmas fašizmas totalitarizmas. Ir vėl paskelbti,
kad komunizmas buvo žmonijos modernizavimo iniciatorius, ir tą pasaulio
modernizavimą būtina pratęsti. Jokiu būdu negalima apeiti istorinės
komunizmo reabilitavimo problemos, nes tik komunizmas nugalėjo fašizmą,
teigė S.Kurginianas. Tokių revanšistinių paistalų pilna Rusijos
žiniasklaida. Ir ne kokie nors komunistiniai ar patriotiniai laikraščiai,
o solidūs, neva moksliniai žurnalai, kasdien skelbiantys tą patį.
Tai, kad Stalino gerbėjas V.Putinas ėmė vykdyti
panašią tautų tėvo politiką, rodo jo pradėta kurti nauja Maskvos-Berlyno
ašis. Tame ašies kūrime šį kartą vietoje Adolfo Hitlerio atsirado
Gerhardas Šrioderis. Deja, ne jis vienas. Į tą ašį siekia aktyviai
įsiterpti ir Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas. Abu šie didžiųjų
ES valstybių lyderiai tarsi varžosi vienas su kitu, kuris labiau
įtiks Kremliaus valdovui. Paprasčiau kalbant, susirgo absoliučiu
netolimos praeities pamokų užmiršimu. Ir G.Šrioderio, ir Ž.Širako
antiamerikietiški išsišokimai darosi labai panašūs į tuos, kuriuos
darė Maskvos liokajai vadinamojoje Vokietijos demokratinėje respublikoje
ir Prancūzijoje Erichas Honekeris ir Morisas Torezas. Paryžius
ir Berlynas pamiršo, kad tik Jungtinių Valstijų paramos dėka labai
greitai atsigavo po Antrojo pasaulinio karo, o amerikiečių ginkluotųjų
pajėgų galybė apsaugojo visą Europą, kad jos nesumindytų sovietinės
kariaunos kerziniai batai.
Visa tai ir suteikia V.Putinui galimybę niekieno
netrukdomam tvarkyti savo reikalus buvusios imperijos pakraščiuose.
Tas jo pastangas geriausiai įvertino žinomas Rusijos publicistas,
nuolatinis imperijos atkūrimo propaguotojas Aleksandras Cipko, kurio
straipsnius spausdina didžiausi Rusijos laikraščiai. Imperiniame
garsiakalbyje laikraštyje Tribuna A.Cipko neseniai rašė:
Didžiausias V.Putino nuopelnas yra tas, kad jis
atkuria Rusijos suverenitetą, atsiriboja nuo jelciniškos praeities,
kada mes buvome faktiška JAV kolonija, su kuria niekas nesiskaitė.
Netgi mūsų istorinėse teritorijose. (Istorinėmis Rusijos teritorijomis
ne tik A.Cipko, bet ir pats V.Putinas vadina visas SSRS, bet ir
Rusijos imperijos kažkada užgrobtas žemes. Netgi Lenkiją ir Suomiją
P.K.) Tam tikslui, t.y. imperijai atkurti, dabar vadinamam visų
rusų žemių atsiėmimui, pasitelkiami nepaneigiami argumentai. Esą
kodėl žydai po dviejų tūkstančių metų nepamiršo savo tėvynainių
visame pasaulyje arba vokiečiai po 60 metų. Ir kodėl negalima
to paties daryti rusams. Politikai, publicistai, kurie aktyviai
kovėsi su imperine SSRS, dabar puola V.Putiną, kuris siekia tapti
rusų žemių sergėtoju. Kodėl gi dešimtys milijonų rusų žmonių, laikančių
save rusais bei norinčių būti kartu, negali pasinaudoti tokia teise?
Belovežo susitarimai pavertė rusus, ukrainiečius ir baltarusius
iš brolių į kaimynus. Kaip galima įveikti 1991 metų gruodžio palikimą?
Gaila, bet šiuo metu dar negalima kalbėti apie politinį junginį
iš rusų (velikorusų), malorusų (taip vadinami ukrainiečiai)
ir baltarusių. Dėl tos priežasties, jog nėra didžiarusių nacionalinio
elito, kuris sugebėtų pirmiausia sujungti visus stačiatikius slavus,
samprotauja Kremliaus ideologai. Todėl jie ragina būtinai visomis
išgalėmis remti V.Putiną ir visokiais būdais priešintis toms jėgoms,
kurios sugriovė Sovietų Sąjungą, o dabar griauna Rusiją. Tokių samprotavimų
perpildyta visa Rusijos žiniasklaida ir Kremliaus pareigūnų pareiškimai.
To didžiarusiško šovinizmo apraiškos buvo dar
kartą pademonstruotos Kaliningrado anklavo kurorte Svetlogorske
(senas lietuviškas pavadinimas Žuvininkai) įvykusiame Rusijos
prezidento V.Putino, Vokietijos kanclerio G.Šrioderio ir Prancūzijos
prezidento Ž.Širako susitikime. Abu Kremliaus valdovo svečiai iš
Berlyno ir Paryžiaus pritariamai linkčiojo galvomis, kai V.Putinas
postringavo apie bevizį režimą su Europos Sąjungos valstybėmis ir
vėl užsipuolė Baltijos šalis. Draugų trijulė taip pat aptarė keleivių
ir krovinių supaprastintą tranzitą iš Kaliningrado ir į jį per
Lietuvos teritoriją. Matyt, nusprendė, kad Lietuvos balsas čia nieko
nelemia ir bus taip, kaip nuspręs Maskva, Berlynas ir Paryžius.
Tuo dar kartą pademonstruota, jog dabartiniai Vokietijos ir Prancūzijos
lyderiai uoliai žaidžia Kremliaus primestą geopolitinį pasjansą
(anot filosofo L.Donskio), o Rusijos mažosios kaimynės tame pasjanse
paliekamos keičiama moneta.
© 2005 "XXI amžius"
|