Baltarusiškas vektorius
Aleksas Lukošius
Šiandien labai mėgstama pakalbėti apie mūsų rytinius
kaimynus, keiksnojamas jų vadovas ir bandoma numatyti Baltarusijos
ateitį. Lietuvos žiniasklaidos dėmesys suprantamas. Juk kalbama
apie artimiausią kaimyną. Beveik kiekvieną dieną spaudos, radijo
ar televizijos žiniose praslysta viena ar kita informacija apie
šį kraštą. Tokį artimą ir kartu tokį paslaptingą, lyg kokią egzotišką
salą ar tropinių džiunglių glūdumą.
Komunistinės epochos saulėlydyje sprogęs Černobylis
mums šį kraštą pavertė lyg branduolinės apokalipsės simboliu, nors
radiacija smarkiausiai apkrėstas tik pietrytinis šalies kampas,
kur dabar yra radiologiniu draustiniu pavadinta tuščia teritorija.
Bet didžiausia katastrofa ištiko baltarusių tautą. Žymusis baltarusių
rašytojas Vasilis Bykovas ją yra palyginęs su dvasiniu Černobyliu.
Ir jis buvo teisus juk totalinis rusinimas (sovietinimas), komunistinė
propaganda ir baltarusiškumo niekinimas pasiekė ne tik kalbinę terpę.
Galima tvirtinti, kad bolševikams kaip tik Baltarusijoje pavyko
sukurti kažką panašaus į jų išsvajoto sovietinio žmogaus tipą.
Kodėl?
Paaiškinimų būtų daug. Iš pradžių atsigręžkime
į Baltarusijos istoriją. Čia net ir savo tapatybės šaknis rasti
gana sunku. Dabar baltarusiai su vaikišku entuziazmu pasakoja savo
pasakas apie grynai baltarusišką Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Jos pavadinimą neva pagrobė... baltiška žemaičių gentis, kurią Minsko
inteligentai šiandien atkakliai vadina lietuvisais! Pasakojimas
apie jaunos tautos pseudomokslines spekuliacijas turbūt pareikalautų
atskiro straipsnio. Viena vertus, galima tik pridurti, kad tokie
neva istoriniai tyrinėjimai iš tolo primena mūsų romantikų-aušrininkų
XIX a. pabaigoje kurtas teorijas apie lietuvių ir trakų ar lietuvių
ir frygų giminystę. Kita vertus, noras susireikšminti ir pastatyti
į pasaulio istorijos centrą būdingas visoms jaunoms tautoms visose
epochose.
Tačiau sugrįžkime į šiandieną. Nenatūralią nūdienos
baltarusių situaciją didžia dalimi lėmė trys veiksniai. Visų pirma
ši tauta tik dabar, pirmąkart per daugiau negu tūkstančio metų istoriją
sukūrė savo valstybingumą. Visa Baltarusijos istorija tai begalinė
svetimųjų viešpatavimo era. Baltarusiai niekada nesijautė savo tėvynės
šeimininkais. Tai savotiškai pažymėjo mąstymą. Ilgas lietuvių, lenkų
ir rusų, vėliau vėl lenkų ir sovietų viešpatavimas nebuvo dėkingas
baltarusių nacijos formavimuisi. Galima sutikti ir su gana ciniška
nuomone, kad baltarusiai nespėjo iš etnoso tapti nacija, mūsiškai
tariant, visaverte tauta. Visgi apdairesni analitikai mus įspėja,
kad tauta gali susiformuoti ir šiandien. Iš tiesų net aršiausi
Aleksandro Lukošenkos oponentai ėmė jam ploti išgirdę, kaip jis
išplūdo savo didžiausią draugą V.Putiną, pasiūliusį jam jungtis
į didžiąją Rusiją gubernijos teisėmis. Paradoksalu, bet dabartinės
baltarusių tautos formavimasis vyksta tik šiandien, kaip tik A.Lukašenkos
valdymo metais. Įdomu, kokia ji bus?
* * *
Mes ilgai buvome likimo broliai. Moderniųjų (kalbine
prasme) lietuvių ir baltarusių tautų formavimasis prasideda XIX
a. antrojoje pusėje. Po patekimo į Rusijos sudėtį Peterburgo valdininkai
net girdėti nenorėjo apie kažkokią baltarusių tautą. Nors raštai
baltarusių kalba ir nebuvo uždrausti, tačiau carai ją laikė tik
rusų kalbos dialektu.
Istorijos specialistai savo darbuose įrodinėja,
kad 1917 metų išvakarėse baltarusių nacionalinis judėjimas buvo
ne menkesnis už lietuviškąjį. Tik kraštui nepasisekė geopolitiškai.
Jis atsidūrė tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos karo girnų, o atsikūrusi
Lenkijos valstybė, kaip ir visai neseniai carinė administracija,
nieko apie baltarusių tautą ir valstybę žinoti nenorėjo ir siekė
atkurti Žečpospolitą su 1772 metų sienomis. Visgi lietuviai, kad
ir laikinai netekę Vilniaus, atsilaikė, o Baltarusijos Liaudies
Respublika, paskelbta 1918 m. kovo 25 d., gyvavo labai neilgai ir
tapo godžių didžiųjų kaimynų grobiu.
Antras svarbus veiksnys ir didžiausia tragedija
baltarusiams buvo XX a. ketvirtasis dešimtmetis. Ignoruojant didžiąsias
stalinines represijas, neįmanoma paaiškinti visos tolimesnės Baltarusijos
istorijos iki pat šių dienų. Kaip tik maždaug apie 1930 metus, po
neilgos baltarusizacijos, patikėję melagingais bolševikų pažadais
apie socialistinį valstybingumą, į ją iš emigracijos grįžo dauguma
baltarusių šviesuolių. Grįžo vien tam, kad pradingtų didžiųjų represijų
gaisre. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios baltarusių inteligentija
buvo beveik fiziškai nušluota. O tie, kurie liko gyvi, buvo arba
moraliai sulaužyti, arba labai persigandę. Apie kokią nors tautinės
savimonės plėtotę nebuvo nė kalbos.
Tokia sovietinio (rusakalbio kosmopolito) žmogaus
kūrybos stadija Baltarusijoje išbuvo iki pat gorbačiovinės perestroikos
laikų. Uždarius baltarusiškas mokyklas, gimtąją kalbą daugeliui
pakeitė gana panaši rusų kalba. Baltarusių kalba tapo neprestižinė,
ją vartojo vis mažiau žmonių. Taip praėjo keli dešimtmečiai, pasikeitė
kartos, pasikeitė ir žmonių mąstymas. Yra tekę skaityti vieną straipsnį,
kuriame rašoma, kad maždaug apie 1985 metus knygų baltarusių kalba
(pavadinimų) Baltarusijos SSR vienam gyventojui vidutiniškai buvo
išleidžiama dešimt kartų mažiau nei kaimyninėje Lietuvos SSR buvo
išleidžiama knygų lietuvių kalba. Iškalbingas faktas!
Taigi trečiuoju ir ne mažiau svarbiu momentu,
siekiant suvokti baltarusių tragediją, reikia laikyti totalinį nutautinimą.
Ir jis apėmė ne tik kalbos vartojimą, bet ir tautos žiedo sunaikinimą.
Baltarusijoje sukurta tokia sovietinė liaudis, kuri prarado savo
kalbą, tautinę savimonę ir istorinę atmintį. Ir čia kaip perkūnas
iš giedro dangaus nugriaudėjo SSRS suirimas!
* * *
Todėl ir po 1991 metų nei pilietinės, nei tautiškai
susipratusios visuomenės negausiems baltarusių patriotams kurti
nesisekė. Greičiau priešingai aktyvi forsuota baltarusizacija,
kai staiga buvo pabandyta visur įbrukti baltarusių kalbą, kurią
daugelis dar mokėjo, bet kuria nekalbėjo, sukėlė žmonių nepasitenkinimą.
Pustrečių parlamentinių Baltarusijos istorijos metų sutapo ir su
planinės ekonomikos griūtimi, ir su ženkliai pablogėjusiomis pragyvenimo
sąlygomis. Kaip tik šiuo nepasitenkinimu ir pasinaudojo A.Lukašenka,
laimėjęs prezidento rinkimus 1994 metais.
Toliau viskas ėjosi daug paprasčiau. 1996 metų
referendumas išplėtė Prezidento galias, grąžino rusų kalbos teises,
panaikino privačią nuosavybę dirbamai žemei ir pan. Šiandien jau
nieko nebestebina tai, kad baltarusiškų mokyklų neliko nė viename
didesniame šalies mieste, visi buvę opozicijos atstovai užsienyje,
dingo arba sėdi kalėjime už sufabrikuotus ūkinius nusikaltimus.
Kaip tai buvo pasiekta? Technologijos gana paprastos,
bet efektyvios. Į jas žengta lėtai, žingsnis po žingsnio naikinant
bet kokius demokratijos likučius. Kartu toks kryptingas pilietinių
laisvių (dabar teliko tik kelios ir labai neįtakingos partijos)
ribojimas derintas su aukšto lygio demagogija. Prezidentas, atėjęs
į valdžią su liaudies gelbėjimo šūkiu, ir šiandien daug važinėja
po šalį, apžiūri įmones, rūpinasi sėja ir rugiapjūte kolūkių laukuose,
skatina ir baudžia kolūkių ir gamyklų vadovus, vienus pagirdamas,
kitus nepatingėdamas ir į kalėjimus pasodinti. Daugeliui baltarusių
patinka toks vadovas, kovojantis su korumpuotais apsivogusiais
pareigūnais. Prezidento įvaizdį palaiko ir valstybinis radijas bei
televizija (komercinių kanalų, išskyrus retransliuojamus rusiškus,
čia nėra), nuo ryto pasakojantys apie šalies vadovo darbus ir rūpinimąsi
savo pavaldinių gerove. Tautai mobilizuoti sumaniai išnaudojamas
ir priešų apsupties šūkis. Kiekvieną vakarą po valdiškos panoramos
būna ideologinė penkiaminutė-priedas, kuriame piliečiams aiškiai
ir paprastai išdėstoma apie klastingų priešų kapitalistų planus,
nukreiptus prieš A.Lukašenką, bei kartais papasakojama, kaip pasunkėjo
kaimynų gyvenimas, jiems įstojus į ES.
* * *
Ar gali kaip nors Lietuva daryti įtaką savo kaimynės
ateičiai? Žinoma, kad gali, nors Baltarusijos neverta lyginti su
kitomis buvusios SSRS respublikomis. Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos
istorinės paralelės irgi yra Baltarusijos nenaudai. Vakarinėje Ukrainos
dalyje buvo stiprūs unitai, išsilaikę ten iki 1946 metų, o Baltarusijoje
jie buvo išnaikinti dar XIX a. pirmojoje pusėje. Nuo tada krašte
nusistovėjo lenkų (katalikų) ir rusų (stačiatikių) pusiausvyra.
O tokia alternatyva nenumatė baltarusiško valstybingumo. Be abejo,
Vakarų Baltarusija, prieškariu 20 metų išbuvusi Lenkijos sudėtyje,
išlaikė tam tikrų, sakytume, vakarietiškumo požymių. Tačiau jie
yra pernelyg silpni ir per 50 metų išblukę, kad galėtų daryti kokį
nors veiksmingesnį poveikį visam šalies politiniam klimatui. Ir
net lenkų šalyje yra tik apie 300 tūkst. tarp 9,5 mln. gyventojų.
Bet net čia įtarusis A.Lukašenka įžiūri grėsmę savo visavaldystei.
Tai patvirtina ir vietos lenkų organizacijų persekiojimai.
Ir visgi lenkai nenuleidžia rankų. Jie žada kurti
opozicinę radijo stotį. Pagirtina ir viena iš konstruktyviausių
idėjų. Tik ar tą stotį tikrai girdės tie, kuriems ji bus skirta?
Atsargiau reikėtų žiūrėti ir į baltarusių jaunimo
demokratines pažiūras. Neseniai per vieną dieną jis spėjo Vilniuje
pasižymėti dukart. Ryte jaunuoliai neva protestavo prieš A.Lukašenką
prie Baltarusijos ambasados, o vakare sukėlė riaušes po draugiškų
futbolo rungtynių. Kaip tai suprasti? Manyčiau, kad piketą organizavo
savo dėstytojus mėgstantys vietiniai studentai, o peštynėse dalyvavo
paprasčiausi svečiai chuliganai. Ką jie turi bendra su demokratiniu
judėjimu?
Tad ar reikia padėti baltarusių opozicijai? Atsakymas
teigiamas. Tačiau neturime užmiršti, kad daugelis baltarusių patriotų,
netgi gyvenančių Lietuvoje ir turinčių galimybę pasireikšti žiniasklaidoje,
yra ryškiai antilietuviškai nusiteikę. Į šį faktą spaudoje jau seniau
yra atkreipę dėmesį istorikai E.Gudavičius bei T.Baranauskas. Ar
nenukirsime šakos, ant kurios sėdime? Todėl tokiems svaičiojimams
apie neva nelietuvišką Vilniaus miestą ar grynai baltarusišką LDK
pradžią reikia duoti deramą atkirtį. Net ir tiems, kurie vaizduoja
kovotojus už demokratiją. Juk netgi Baltarusijos liaudies fronto
lyderis Z.Pozniakas, dabar gyvenantis užsienyje, dar prieš dešimtmetį
viename savo programinių straipsnių yra rašęs, kad būtina sukurti
didžiąją Baltarusiją, surenkant į vieną valstybę visas baltarusiškas
žemes, t.y. Balstogę, Smolenską, Daugpilį ir... Vilnių. Jis žadėjo
atgauti tas teritorijas per tarpvalstybines derybas! Ar tokios fantazijos
negali būti atsarginiu Kremliaus geopolitinės strategijos variantu?
O jūs ar norėtumėte bendrauti su kaimynu, kuris nori išsidėrėti
iš mūsų Vilnių?
Atsargiau reikėtų vertinti ir tariamai visuotinį
baltarusių priešiškumą savo šalies vadovui. A.Lukašenka nėra taip
keikiamas savo šalyje, kaip gali iš šono pasirodyti kokiam amerikiečiui
ar britui. Jį tebemyli dauguma vyresnio amžiaus piliečių, vertinančių
išorinį (nors ir pusiau elgetišką) stabilumą. Šalyje labai populiari
patarlė: Kad tik karo nebūtų. Atseit iškęsime viską... Ar nebus
čia taip, kaip atsitiko Irake, kur demokratijos misija buksuoja,
o S.Huseiną teisiantys teisėjai dabar kažkaip vengia pasirašyti
mirties nuosprendį ir vis kaišioja jį savo kolegoms.
* * *
Baltarusija yra šalis, kurioje niekada nebuvo
jokių tikrų revoliucijų. O tos, kurios visgi ten įvyko, būdavo dažniausiai
eksportuotos. Skeptikai čia mums tuoj pat prikištų ir Lietuvą, tačiau
mes nors sugebėjome įvykdyti dainuojančią revoliuciją 1989-1991
metais, Minske buvo palyginti ramu, o Sovietų Sąjungos subyrėjimas
ten sutiktas su nuostaba. Nepriklausomybė partinei nomenklatūrai
pati nukrito į rankas kaip tas nunokęs obuolys...
Be abejo, revoliucija, kad ir kokios spalvos ji
būtų, Baltarusijoje galima. Tik ji įvyks kitą dieną po revoliucijos
Rusijoje. Tokia yra liūdna labiausiai nusovietintos SSRS respublikos
realybė. Šioje valstybėje tegalimas valdžios pasikeitimas viršūnėse,
paprastai vadinamas rūmų perversmu. Todėl bet kokie svarstymai apie
galimas revoliucines permainas nieko neverti. Beje, praeitame dešimtmetyje
teko skaityti vieno baltarusių opozicijos atstovo pranašystes, kad
ankonstitucinis A.Lukašenkos režimas žlugs per artimiausius dvejus
trejus metus. Ir ką gi? A.Lukašenka baigia savo antrąją prezidentinę
kadenciją ir net gavo iš liaudies leidimą kelti savo kandidatūrą
trečiajai. O kur tie anų laikų pranašai? Apie juos šiandien nei
girdėti, nei regėti. Dauguma jų sėdi užsienyje ir juos remia įvairūs
demokratiniai fondai. Tačiau revoliucijos nedaromos užsieniuose...
Pačioje Baltarusijos visuomenėje kol kas nematyti jokio permainų
poreikio. Ji nėra joms pasirengusi, sąlygos giluminiams pokyčiams
nesubrendusios, o A.Lukašenka neturi savo kalibro oponentų. Perfrazuojant
vieną amerikiečių profesorių, išvytą iš Minsko ir dabar dalijantį
naiviai juokingus interviu Vilniuje, šiuo metu už Lukašenką niekas
neguldytų galvos, bet ir tam, kad jo neliktų, irgi niekas neguldys
galvos.
Baltarusija yra šalia, vos per pora kilometrų
nuo didžiulės Medininkų pilies griuvėsių prasideda visai kitas pasaulis.
Kad ir ką mes sakytume, ji yra ir bus mūsų artimiausia kaimynė.
Ir jos alsavimas visada bus juntamas mūsų gyvenime ir politikoje,
nors baltarusiais šiandien užsirašę tik 43 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Pradedant nuo baltarusių, turinčių daugybę giminių Lietuvoje (ir
ne tik pavilnio kaimuose), ir baigiant Seimo nariu V.Stankevičiumi,
užimančiu atsakingo Seimo komiteto vadovo postą ir neseniai pasiūliusio
atšaukti lietuvių karius iš Irako.
Baltarusija tebegyvena posovietiniu letargo miegu
ir dūsauja dėl buvusios deržavos (SSRS) suirimo. Mums tenka bendrauti
su pasyvia, pilietiškai ir politiškai neišprususia (netgi lyginant
juos su nūdienos pasimetusiais lietuviais) bei tik pradedančia tautiškai
busti visuomene, be viso to, dar įbauginta ekstravagantiško šalies
vadovo elgesio. Taigi nieko panašaus į įvykius Gruzijoje ar Ukrainoje
nebus. To neturi pamiršti mūsų politikai, politologai, žurnalistai,
kultūrininkai ir visuomenininkai, dažnai bandantys savo kaimynus
vertinti pagal Vakarų Europos realijų klišes!
© 2005 "XXI amžius"
|