„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. rugsėjo 28 d., Nr. 17 (110)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Baltarusiškas vektorius

Aleksas Lukošius

Šiandien labai mėgstama pakalbėti apie mūsų rytinius kaimynus, keiksnojamas jų vadovas ir bandoma numatyti Baltarusijos ateitį. Lietuvos žiniasklaidos dėmesys suprantamas. Juk kalbama apie artimiausią kaimyną. Beveik kiekvieną dieną spaudos, radijo ar televizijos žiniose praslysta viena ar kita informacija apie šį kraštą. Tokį artimą ir kartu tokį paslaptingą, lyg kokią egzotišką salą ar tropinių džiunglių glūdumą.

Komunistinės epochos saulėlydyje sprogęs Černobylis mums šį kraštą pavertė lyg branduolinės apokalipsės simboliu, nors radiacija smarkiausiai apkrėstas tik pietrytinis šalies kampas, kur dabar yra radiologiniu draustiniu pavadinta tuščia teritorija. Bet didžiausia katastrofa ištiko baltarusių tautą. Žymusis baltarusių rašytojas Vasilis Bykovas ją yra palyginęs su dvasiniu Černobyliu. Ir jis buvo teisus – juk totalinis rusinimas (sovietinimas), komunistinė propaganda ir baltarusiškumo niekinimas pasiekė ne tik kalbinę terpę. Galima tvirtinti, kad bolševikams kaip tik Baltarusijoje pavyko sukurti kažką panašaus į jų išsvajoto „sovietinio žmogaus“ tipą. Kodėl?

Paaiškinimų būtų daug. Iš pradžių atsigręžkime į Baltarusijos istoriją. Čia net ir savo tapatybės šaknis rasti gana sunku. Dabar baltarusiai su vaikišku entuziazmu pasakoja savo pasakas apie grynai baltarusišką Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jos pavadinimą neva pagrobė... baltiška žemaičių gentis, kurią Minsko inteligentai šiandien atkakliai vadina lietuvisais! Pasakojimas apie jaunos tautos pseudomokslines spekuliacijas turbūt pareikalautų atskiro straipsnio. Viena vertus, galima tik pridurti, kad tokie neva istoriniai tyrinėjimai iš tolo primena mūsų romantikų-aušrininkų XIX a. pabaigoje kurtas teorijas apie lietuvių ir trakų ar lietuvių ir frygų giminystę. Kita vertus, noras susireikšminti ir pastatyti į pasaulio istorijos centrą būdingas visoms jaunoms tautoms visose epochose.

Tačiau sugrįžkime į šiandieną. Nenatūralią nūdienos baltarusių situaciją didžia dalimi lėmė trys veiksniai. Visų pirma ši tauta tik dabar, pirmąkart per daugiau negu tūkstančio metų istoriją sukūrė savo valstybingumą. Visa Baltarusijos istorija – tai begalinė svetimųjų viešpatavimo era. Baltarusiai niekada nesijautė savo tėvynės šeimininkais. Tai savotiškai pažymėjo mąstymą. Ilgas lietuvių, lenkų ir rusų, vėliau vėl lenkų ir sovietų viešpatavimas nebuvo dėkingas baltarusių nacijos formavimuisi. Galima sutikti ir su gana ciniška nuomone, kad baltarusiai nespėjo iš etnoso tapti nacija, mūsiškai tariant, visaverte tauta. Visgi apdairesni analitikai mus įspėja, kad tauta gali susiformuoti ir šiandien. Iš tiesų – net aršiausi Aleksandro Lukošenkos oponentai ėmė jam ploti išgirdę, kaip jis išplūdo savo didžiausią draugą V.Putiną, pasiūliusį jam jungtis į didžiąją Rusiją gubernijos teisėmis. Paradoksalu, bet dabartinės baltarusių tautos formavimasis vyksta tik šiandien, kaip tik A.Lukašenkos valdymo metais. Įdomu, kokia ji bus?

* * *

Mes ilgai buvome likimo broliai. Moderniųjų (kalbine prasme) lietuvių ir baltarusių tautų formavimasis prasideda XIX a. antrojoje pusėje. Po patekimo į Rusijos sudėtį Peterburgo valdininkai net girdėti nenorėjo apie kažkokią baltarusių tautą. Nors raštai baltarusių kalba ir nebuvo uždrausti, tačiau carai ją laikė tik rusų kalbos dialektu.

Istorijos specialistai savo darbuose įrodinėja, kad 1917 metų išvakarėse baltarusių nacionalinis judėjimas buvo ne menkesnis už lietuviškąjį. Tik kraštui nepasisekė geopolitiškai. Jis atsidūrė tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos karo girnų, o atsikūrusi Lenkijos valstybė, kaip ir visai neseniai carinė administracija, nieko apie baltarusių tautą ir valstybę žinoti nenorėjo ir siekė atkurti Žečpospolitą su 1772 metų sienomis. Visgi lietuviai, kad ir laikinai netekę Vilniaus, atsilaikė, o Baltarusijos Liaudies Respublika, paskelbta 1918 m. kovo 25 d., gyvavo labai neilgai ir tapo godžių didžiųjų kaimynų grobiu.

Antras svarbus veiksnys ir didžiausia tragedija baltarusiams buvo XX a. ketvirtasis dešimtmetis. Ignoruojant didžiąsias stalinines represijas, neįmanoma paaiškinti visos tolimesnės Baltarusijos istorijos iki pat šių dienų. Kaip tik maždaug apie 1930 metus, po neilgos „baltarusizacijos“, patikėję melagingais bolševikų pažadais apie socialistinį valstybingumą, į ją iš emigracijos grįžo dauguma baltarusių šviesuolių. Grįžo vien tam, kad pradingtų didžiųjų represijų gaisre. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios baltarusių inteligentija buvo beveik fiziškai nušluota. O tie, kurie liko gyvi, buvo arba moraliai sulaužyti, arba labai persigandę. Apie kokią nors tautinės savimonės plėtotę nebuvo nė kalbos.

Tokia sovietinio (rusakalbio kosmopolito) žmogaus kūrybos stadija Baltarusijoje išbuvo iki pat gorbačiovinės perestroikos laikų. Uždarius baltarusiškas mokyklas, gimtąją kalbą daugeliui pakeitė gana panaši rusų kalba. Baltarusių kalba tapo neprestižinė, ją vartojo vis mažiau žmonių. Taip praėjo keli dešimtmečiai, pasikeitė kartos, pasikeitė ir žmonių mąstymas. Yra tekę skaityti vieną straipsnį, kuriame rašoma, kad maždaug apie 1985 metus knygų baltarusių kalba (pavadinimų) Baltarusijos SSR vienam gyventojui vidutiniškai buvo išleidžiama dešimt kartų mažiau nei kaimyninėje Lietuvos SSR buvo išleidžiama knygų lietuvių kalba. Iškalbingas faktas!

Taigi trečiuoju ir ne mažiau svarbiu momentu, siekiant suvokti baltarusių tragediją, reikia laikyti totalinį nutautinimą. Ir jis apėmė ne tik kalbos vartojimą, bet ir tautos žiedo sunaikinimą. Baltarusijoje sukurta tokia sovietinė liaudis, kuri prarado savo kalbą, tautinę savimonę ir istorinę atmintį. Ir čia kaip perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo SSRS suirimas!

* * *

Todėl ir po 1991 metų nei pilietinės, nei tautiškai susipratusios visuomenės negausiems baltarusių patriotams kurti nesisekė. Greičiau priešingai – aktyvi forsuota baltarusizacija, kai staiga buvo pabandyta visur įbrukti baltarusių kalbą, kurią daugelis dar mokėjo, bet kuria nekalbėjo, sukėlė žmonių nepasitenkinimą. Pustrečių parlamentinių Baltarusijos istorijos metų sutapo ir su planinės ekonomikos griūtimi, ir su ženkliai pablogėjusiomis pragyvenimo sąlygomis. Kaip tik šiuo nepasitenkinimu ir pasinaudojo A.Lukašenka, laimėjęs prezidento rinkimus 1994 metais.

Toliau viskas ėjosi daug paprasčiau. 1996 metų referendumas išplėtė Prezidento galias, grąžino rusų kalbos teises, panaikino privačią nuosavybę dirbamai žemei ir pan. Šiandien jau nieko nebestebina tai, kad baltarusiškų mokyklų neliko nė viename didesniame šalies mieste, visi buvę opozicijos atstovai – užsienyje, dingo arba sėdi kalėjime už sufabrikuotus ūkinius nusikaltimus.

Kaip tai buvo pasiekta? Technologijos gana paprastos, bet efektyvios. Į jas žengta lėtai, žingsnis po žingsnio naikinant bet kokius demokratijos likučius. Kartu toks kryptingas pilietinių laisvių (dabar teliko tik kelios ir labai neįtakingos partijos) ribojimas derintas su aukšto lygio demagogija. Prezidentas, atėjęs į valdžią su liaudies gelbėjimo šūkiu, ir šiandien daug važinėja po šalį, apžiūri įmones, rūpinasi sėja ir rugiapjūte kolūkių laukuose, skatina ir baudžia kolūkių ir gamyklų vadovus, vienus pagirdamas, kitus nepatingėdamas ir į kalėjimus pasodinti. Daugeliui baltarusių patinka toks vadovas, „kovojantis“ su korumpuotais apsivogusiais pareigūnais. Prezidento įvaizdį palaiko ir valstybinis radijas bei televizija (komercinių kanalų, išskyrus retransliuojamus rusiškus, čia nėra), nuo ryto pasakojantys apie šalies vadovo darbus ir rūpinimąsi savo pavaldinių gerove. Tautai mobilizuoti sumaniai išnaudojamas ir „priešų apsupties“ šūkis. Kiekvieną vakarą po valdiškos panoramos būna ideologinė penkiaminutė-priedas, kuriame piliečiams aiškiai ir paprastai išdėstoma apie klastingų priešų kapitalistų planus, nukreiptus prieš A.Lukašenką, bei kartais papasakojama, kaip pasunkėjo kaimynų gyvenimas, jiems įstojus į ES.

* * *

Ar gali kaip nors Lietuva daryti įtaką savo kaimynės ateičiai? Žinoma, kad gali, nors Baltarusijos neverta lyginti su kitomis buvusios SSRS respublikomis. Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos istorinės paralelės irgi yra Baltarusijos nenaudai. Vakarinėje Ukrainos dalyje buvo stiprūs unitai, išsilaikę ten iki 1946 metų, o Baltarusijoje jie buvo išnaikinti dar XIX a. pirmojoje pusėje. Nuo tada krašte nusistovėjo lenkų (katalikų) ir rusų (stačiatikių) pusiausvyra. O tokia alternatyva nenumatė baltarusiško valstybingumo. Be abejo, Vakarų Baltarusija, prieškariu 20 metų išbuvusi Lenkijos sudėtyje, išlaikė tam tikrų, sakytume, vakarietiškumo požymių. Tačiau jie yra pernelyg silpni ir per 50 metų išblukę, kad galėtų daryti kokį nors veiksmingesnį poveikį visam šalies politiniam klimatui. Ir net lenkų šalyje yra tik apie 300 tūkst. tarp 9,5 mln. gyventojų. Bet net čia įtarusis A.Lukašenka įžiūri grėsmę savo visavaldystei. Tai patvirtina ir vietos lenkų organizacijų persekiojimai.

Ir visgi lenkai nenuleidžia rankų. Jie žada kurti opozicinę radijo stotį. Pagirtina ir viena iš konstruktyviausių idėjų. Tik ar tą stotį tikrai girdės tie, kuriems ji bus skirta?

Atsargiau reikėtų žiūrėti ir į baltarusių jaunimo demokratines pažiūras. Neseniai per vieną dieną jis spėjo Vilniuje pasižymėti dukart. Ryte jaunuoliai neva protestavo prieš A.Lukašenką prie Baltarusijos ambasados, o vakare sukėlė riaušes po draugiškų futbolo rungtynių. Kaip tai suprasti? Manyčiau, kad piketą organizavo savo dėstytojus mėgstantys vietiniai studentai, o peštynėse dalyvavo paprasčiausi svečiai chuliganai. Ką jie turi bendra su demokratiniu judėjimu?

Tad ar reikia padėti baltarusių opozicijai? Atsakymas teigiamas. Tačiau neturime užmiršti, kad daugelis baltarusių patriotų, netgi gyvenančių Lietuvoje ir turinčių galimybę pasireikšti žiniasklaidoje, yra ryškiai antilietuviškai nusiteikę. Į šį faktą spaudoje jau seniau yra atkreipę dėmesį istorikai E.Gudavičius bei T.Baranauskas. Ar nenukirsime šakos, ant kurios sėdime? Todėl tokiems svaičiojimams apie neva nelietuvišką Vilniaus miestą ar grynai baltarusišką LDK pradžią reikia duoti deramą atkirtį. Net ir tiems, kurie vaizduoja kovotojus už demokratiją. Juk netgi Baltarusijos liaudies fronto lyderis Z.Pozniakas, dabar gyvenantis užsienyje, dar prieš dešimtmetį viename savo programinių straipsnių yra rašęs, kad būtina sukurti didžiąją Baltarusiją, surenkant į vieną valstybę visas baltarusiškas žemes, t.y. Balstogę, Smolenską, Daugpilį ir... Vilnių. Jis žadėjo atgauti tas teritorijas per tarpvalstybines derybas! Ar tokios fantazijos negali būti atsarginiu Kremliaus geopolitinės strategijos variantu? O jūs ar norėtumėte bendrauti su kaimynu, kuris nori „išsidėrėti“ iš mūsų Vilnių?

Atsargiau reikėtų vertinti ir tariamai visuotinį baltarusių priešiškumą savo šalies vadovui. A.Lukašenka nėra taip keikiamas savo šalyje, kaip gali iš šono pasirodyti kokiam amerikiečiui ar britui. Jį tebemyli dauguma vyresnio amžiaus piliečių, vertinančių išorinį (nors ir pusiau elgetišką) stabilumą. Šalyje labai populiari patarlė: „Kad tik karo nebūtų“. Atseit iškęsime viską... Ar nebus čia taip, kaip atsitiko Irake, kur demokratijos misija buksuoja, o S.Huseiną teisiantys teisėjai dabar kažkaip vengia pasirašyti mirties nuosprendį ir vis kaišioja jį savo kolegoms.

* * *

Baltarusija yra šalis, kurioje niekada nebuvo jokių tikrų revoliucijų. O tos, kurios visgi ten įvyko, būdavo dažniausiai eksportuotos. Skeptikai čia mums tuoj pat prikištų ir Lietuvą, tačiau mes nors sugebėjome įvykdyti „dainuojančią revoliuciją“ 1989-1991 metais, Minske buvo palyginti ramu, o Sovietų Sąjungos subyrėjimas ten sutiktas su nuostaba. Nepriklausomybė partinei nomenklatūrai pati nukrito į rankas kaip tas nunokęs obuolys...

Be abejo, revoliucija, kad ir kokios spalvos ji būtų, Baltarusijoje galima. Tik ji įvyks kitą dieną po revoliucijos Rusijoje. Tokia yra liūdna labiausiai nusovietintos SSRS respublikos realybė. Šioje valstybėje tegalimas valdžios pasikeitimas viršūnėse, paprastai vadinamas rūmų perversmu. Todėl bet kokie svarstymai apie galimas revoliucines permainas nieko neverti. Beje, praeitame dešimtmetyje teko skaityti vieno baltarusių opozicijos atstovo pranašystes, kad ankonstitucinis A.Lukašenkos režimas žlugs per artimiausius dvejus trejus metus. Ir ką gi? A.Lukašenka baigia savo antrąją prezidentinę kadenciją ir net gavo iš liaudies „leidimą“ kelti savo kandidatūrą trečiajai. O kur tie anų laikų pranašai? Apie juos šiandien nei girdėti, nei regėti. Dauguma jų sėdi užsienyje ir juos remia įvairūs demokratiniai fondai. Tačiau revoliucijos nedaromos užsieniuose... Pačioje Baltarusijos visuomenėje kol kas nematyti jokio permainų poreikio. Ji nėra joms pasirengusi, sąlygos giluminiams pokyčiams nesubrendusios, o A.Lukašenka neturi savo kalibro oponentų. Perfrazuojant vieną amerikiečių profesorių, išvytą iš Minsko ir dabar dalijantį naiviai juokingus interviu Vilniuje, šiuo metu už Lukašenką niekas neguldytų galvos, bet ir tam, kad jo neliktų, irgi niekas neguldys galvos.

Baltarusija yra šalia, vos per pora kilometrų nuo didžiulės Medininkų pilies griuvėsių prasideda visai kitas pasaulis. Kad ir ką mes sakytume, ji yra ir bus mūsų artimiausia kaimynė. Ir jos alsavimas visada bus juntamas mūsų gyvenime ir politikoje, nors baltarusiais šiandien užsirašę tik 43 tūkst. Lietuvos gyventojų. Pradedant nuo baltarusių, turinčių daugybę giminių Lietuvoje (ir ne tik pavilnio kaimuose), ir baigiant Seimo nariu V.Stankevičiumi, užimančiu atsakingo Seimo komiteto vadovo postą ir neseniai pasiūliusio atšaukti lietuvių karius iš Irako.

Baltarusija tebegyvena posovietiniu letargo miegu ir dūsauja dėl buvusios „deržavos“ (SSRS) suirimo. Mums tenka bendrauti su pasyvia, pilietiškai ir politiškai neišprususia (netgi lyginant juos su nūdienos pasimetusiais lietuviais) bei tik pradedančia tautiškai busti visuomene, be viso to, dar įbauginta ekstravagantiško šalies vadovo elgesio. Taigi nieko panašaus į įvykius Gruzijoje ar Ukrainoje nebus. To neturi pamiršti mūsų politikai, politologai, žurnalistai, kultūrininkai ir visuomenininkai, dažnai bandantys savo kaimynus vertinti pagal Vakarų Europos realijų klišes!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija