Informacinis karas: Rusijos užmačios ir NATO tylėjimas

prof. Raimundas Lopata

Rusijos kurstomas informacinis karas dėl Lietuvoje nukritusio jos naikintuvo leidžia manyti, kad santarvininkų saugomos oro erdvės pažeidimas buvo iš anksto planuotas veiksmas, kuriuo norėta diskredituoti NATO gynybinio „skėčio“ patikimumą. Taip Eltai tvirtino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. Raimundas Lopata.

Rusijos naikintuvo skrydis virš Lietuvos – atsitiktinumas ar veikiau iš anksto planuotas veiksmas?

Tokio pobūdžio įvykius įprasta vertinti dviem kampais – arba kaip atsitiktinumus, arba pasitelkiant „sąmokslo teorijas“. Šioje istorijoje gali būti visko. Tačiau prasidėjęs informacinis karas, atrodo, yra puikiai surežisuotas. Tai svarus argumentas manyti, kad akcija buvo suplanuota. Gal tik baigėsi ji ne taip, kaip turėjo baigtis. Svarbus ne tiek pats incidentas, kiek tai, ką jis atskleidžia. O atskleidžia jis Lietuvos padėties „jautrumą“ – vieną iš argumentų stojant į NATO. Tai kaip tik ir yra viena iš prasidėjusio informacinio karo krypčių. Šis karas nukreiptas į NATO gynybinio „skėčio“ patikimumą, siekiant sukelti dėl jo abejonių. Jei naikintuvo skrydis įvyko pagal iš anksto parengtą planą, tai tenka pripažinti, jog tam tikrų tikslų pasiekti pavyko. Vis labiau aštrėja diskusija tarp dviejų valstybių, kuri, kita vertus, pažintiniu atžvilgiu nėra blogas dalykas. Tai gera proga Lietuvos politikams dar kartą paaiškinti, kas yra NATO, kas yra oro policija, koks santykis tarp Lietuvos kariuomenės ir NATO karo pajėgų. Maža to, Jurbarko teisėtvarkos pareigūnai savo veiksmais parodė idėjos, kad rusai daugiau čia savo nuožiūra neskraidys, gyvybingumą. Taigi incidentas tapo dar vienu išbandymu, rodančiu, kaip žiūrime į savo valstybę, ir patvirtinančiu, jog turime stuburą.

Problema – kaip prasidėjęs informacinis karas toliau veiks Lietuvos ir Rusijos santykius. Vargu ar galėsime gražiai kalbėti apie Rusijos patikimumą ir prognozuojamumą. Vadinasi, Rusijos veiksnys toliau vaidins itin jautrų vaidmenį Lietuvos užsienio politikoje ir svarbiausia – vidaus politikoje.

Ar dėl Rusijos naikintuvo pasiskraidymo po Lietuvą didesnė kaltė tenka NATO oro policijai, ar vietos pajėgoms?

Tai veikiau klausimas specialistams – mes neturime išsamios informacijos, o ta, kuria disponuojame, yra gana prieštaringa. Šiomis aplinkybėmis svarbu ne tiek tai, kas kaltas, kiek tai, kaip reaguojama į susiklosčiusią padėtį. Rusija gavo gerą progą pademonstruoti savo jėgą. Galima įvairiai interpretuoti tą demonstravimą – kaip buvusios didžiosios valstybės, praradusios ankstesnį statusą, kompleksų išraišką arba kaip nuoseklią prieš keletą metų prasidėjusios Lietuvos diskreditavimo kampanijos tęsinį. O gal tokią Rusijos reakciją paskatino savotiška tyli mūsų sąjungininkų reakcija?

Kaip vertinate šią tylią NATO reakciją? Susidaro įspūdis, kad Lietuva palikta viena aiškintis santykius su Rusija.

Sprendžiant iš NATO reakcijos, iš tikro bandoma kuo labiau nužeminti susiklosčiusios padėties rangą – paversti incidentą paprastu atsitiktiniu įvykiu, kuris neturėtų didinti įtampos iki pavojingos diplomatinio konflikto ribos. Tai dar kartą parodo, kad Vakaruose dominuojantis požiūris į Rusiją yra pernelyg švelnus. Manoma, kad tokia tyli reakcija padės vadinamajam pragmatiniam bendradarbiavimui ar bent jau jam nekliudys. Kitaip tariant, Vakarai nerado optimalaus santykio su Rusija.

Kaip manote, ar NATO reakcija būtų tokia pat pragmatiška ir tyli, jei Rusijos naikintuvas imtų skraidyti virš Didžiosios Britanijos ar Olandijos?

NATO valstybėse, sprendžiant kad ir iš Danijos reakcijos, kai jos naikintuvai pakilo į orą, tokio incidento apskritai nebūtų buvę. Maža to, susidaryti tokiai padėčiai nebūtų leidę patys rusai.

Kokių akibrokštų Lietuva dar gali laukti iš Rusijos artimiausiu metu?

Pastaruosius keletą metų sustiprėjo Rusijos informacinė ataka. Ši valstybė turi ir energetikos instrumentų, kurie leidžia imtis šantažo.

Rusijos energetinė diplomatija duoda vaisių. Rusų ir vokiečių susitarimas dėl dujotiekio tai, matyt, patvirtina. Ar Lietuva tolydžio nevirsta nesavarankiška, priklausoma nuo Rusijos valstybe – „limitrofu“, kaip Baltijos šalys vadintos Rusijoje prieškariu, – nepaisant narystės Europos Sąjungoje (ES) ir NATO?

Tai visai tikėtinas raidos scenarijus. Tačiau energetikos klausimas yra šiek tiek sudėtingesnis – kad ir dujotiekio atveju. Diskusijose dėl dujotiekio, kuris būtų nutiestas Baltijos jūros dugnu, galima išskirti dvi pozicijas.

Viena – dejuoti ir sakyti, jog netekome didelės pinigų sumos, kuri būtų prieinama, jei dujotiekis būtų tiesiamas kitaip. Dėl tokio nesugebėjimo kaltinama šalies diplomatinė tarnyba ir visas pastangų esą šykštėjęs valstybės politinis elitas. Kartu kritikuojami mūsų partneriai Vakaruose, pasiryžę „žaisti“ su Rusija, kad ir lipdami per savo partnerių galvas.

Tačiau egzistuoja ir kita nuomonė. Ji leidžia kelti klausimą taip: kodėl vis dėlto mes priešinomės Rusijos bandymams įsitvirtinti Lietuvoje vadinamųjų „koridorių“ pagalba? Kodėl taip priešinomės rusiškajam kariniam tranzitui? Ar dujotiekio tiesimas per Lietuvos teritoriją, kai vamzdis nepriklauso Lietuvai, nebūtų dar vienas toks „koridorius“? Jei taip, tai kam stengtis kovoti dėl kitokios dujotiekio koncepcijos?

Vėl susiduria dvi politinės linijos, kurios vyrauja Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės pradžios – aklas pragmatizmas ir bandymas tą pragmatizmą derinti su platesnio pobūdžio nacionaliniais interesais.

Santykio tarp pragmatizmo ir platesnių nacionalinių interesų problema mūsų politikoje vis dar neišspręsta. Galiausiai jos sprendimas priklauso ne tik nuo mūsų pastangų, bet ir nuo mūsų sąjungininkų bei kaimynų elgesio.

Nereikia guosti savęs mintimi, kad narystė ES ir NATO palaidos geopolitines tendencijas, kurios niekur nedingo ir toliau gyvuoja. Reikalingas kryptingesnis ir gilesnis požiūris į šias problemas. Emociniai atsakymai nepadės.

Kokie yra Lietuvos nacionaliniai interesai Rusijos energetinės diplomatijos akivaizdoje? Ar turime susitaikyti su energetine priklausomybe nuo Rusijos?

Nebūtinai. Vienas iš galimų scenarijų – alternatyvų paieška. Ji būtų labai panaši į tuos geopolitinius ir energetinius žaidimus, kuriuos žaidžia Rusija. Tie žaidimai brangiai kainuoja, nes jie paremti geopolitine, o ne ekonomine logika.

Ar Lietuva politiškai pajėgi mokėti reikiamą kainą?

Akivaizdu, jog kol kas nėra pajėgi. Kitas klausimas – ar ji apskritai kada nors bus pajėgi? Galbūt tas momentas jau pražiopsotas? Juk alternatyvų paieška buvo skelbiama esanti prioritetas kone visą nepriklausomybės laikotarpį. Kita vertus, kai kalbame apie energetinę priklausomybę nuo Rusijos, turime neišleisti iš akių su energetika susijusių technologinių procesų. Šiuo požiūriu priklausomybė yra abipusė. Žinoma, remdamiesi geopolitine logika, rusai gali daug ką aukoti, kad pasiektų savo tikslų. Tačiau technologiniai procesai, pavyzdžiui, tiekiant dujas, gali nepaklusti geopolitinei logikai. Kitaip tariant, jeigu Lietuvai nebus tiekiamos dujos, rusai bus priversti jas leisti į orą – dėl technologijos ypatumų.

Kitokia padėtis yra tiekiant elektros energiją, tačiau esame sujungti bendrame tinkle, ir nežinia, kaip vienos iš tinklo grandžių pašalinimas veiktų visą sistemą. Taigi abipusis priklausomybės ryšys egzistuoja, šiek tiek amortizuodamas mūsų priklausomybę nuo energetikos resursų iš Rytų.

Tačiau Rusija, aukodama savo ekonominį interesą dėl geopolitinio, praranda, ko gero, daug mažiau negu Lietuva?

Vis dėlto abejočiau, ar daug mažiau, jei galvojame apie tolesnę perspektyvą, o ne trumpalaikę naudą. Nepaisant dabartinės tikrovės, Rusijos politinis elitas galvoja apie ilgalaikę perspektyvą – apie savo valstybės pajėgumą išlikti didžiųjų valstybių gretose.

Prisitaikymo prie tarptautinės aplinkos scenarijai kelia Rusijai nerimą. Nepaisant išorinio jos autoritarizmo stiprumo, galima kalbėti ir apie jai gresiančią politinę krizę. Ji kol kas nėra akivaizdi, bet, daugelio stebėtojų nuomone, ji užprogramuota. Rusija nuolat ieško optimalaus santykio su tarptautine aplinka. Adaptacija jai labai sunkiai sekasi – tai rodo ir naikintuvo istorija. Ši valstybė dažniausiai žengia lengviausiu keliu, rinkdamasi konfrontaciją kaip problemų sprendimo būdą, tarnaujantį tiek užsienio, tiek vidaus politikos tikslams.

Kuo Vokietijos ir Rusijos suartėjimas gresia Lietuvos interesams?

Lietuvos ir visų Baltijos valstybių interesas – būti tam tikra geopolitine sąsaja tarp Vokietijos ir Rusijos. Šiuo atžvilgiu visą laiką vyksta kova atsakant į klausimą – ar galime būti ta sąsaja, ar Maskvai ir Berlynui tarpininkų nereikia?

Dar viena senos ir prieštaringai vertinamos „tilto tarp Rytų ir Vakarų“ sampratos atmaina?

Nebūtinai tai šimtaprocentinė „tilto“ koncepcija. Nors, žinoma, galima ją pritaikyti ir minėtai geopolitinei sąsajai. Tačiau šiuo atveju kalbame apie tam tikrus bendrus interesus, galinčius atitikti ir rusų, ir lietuvių, ir vokiečių nacionalinį interesą. Vienas pavyzdžių – Kaliningrado srities integravimas į Europą. Esama ir kitų bendro sutarimo reikalaujančių iššūkių.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2005 "XXI amžius"