Jis tikėjo, kad gėris nugalės
Jonas KRONKAITIS,
atsargos generolas majoras
Esu dėkingas, kad mano paskutinieji metai JAV
karinėje tarnyboje sutapo su prezidento Ronaldo Reigano pirmos kadencijos
laikotarpiu, kai jis buvo mūsų vyriausiasis kariuomenės vadas. Galiu
drąsiai teigti, kad tai buvo man, kaip karininkui, tiek ideologiniai,
tiek moraliniai patys geriausi metai mano karinėje tarnyboje. Nemanau,
kad praeitame šimtmetyje JAV buvo kitas prezidentas, pelnęs didesnę
pagarbą kaip šis vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis savo elgesiu
ir pavyzdžiu buvo ir lieka etalonas visų laikų pasaulio lyderiams
siekti.
Prezidentas R.Reiganas matė pasaulį kaip ideologinę
kovą: vienoje pusėje komunizmas, kitoje tautos, tikinčios laisve,
atsakingos už tvarką visuomenėje. Jo Amerikos vizija buvo kupina
optimizmo. Būdamas pats tvirtai tikintis, jis kartą pasakė: Dievas
yra sudaręs kiekvienam iš mūsų šioje žemėje planą ir tikslą.
R.Reiganas tikėjo Dievo valia. Jis tikėjo, kad
gėris nugalės blogį, ir nelaukė kaip kiti savaime kylančių pokyčių,
bet, siekdamas įgyvendinti tikslą, veikė ryžtingai. Jis nebijojo
vadinti Sovietų Sąjungą blogio imperija, kokia ji iš tikrųjų ir
buvo. Prezidentas 1987 metais kreipėsi į M.Gorbačiovą šiais labai
paprastais žodžiais, bet konkrečiai, nes tai buvo jo būdas: Pone
Gorbačiovai nugriauk tą sieną. Siena moralinės tiesos neatlaikė,
ir sugriuvo.
Prieš tapdamas JAV prezidentu (1975-1979 m.) jis
dažnai kreipdavosi į tautą per radiją ir kalbėdavo įvairiomis temomis
ir dažnai apie komunizmo padarytą žalą žmonijai. R.Reiganas komunizmą
ir jo piktus darbus įvertino daug anksčiau už daugumą kitų lyderių
Vakaruose. 1977 metų lapkritį skyrė visą radijo laidą savo klausytojams
supažindinti su komunizmo žiaurumais ir klasta. Tada, kai daugelis
ištisus metus kaltino nacius lenkų karininkų žudynėmis Katynės miške,
R.Reiganas šioje radijo laidoje atskleidė tiesą ir įvardijo tikruosius
nusikaltimo vykdytojus. Jis kalbėjo apie memorialo atidengimo ceremoniją
viename Anglijos miestelyje ir aiškino savo klausytojams, kad po
nesėkmingų kelerių metų derybų su Didžiosios Britanijos vyriausybe,
kuri nenorėjo, kad memorialas Katynės miško aukoms būtų išvis statomas,
pagaliau buvo leista memorialą statyti mažose kapinėse nežymiame
Anglijos miestelyje. Lordas Osvaldas, kuris tyrė šį neapsakomai
žiaurų įvykį ir įvardijo tikruosius kaltininkus komunistus, savo
kalboje memorialo atidengimo ceremonijos proga pasakė: Svarbi yra
akmenyje iškalta 1940 metų data, kuri dar kartą įrodo tikrąjį nusikaltėlį,
kurį tik kaltieji, kvailiai ir niekšai vis dar nori neigti. R.Reiganas
pabrėžė, kad šioje ceremonijoje nedalyvavo nei Didžiosios Britanijos
vyriausybės, nei Anglikonų Bažnyčios atstovai. Jis sakė: Iš 42
ambasadorių, pakviestų į memorialo atidengimą, tik septynios nedidelės
valstybės atsiuntė atstovus ir tik viena didelė valstybė. Jūs didžiuositės,
esu tikras, sužinoję, kad tai buvo JAV. Manau, tai parodo principingą
žmogų, kuris vertina teisybę aukščiau už politinį pragmatizmą.
R.Reiganas rašė, jog komunizmas nėra nei ekonominė,
nei politinė sistema, bet beprotystės forma iškrypimas. Ir klausė:
Prieš jai dingstant, kiek ji dar skurdo atneš? Žmonija išgyveno
įvairias ligas ir marus, ar išgyvens ir komunizmą? Kai liga, kaip
komunizmas, tęsiasi daugiau nei pusšimtį metų, reikia prisiminti,
kokia ji iš tikrųjų žiauri. Turime prisiminti, kad viena ligos išraiška
yra jos vaidmainiškumas. Pavyzdžiui, jeigu jūs ir aš Amerikoje padėtume
prie mūsų sienų minas, apsuptume šalį spygliuota viela ir pastatytume
kulkosvaidžiais ginkluotus sargybinius, kad niekas iš valstybės
nepabėgtų, vargu ar kas nors tai įvertintų kaip žmonių išlaisvinimą.
1978 metais R.Reiganas kalbėdamas per radiją retoriškai
klausė: kodėl pabėgėliai iš komunistinės represinės sistemos, patyrę
didžiausius žiaurumus, nėra išgirsti taip, kaip tie, kurie patyrė
nacių bei fašistų žiaurumus? Jis tvirtino, kad komunizmo brutalūs
nusikaltimai prieš žmoniją buvo ne ką menkesni už Hitlerio.
Nors JAV prezidentas suprato komunizmą ir visą
tos sistemos nežmoniškumą, jis tikėjo, kad gėris laimės. Jis buvo
įsitikinęs, jog laisvų žmonių moralinė jėga yra jų stipriausias
ginklas. Kalbėdamas apie šaltojo karo įtampą bei konfrontaciją sakė:
Mes turime būti pasiryžę daryti tai, kas yra teisinga. Menkesni
lyderiai ieškotų kompromiso su blogiu.
R.Reiganas tikino, kad JAV moralinis šaltinis
yra šeima. Nėra gyvybiškai svarbesnės institucijos mūsų tautos
išlikimui kaip Amerikos šeima. Per meilę, mokymą, discipliną ir
pavyzdį mes įgauname iš mūsų tėvų vertybių, kurios nulems mūsų privatų
ir visuomenišką gyvenimą. Darbas ir šeima yra mūsų gyvenimo centras,
laisvo žmogaus orumo pagrindas.
Šis iškilus lyderis ne tik atpažino blogį, koks
jis yra iš tikrųjų, bet dėl moralinių principų ryžosi jį nugalėti
ir palaidoti, kad pusei pasaulio daugiau skurdo neneštų ir Dievo
duotą žmogui laisvę grąžintų. Tai buvo taurus žmogus, kuris mylėjo
savo šeimą, savo tautą ir savo valstybę daugiau už garbę ar turtą
ir džiaugėsi paprastu gyvenimu savo sodyboje.
Sužinojęs savo ligos diagnozę, R.Reiganas 1994
metais kreipėsi paskutiniu laišku į tautą šiais žodžiais: Kai Viešpats
pašauks mane į savo namus, paliksiu šią mūsų šalį su didžiausia
meile ir amžinu optimizmu jos ateičiai. Dabar pradedu kelionę, kuri
mane ves į mano gyvenimo saulėlydį. Žinau, kad JAV visuomet lauks
šviesi aušra. Dėkoju jums, mieli draugai. Telaimina jus Dievas.
Šviesus R.Reigano atminimas išliks ir mūsų širdyse
su didžiausia pagarba ir dėkingumu.
Kalba, pasakyta rugsėjo 18 dieną atidarant
Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką.
© 2005 "XXI amžius"
|