Sunkus kelias į demokratiją
Petras KATINAS
Irako prezidentas Džalialis Talabanis pareiškė,
jog naujoji Irako konstitucija, tiksliau, jos projektas, bus parlamento
patvirtintas, o visuotinis referendumas dėl konstitucijos priėmimo
įvyks spalio mėnesį. Kai kurie politikos specialistai ir ekspertai
tokį Irako prezidento optimizmą vertina gana atsargiai ir laukia
naujų teroro išpuolių bangos. Bet Irako žmonės buvo taip pat gąsdinami
ir prieš sausio 30 dieną įvykusius visuotinius parlamento rinkimus.
Tada Irako teroristų lyderis jordanietis Abu Musabas az Zarkavis
pareiškė, kad rinkimų dieną parengtas planas susprogdinti 150 sprogmenų
prikimštų automobilių, o 250 teroristų mirtininkų visiškai pasirengę
nubausti netikėlius amerikiečius ir su jais bendradarbiaujančius
irakiečius išdavikus.
Nepaisant tų grasinimų, rinkimai Irake įvyko.
Į naują Irako parlamentą buvo išrinkta 275 deputatai. Jame daugiau
kaip pusę vietų turi Irako šiitai, o sunitai, kurių lyderiai ragino
boikotuoti rinkimus, gavo 17 vietų, 75 mandatai teko buvusio Sadamo
Huseino persekiotiems kurdams. Kurdų aljansas šventė pergalę dar
ir todėl, kad Irako prezidentu buvo išrinktas kurdas Dž.Talabanis.
Beje, kaip skelbė pasaulio žiniasklaida, po to, kai amerikiečių
karinėje bazėje saugomam ir dabar teisiamam buvusiam Irako diktatoriui
S.Huseinui buvo parodyta vaizdajuostė, kaip vyko prezidento rinkimai
naujajame Irako parlamente, buvusį diktatorių ištiko šokas. Jis
negalėjo patikėti savo akimis, kad Irako prezidentu tapo kurdas.
Tai yra, atstovas tos tautos, kurią jis žiauriai persekiojo ištisus
savo valdymo dešimtmečius.
Nesibaigiant teroro aktams Irake, pravartu prisiminti
šios šalies demografines problemas. Sudėtingi politiniai procesai,
vykstantys Irake po amerikiečių, britų ir jų sąjungininkų karinės
operacijos nuverčiant Huseino režimą, glaudžiai susiję su tos šalies
demografiniais ypatumais, nacionalinėmis ir religinėmis problemomis.
Tą problemų kamuolį gana tiksliai įvertino vienas vokiečių politologas.
Jo žodžiais tariant, kurdai, kurie S.Huseino laikais buvo žiauriai
engiami ir žudomi, dabar pirmą kartą turi Irako valstybės vadovą
iš savųjų. Tačiau ir dabar yra nemažai abejojančių, ar Dž.Talabaniui
pavyks rasti bendrą kalbą su šiitais, nors jie ir gavo premjero
postą. Taip pat labai sunkiai pavyksta įtraukti į valdžios struktūras
sunitus, vieną didžiausių pagal dydį ir reikšmę Irako gyventojų
grupę.
Pagal 2005 metų pradžios duomenis, Irake dabar
gyvena 24,5 mln. gyventojų. Apie 80 proc. jų arabai, apie 15 proc.
kurdai. Taip pat Irako teritorijoje gyvena apie 3,5 mln. turkmėnų.
Tai yra trečioji pagal dydį etninė grupė. Be jų, dar yra palestiniečiai
23 tūkstančiai, armėnai apie 10 tūkst. bei kiti. Įdomu, jog,
pagal 1997 metų gyventojų surašymo duomenis, tada Irake gyveno 40
žydų!
Apie 90 proc. Irako gyventojų išpažįsta islamą,
tai yra pranašo Mahometo mokymą. Ne tik jo, bet ir vadinamųjų panašių
chalifų, kurių buvo keturi. Tai Abu Bakras, kuris tęsė Mohameto
mokymą po pastarojo mirties, ir vėlesnius jo pasekėjus Omarą, Osmaną
ir Ali. Štai dėl tų Mohameto įpėdinių ir vyksta dideli nesutarimai.
Šiitai, kurie sudaro daugiau kaip 60 proc. Irako
gyventojų, nepripažįsta trijų iš keturių pranašo pasekėjų, pripažindami
tiktai vieną iš jų imaną Ali ir jo palikuonis. Esą Ali buvo Mohameto
pusbrolis ar artimiausias padėjėjas, o svarbiausia vyriausiosios
pranašo dukters Fatimos vyras, iš kurios šeimos esą ir kilo visi
musulmonų pranašai.
Tuo tarpu sunitai, sudarantys tiktai 35 proc.
Irako gyventojų, laiko Ali tiktai vienu iš keturių lygiaverčių chalifų.
Beje, sunitų mokymą pripažįsta ir 15 proc. Irako kurdų.
Be to, Irake gyvena mažiausiai 750 tūkstančių
krikščionių (2,7 proc. gyventojų). Tarp jų, daugiau kaip 260 tūkst.
katalikų, beveik pusė milijonų chaldėjų vienos seniausių krikščionių
bendruomenės Rytuose atstovų. Kiti Irako krikščionys yra stačiatikiai,
maronitai, asiriečiai ir kt. Nepaisant to, kad Irako gyventojų daugumą
sudaro šiitai, valdžioje šioje šalyje visą laiką svarbiausias pozicijas
užėmė sunitai. Ir tada, kai Irakas priklausė Osmanų imperijai (nuo
XVII amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo ir britų valdymo metais,
ir monarchijos bei Huseino laikais). Bet labiausiai šiitai nukentėjo
vadinamosios socialistinės BAAS partijos valdymo metais. Todėl Vašingtonas,
pradėjęs karinę operaciją Irake nuverčiant S.Huseino režimą, tikėjosi,
kad Irako šiitų bendruomenė palaikys amerikiečius. Deja, dabar tuo
pasigirti Vašingtonas negali. Dar pernai kovo mėnesį Irako šiitų
ir sunitų bendruomenių vadovai paskelbė, jog pagrindinis abiejų
musulmonų bendruomenių tikslas kovoti prieš užsienio karius, esančius
Irake. Tačiau skelbta vienybė liko tiktai popieriuje. Jeigu šiitai
aktyviai dalyvavo Irako parlamento rinkimuose, tai sunitai juos
boikotavo.
Tuo tarpu Irako kurdai, kurių dauguma yra sunitai,
gyvenantys Šiaurės Irako naftinguose rajonuose palaikė amerikiečių
ir sąjungininkų karinę operaciją. Pastaruosius dešimt metų, po S.Huseino
pralaimėjimo pirmajame Persijos įlankos kare, teritoriją aplink
Erbilio ir Suleimanijos miestus kontroliavo Kurdistano patriotinė
sąjunga, vadovaujama dabartinio prezidento Dž.Talabanio, ir Kurdų
demokratinė partija su savo lyderiu Masudu Barzaniu. Jų abiejų ginkluoti
junginiai (pešmerga, po S.Huseino režimo žlugimo, užėmė Kirkuko
ir Mosulo miestus. Kurdų tikslas yra būsimojoje Irako federalinėje
valstybėje įkurti ir Kurdistano autonominę respubliką.
Tuo tarpu teroristiniai išpuoliai Irake nesiliauja
ir jiems galo nematyti. Ir aišku, tas visuotinis teroras, inspiruojamas
radikalių pasaulio islamistinių grupuočių, tokių kaip Al Qaeda
ir panašių, dar greitai nesibaigs. Ir jis, be abejo, dar labiau
padidėtų, jeigu amerikiečių ir jų sąjungininkų karinės pajėgos pasitrauktų
iš Irako. Beje, tą supranta ir naujieji Irako vadovai. Štai Irako
prezidentas Dž.Talabanis pareiškė, jog būtina, kad amerikiečių ir
jų sąjungininkų karinės pajėgos liktų Irake iki tol, kol nebus sukurtos
pajėgios teroristams atremti Irako ginkluotosios pajėgos. Tam, Dž.Talabanio
nuomone, prireiks dvejų metų. Amerikiečiai, savo ruožtu, pareiškė,
kad jau parengė 150 tūkst. Irako kariškių, kurie netolimojoje ateityje
sugebės atkurti ir apginti nacionalinį Irako saugumą. Tačiau Vašingtonas
vengia kalbėti, kada tai galėtų įvykti. JAV gynybos ministras Donaldas
Ramsfeldas į tokius klausimus, kada amerikiečiai paskelbs apie konkretų
savo karių išvedimo iš Irako grafiką, atsako paprastai: Mes neturime
vadinamosios savo karių išvedimo iš Irako strategijos. Mūsų strategija
vienintelė pergalės strategija.
Tuo tarpu Iraką ir toliau drebina savižudžių fanatikų
vykdomi sprogimai. Teroristai turi savąją strategiją ir ją vykdo.
Aišku, jeigu referendumas dėl būsimosios naujojo demokratinio Irako
konstitucijos įvyks kaip planuojama spalio mėnesį ir dauguma teroro
ir baimės iškankintų irakiečių pritars konstitucijos projektui,
islamo radikalams bus suduotas reikšmingas smūgis.
© 2005 "XXI amžius"
|