Ankaros rūpesčiai

Pastaraisiais metais palyginti rami Turkija tapo daugelio teroristinių atakų objektu. Puolami pirmiausia populiarūs šios šalies kurortai, kuriuose mėgsta lankytis ir poilsiauti daugelio Europos valstybių, taip pat Amerikos turistai. Ir Lietuvos turistai labai pamėgo Turkijos kurortus. Faktiškai daugumą teroristinių išpuolių Turkijoje vykdo kurdai. Turkijos kurdų problema labai panaši į Ispanijos baskų problemą, taip pat ir radikaliosios airių organizacijos IRA išpuolius Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pastaruoju metu airių radikalų išpuoliai labai sumažėjo, nes vis daugiau žmonių įsitikina, kad IRA, prisidengdama airių katalikų gynimu, iš tiesų su katalikybe neturi nieko bendra. Netgi prieš tris savaites IRA paskelbė paliaubas. Turkijos kurdai reikalauja savo nepriklausomos valstybės sukūrimo. Beje, kaip ir čečėnai Rusijoje. Tiktai niekas į tai nekreipia dėmesio. Aišku, negalima lyginti Ankaros veiksmų su tuo, ką daro Kremlius su čečėnais, vykdydamas visos tautos genocidą, nors panašumų ir yra.

Šiandien Turkija susidūrė su dviem problemomis, kurios ir sukėlė teroristinių išpuolių pagausėjimą. Pirmiausia kurdų problema pačioje Turkijoje. Antroji – labai suaktyvėję kurdai kaimyniniame Irake. Pastarasis faktorius kiekvieną dieną darosi vis pavojingesnis. Mat kurdai, po S.Huseino režimo žlugimo, gavo galimybę sukurti savo karines-politines struktūras Irako teritorijoje. Todėl Turkijos valdžia pagrįstai baiminasi, kad Irakas gali tapti teroristinių atakų prieš Turkiją placdarmu. Ir tam nerimui yra pagrindo. Situacija šiaurinio Irako rajonuose labai sunkiai kontroliuojama, todėl nemaža dalis ypač radikaliai nusiteikusių kurdų grupuočių Irake ir pačioje Turkijoje gali be didelio vargo suorganizuoti ginkluotus būrius kovoje dėl būsimos savo valstybės Turkijos teritorijoje.

Yra dar vienas pavojus, kurį sukelia labai nestabili politinė ir karinė padėtis pačiame Irake ir arabų pasaulyje. Islamo ekstremistai, tokie kaip „Al Qaedos“ teroristai, vadovaujami Osamos bin Ladeno, jau paskelbė savo veiksmų programą, kurioje vienas pagrindinių uždavinių – nubausti visas šalis, kurios bendradarbiauja su Vakarais. O Turkija ir priskiriama prie tokių valstybių. Nepaisant to, jog Turkija yra NATO narė, tačiau Aljansas vargu ar sugebėtų apginti savo narį nuo teroristinių išpuolių. Paprasčiausias to pavyzdys – Afganistanas. NATO pajėgos Afganistane dislokuotos jau seniai, tačiau kol kas taip ir nesugebėjo susitvarkyti su terorizmu. Dabar ne tiek Afganistanas, kiek Irakas tapo šalimi, kurioje susibūrė daugiausia teroristinių grupuočių. Yra pranešimų, kad „Al Qaedos“ štabas persikėlė iš Afganistano kalnų urvų į Iraką. Nors Irako kurdai ir vengia turėti bendrų reikalų su O.bin Ladeno mirtininkais teroristais, tačiau kai kurie Vakarų žvalgybų šaltiniai praneša, jog tarp Turkijos kurdų tokių ekstremistų esama.

Dar vienas rūpestis Turkijos vyriausybei – tai jos stojimo į Europos Sąjungą reikalai. Čia irgi ne viskas eina kaip sviestu patepta. Labai netikėtai Turkijos stojimo į ES atžvilgiu pakeitė savo poziciją Prancūzija. Iki šiol kaip tik Prancūzija buvo laikoma pagrindiniu Turkijos advokatu Europos Sąjungoje. Pats Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas ne kartą buvo pareiškęs palaikąs Turkijos priėmimą į ES.

Ir štai šiomis dienomis įvyko labai nelauktas posūkis. Prancūzijos ministras pirmininkas Dominikas de Vilpenas netikėtai pareiškė, kad spalio 3 dieną turinčios prasidėti ES ir Turkijos derybos dėl Turkijos stojimo į vieningąją Europą yra „neįmanomos“. Pasak Prancūzijos premjero, derybos prasidėti galėtų, bet tiktai tokiu atveju, jeigu iki spalio 3 dienos Turkija oficialiai pripažins Kipro respubliką. Tokią premjero poziciją palaikė ir prezidentas Ž.Širakas. Kaip praneša pasaulio informacinės agentūros, Ankara iš pradžių nepatikėjo tokiais pranešimais iš Paryžiaus. Bet kai jie buvo patikslinti, turkai dvi dienas svarstė, ką atsakyti prancūzams. Ir štai Turkijos ministras pirmininkas Erdoganas pareiškė, jog labai apgailestauja ir esąs nuliūdintas tokio Prancūzijos premjero pareiškimo. Taip pat Turkijos vyriausybės vadovas kategoriškai paskelbė: „Negali būti net kalbos apie kažkokias naujas sąlygas ir derybų atidėjimo dėl Turkijos stojimo į ES“.

Kai kurie Prancūzijos ir kitų šalių laikraščiai tokį Prancūzijos pozicijos pasikeitimą Turkijos narystės atžvilgiu vertina kaip vis labiau prarandančio populiarumą prezidento Ž.Širako bandymą bent kiek atstatyti savo pašlijusią reputaciją. Nes Prancūzijoje yra gana nemažai politinių jėgų, jau nekalbant apie visuomenės grupes, kurioms Turkijos priėmimas į ES yra nepriimtinas.

Tuo tarpu Turkija pareiškė, kad Europos Sąjungos deklaracija, kritikuojanti Ankaros atsisakymą pripažinti Kiprą, yra vienašališka, ir paragino bendriją paremti JT pastangas sudaryti salos taikos sutartį. Po kelias dienas trukusių ginčų ES diplomatai susitarė dėl deklaracijos teksto, kuriame teigiama, kad Turkija vis tiek galiausiai turės pripažinti Kiprą, o šiuo atžvilgiu padaryta pažanga bus apsvarstyta 2006 metais.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"