Europos barjeras peržengtas. Ar ilgam?

Petras KATINAS

Po labai įtemptų ES valstybių užsienio reikalų ministrų derybų Liuksemburge, vargais negalais pavyko pasiekti susitarimą pradėti derybas su Turkija dėl jos visateisės narystės ES. Didžiosios Britanijos, dabar pirmininkaujančios ES, užsienio reikalų ministras Džekas Strou iki pat paskutinės derybų minutės nebuvo tikras, ar derybos pavyks. Sumaištį sukėlė Austrija, pareiškusi, kad 72 milijonus gyventojų turinti musulmoniška Turkija negali būti visateise ES nare ir jai pakaktų tiktai glaudžios partnerės statuso. Apie tai paskelbė Austrijos kancleris Volfgangas Šiuselis ir užsienio reikalų ministrė Uršula Plasnik. Po šio Austrijos vadovų pareiškimo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Dž. Strou įspėjo, jog atsisakymas pradėti derybas su Turkija dėl jos narystės būtų katastrofa Europai ir visai tarptautinei bendruomenei. Tuo labiau kad ES vis dar neatsigauna po gegužės ir birželio mėnesiais pralaimėtų referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose dėl ES Konstitucijos projekto. Dar pernai gruodžio mėnesį ES šalių vadovai vieningai nusprendė pradėti derybas su Turkija dėl jos narystės 2005 m. spalio 3 d. Tam pritarė ir Europos Parlamentas.

Po tokio Austrijos demaršo labai sujudo vadinamieji euroskeptikai bei įvairaus plauko „etatiniai“ protestuotojai. Imta aiškinti, kad musulmoniškoji Turkija „atskirs“ krikščioniškąją Europą. Ir taip skelbė daugiausia tie, kuriems į tą krikščionybę nusispjauti. Juk net ES Konstitucijos projekte, kurį referendumuose atmetė Prancūzija ir Nyderlandai, apie krikščioniškąsias Europos šalis ir valstybes nesakoma nė žodžio.

Be to, Turkijos priėmimo į ES priešininkai ėmė eskaluoti terorizmo pavojaus argumentus, kuriuos neva sukels turkų musulmonai. Tačiau turkai niekada nevykdė jokių teroro išpuolių, kaip tai nuolat daro radikalieji islamistai iš Afganistano, Irako, Irano, Saudo Arabijos ir kitų musulmoniškų kraštų. Tiesa, prieš keliolika metų Turkijoje veikė „Pilkųjų vilkų“ organizacija, kuri buvo vadinama teroristine. Tačiau dabar šios organizacijos neliko nė kvapo. Beje, pati Turkija dabar taps teroristų puolimo objektu. Turkijai taip pat prikišamas Kipro suskaldymas. Tačiau ES naujokas Kipras neprieštaravo Turkijos pakvietimui pradėti derybas. Be to, Turkijai vis primenamas 1915 metų jos armijos įvykdytos masinės armėnų žudynės. Tačiau nuo tų laikų Turkija neatpažįstamai pasikeitė ir, palyginti su kitomis musulmoniškomis valstybėmis, ją galima laikyti demokratiška šalimi.

Po įtemptų, daugiau kaip 30 valandų užsitęsusių derybų, Austrija pagaliau nusileido. ES užsienio reikalų ministrai nusprendė, kad kartu su Turkija deryboms dėl narystės ES būtų pakviesta ir Austrijos kaimynė Kroatija, ko Viena siekė jau seniai. Mat dėl Kroatijos ES buvo kilę abejonių kaltinant ją nerandant ir neišduodant Hagos tarptautiniam karinių nusikaltimų tribunolui buvusių Balkanų karo karinių nusikaltėlių.

Labiausiai už Turkijos narystę, be Didžiosios Britanijos, pasisakė Vokietija. Jos vadovai ne kartą priminė ES šalių politikams laikytis duoto žodžio ir strateginių įsipareigojimų pradėti derybas su Turkija. Visų pirma tai buvo taikoma ne tiek Austrijai, kiek pagrindinei Vokietijos sąjungininkei Prancūzijai ir jos prezidentui Žakui Širakui. Pastarasis ne kartą pasisakė už tai, kad dėl Turkijos priėmimo būtų surengti referendumai visose 25 ES valstybėse.

Aišku, tikėtis tolesnio darnaus ES darbo, pasiekus dėl Turkijos, nedaug vilčių. Nesutarimai tarp ES senųjų ir naujųjų narių kyla pirmiausia dėl santykių su Rusija. Kai dėl Turkijos, tai ji gali tapti visateise ES nare tik po dešimt-penkiolika metų trunkančių derybų. Iki to laiko ne tik ES, bet ir pasaulis gali neatpažįstamai pasikeisti.

© 2005 "XXI amžius"