"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. spalio 12 d., Nr. 18 (111)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dusinimas

Petras KATINAS

Dabartinėje Lietuvos valdžioje esantieji labai mėgsta akcentuoti, kad žymiausių mūsų politologų ir specialistų samprotavimai bei prognozės yra nieko verti ir neišreiškia nei Vyriausybės, nei visuomenės nuomonės. Taip pat nuolat pabrėžiama, jog ir į Rusijos žiniasklaidoje skelbiamas antilietuviškas jų politikos profesorių ir akademikų skleidžiamas publikacijas nereikia kreipti dėmesio. Netgi ministrų ar tuo labiau Valstybės Dūmos komitetų pirmininkų, jau nekalbant apie atskirų deputatų pareiškimus. Įprasta, kad, vos pasirodžius tokiems rusų politologų samprotavimams, bemat jie patvirtinami aukščiausiu lygiu. Tarp jų – ir prezidento V.Putino. Štai šiomis dienomis po kairiųjų pralaimėjimo Lenkijos Seimo rinkimuose, „Rossijskaja gazeta“ bemat buvo paskelbtas žinomo imperininko Vitalijaus Tretjakovo straipsnis „Kas laukia ateityje?“. Jame šaipomasi iš Lietuvos ir Gruzijos prezidentų V.Adamkaus ir M.Saakašvilio, jie paniekinamai vadinami „dideliais Europos politikais“, kurie, tapę pagrindiniais „antirusiškos“ Ukrainos prezidento V.Juščenkos politikos iniciatoriais, kuria Ukrainos-Lietuvos ir Gruzijos sąjungą. Siekia pritraukti nueinantį nuo politikos arenos Lenkijos prezidentą A.Kvasnievskį, ir sudarę geopolitinį ratelį, nuversti Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką, o tai operacijai pavykus, imtis Rusijos „demokratizavimo“. Šie žodžiai, aišku, irgi rašomi kabutėse.

Rusijos informacinė agentūra „Novosti“ taip pat džiūgauja, jog jėgų balansas Europoje labai palankiai vystosi Rusijos naudai. Net neslepia, kad Maskvos politikai labai palanki vis didėjanti Europos priklausomybė nuo Rusijos. Pabrėžiama, kad atšakos nuo Rusijos ir Vokietijos tiesiamo dujotiekio Baltijos jūros dugnu bus nutiestos į Suomiją, o netolimoje ateityje pasieks Didžiąją Britaniją, Nyderlandus ir Daniją. Todėl „Novosti“ politikos apžvalgininkas Igoris Tombergas džiaugiasi, jog Lenkija ir Lietuva esą atsidūrė ES politikos užribyje. Cituojamas Londono „Gardian“, kuris savo vedamajame straipsnyje rašo, kad Rusijos ir Vokietijos susitarimas dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu „potencionaliai keičia geopolitinę padėtį Europoje“. Todėl, kaip teigia I.Tombergas, ES vadovai „pastatė į vietą“ Baltijos šalis ir suniekino jų ambicijas. „Jau ko ne ko, o praktiškumo ES vadovai turi. Todėl ir pasirašytas susitarimas dėl dujotiekio viską sustatė į savo vietas. Rytų Europos ir Baltijos šalims buvo aiškiai nurodytas jų vaidmuo ir vieta“, – džiūgauja „Novosti“. Labai liūdna pripažinti, tačiau įvykių eiga rodo, jog daugeliu atveju tokie pareiškimai turi realaus pagrindo. Juk pastaruoju metu Vokietijoje vykstant rinkimų kampanijai kancleris G.Šrioderis ne tiek puolė savo politinę priešininkę krikščionių demokratų lyderę A.Merkel, kiek JAV. Kaip teigė kancleris G.Šrioderis ir jo vyriausybės ekonominio bendradarbiavimo ministrė H.Večorek-Zeul, būtina laimėti kovą prieš Amerijos turbokapitalizmą. „Kai ši kova bus laimėta, tai bus ir ES pergalė prieš Ameriką“, – pareiškė ministrė. Panašiai kalba ir Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas. Tokius ES valstybių lyderių pareiškimus katutėmis sutinka Kremlius. Ir tai suprantama. Juk jie nukreipti ne tik prieš Ameriką, bet pirmiausia prieš naująsias ES nares – buvusias sovietines Baltijos šalis ir Lenkiją, kurios savo pagrindine sąjungininke laiko JAV. Didžiausios naujosios ES šalies Lenkijos pastangos tęsti proamerikietišką kursą ir stiprinti labai pašlijusį transatlantinį bendradarbiavimą, ypač po dešiniųjų jėgų pergalės Seimo rinkimuose, susilaukia labai neigiamos Kremliaus reakcijos. Nepatenkinta ne tik Maskva, bet ir Berlynas bei Paryžius. Ten suvokiama, jog naujoji Lenkijos vyriausybė nesėdės sudėjusi rankų ir sieks įgauti vis didesnį svorį sprendžiant ES reikalus. Pirmiausia bandys riboti geopolitinį Rusijos veržimąsi į Europą ir stiprinti senojo žemyno ryšius su JAV. Neturi būti jokios abejonės, kad Lietuva, besiskelbianti strategine Lenkijos partnere, tiesiog privalo visokeriopai remti tokią Varšuvos politiką vien todėl, kad į valdžią ateinantys Lenkijos dešinieji žada atgaivinti dujotiekio tiesimo iš Norvegijos projektą ir siūlyti Baltijos šalims remti jį . Lietuva, visose ES institucijose pasinaudodama Lenkijos parama, privalo vėl atgaivinti galbūt specialiai marinamus industrinius „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“ projektus.

Tą puikiai supranta ir Lietuvos prorusiški politikai, po dešiniųjų pergalės Lenkijos parlamento rinkimuose ėmę skelbti įvairiose „leidinių grupėse“ antilenkiškas publikacijas, atgaivindami Lenkijos nacionalizmo ir panašius baubus. Tai, kad Lietuvą, bent jau kol kas, savo partnere laiko Vašingtonas, rodo tris dienas vykstantis septynių JAV Kongreso narių vizitas. Jo metu JAV kongresmenai susitiks su Prezidentu, Seimo Pirmininku, krašto apsaugos ministru bei Baltarusijos opozicijos atstovais. Tarp JAV Kongreso delegacijos narių – ir lietuvių kilmės kongresmenas Džonas Šimkus, nuoseklus Lietuvos interesų gynėjas Vašingtone. Be abejo, šio vizito metu bus kalbama ir apie Rusijos naikintuvo įvykdytą Lietuvos oro erdvės pažeidimą bei apie Rusijos politiką, vykdomą Lietuvos atžvilgiu.

Dar 1980 metais poetas ir publicistas Tomas Venclova, rašydamas mūsų išeivijos spaudoje, labai tiksliai apibūdino vadinamosios tarybų Lietuvos politinį elitą. Net nesinori tikėti, jog tai buvo kalbama apie prieš 25 metus Lietuvą valdžiusią partinę nomenklatūrą (beje, iš kurios buvo kilęs ir pats T.Venclova), nes, praėjus ketvirčiui amžiaus, tas „elitas“ nė kiek nepasikeitė. Štai ką rašė T.Venclova 1980 metais: „Jei jau mes esame elitas, tai ir turime būti. Ir baigta! Ir visada būsime. Ir savo privilegijas perduosime savo jaunajai kartai. (...) Elitas dažnai yra ciniškas, demoralizuotas, susirūpinęs tik savo gerove, iš esmės neturįs politinės sąmonės, nemąstąs apie tautos reikalus, neturįs tautos ateities vizijos. Tautos ateities vizija jiems yra tokia, kad niekas nesikeistų, nes jiems ir jų vaikams tokia padėtis yra geriausia, kokia yra. Tai vienas svarbiausių veiksnių, kuris stumia visuomenę į konservatyvumą, į sustingimą, dusina visą šalį taip, kad jau darosi neįmanoma“. Iš tiesų, atrodo, jog tie žodžiai pasakyti šiandien. Apie tai pastaruoju metu kalba daugelis politologų, visuomenės veikėjų. Deja, tie žodžiai atsimuša tarsi žirniai į sieną. Apsukrių asmenų grupuotė, pasivadinusi „elitu“, tarpsta kaip niekada. Bet svarbiausia, jog tarp to vadinamojo elito, sprendžiant iš jų kalbų ir elgesio, daugybė žmonių be veido, be valios, be nuomonės – anot jau Amžinybėn 1999 metais išėjusio politologo, sociologo ir visuomenininko Aleksandro Štromo, jie „pilni ir totalūs nuliai“. Pirmiausia linkstantys ten, kur vėjas pučia. O jie, paprastai, puikiai užuodžia net mažiausią to vėjo dvelkimą. Bet tą dvelksmą pajunta ne kiekvienas, todėl pakliuvę į seimūno ar valdininko kėdę stengiasi kiek galima daugiau pasiglemžti, pasivažinėti po pasaulį už mokesčių mokėtojų pinigus ir t.t. Ir nepaisant to, kad palyginti dar neseniai, pernai rudenį, tuoj po Seimo rinkimų, prasidėjęs panašus „kelionių po pasaulį“ bumas privertė suklusti visuomenę. Štai vienas toks įvaizdžio kūrėjas Seimo narys Justinas Karosas šiemet buvo užsienio komandiruotėse net 29 kartus. Na, J.Karosą dar galima būtų pateisinti – jis yra Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Tačiau ką daro kiti? Pavyzdžiui, toks „tautos pažangietis“ E.Klumbys, dėl savo kelionių nepateikęs jokios ataskaitos, nei kur važiavo, nei ką ten veikė. Bet labiausiai stebina tai, kad mūsų parlamentarai labai pamėgo egzotiškus kraštus – Pietų Afrikos Respubliką, Maroką, pasiekia netgi tolimąjį Taitį. Kelionių motyvacijos – pačios įvairiausios. Štai „paksininkas“ V.Galvonas vyko į Japoniją labai svarbiu valstybiniu reikalu – į Tarptautinės irklavimo federacijos kongresą. Netrukus net keturi parlamentarai iš milijonieriaus A.Boso vadovaujamo Aplinkos apsaugos komiteto vyks į Maroką – į ten vyksiantį gyvenamųjų vietovių forumą. Jame, kaip skelbia šio turistinio žygio iniciatoriai, bus kalbama apie „subalansuotą žmonių buveinių plėtrą ir statybą“. Tik kodėl dėl to reikia skristi į Maroką? Gal geriau į kokią nors Gvinėją Bisau, kur žmonių buveinės statomos pigiai ir greitai – iš palmių lapų ir paparčių, ar dar kitur.Buvusiam Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkui A.Salamakinui prabilus apie tokių vojažų, vadinamų komandiruotėmis, beprasmybę, jis bemat gavo atkirtį iš Seimo Pirmininko.

Dabar, atrodo, jau minėtas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J.Karosas, sekdamas savo partinio vadovo – Premjero pavyzdžiu, renkasi kelionę ne į tokią tolimą šalį. Jis ėmėsi gerinti santykius su diktatoriaus A.Lukašenkos vadovaujama Baltarusija. J.Karosas paragino užsienio reikalų ministrą A.Valionį liautis žvalgytis į Briuselį, o imtis iniciatyvos Europos Komisijoje ir kitose ES institucijose ir atvesti jas į protą, kad Lietuvai būtų suteikta galimybė draugauti su A.Lukašenkos režimu, patiriančiu tarptautinę izoliaciją. Esą tai pakels ne tik Lietuvos „liaudies ūkį“, bet ir prisidės prie demokratinių procesų vystymosi pačioje Baltarusijos sostinėje Minske.

Vėl atkutęs buvęs Seimo narys, Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Vytenis Andriukaitis per Nacionalinį radiją kone žodis žodin išdėstė neseniai paskelbtą Rusijos politologo Viktoro Olžičiaus studiją, jog Lietuvą gali išgelbėti tiktai kuo glaudesnis bendradarbiavimas su Rusija, netgi reikėtų vos neatsiprašyti Maskvos nežinia už ką. Ir paaiškino, kodėl Rusija „skaudančia širdimi“ nusprendė statyti dujotiekį Baltijos jūros dugnu, apeinant Lietuvą ir Lenkiją, ir kodėl Maskva taip padarė. Paaiškino V.Olžičiaus žodžiais: todėl, kad kaimynai (Lietuva ir Lenkija) labai išpūtė rusofobiją savo atstovų pasisakymuose ES ir NATO, todėl visiškai pakirto Rusijos pasitikėjimą jomis. Dabar Lietuva ir Lenkija turės skinti savo netoliaregiškos politikos Rusijos atžvilgiu vaisius. Suprasti, kad Rusija negali be galo kentėti tokius išpuolius, Lietuvos politikams nepakako proto. Galų gale ir Lietuvai, besimaitinančiai iš Rusijos tranzito, jos užsienio politikos strategams tai suprasti proto neužteko. Aišku, tokias J.Karoso, V.Andriukaičio, pagaliau Premjero kalbas girdi ir pasaulyje. Todėl neverta stebėtis, kai labai dažnai Vakaruose lietuvius vadina lietuviškai kalbančiais rusais.

Po incidento su sudužusiu rusų naikintuvu Su-27 Lietuvos teritorijoje ir po to sekusių įvykių, atrodo, jog mūsų strategai sparčiai „atgauna protą“. Ką ten strategai! Pažvelkime, kokiais balsais prabilo prokurorai, vos paskelbus apie tarpžinybinės komisijos katastrofos tyrimo rezultatus. Generalinio prokuroro pavaduotojas ir pats teisingumo ministras darbietis G.Bužinskas gyrėsi sėkmingu bendradarbiavimu su Rusijos prokurorais, kurie, anot G.Bužinsko, sutiko įsileisti į Maskvą netgi du mūsų prokurorus, tyrusius tą nelemtą V.Uspaskicho diplomą. Įsileisti tai įsileido, bet savaitę pralaikė už durų, ir tie grįžo it musę kandę.

Pagaliau tose komisijos išvadose ir mūsų „strategų“ veiksmuose galima pastebėti keletą įdomių dalykų: pirma, visiška psichologinė mūsų tyrėjų ir teisėsaugininkų priklausomybė nuo Maskvos ir antra, atsilikusią mūsų radarų sistemą, nepajėgiančią bent minimaliai vykdyti Lietuvos oro erdvės kontrolės. Trečia, tuo metu, kai Rusijos propaganda nuo pat naikintuvo sudužimo, nuo pat ryto iki vakaro, šmeižė ir niekino Lietuvą, sudužusio orlaivio pilotas puikiame sostinės viešbutyje jautėsi tarsi mūsų Krašto apsaugos ministerijos svečias, o jo žmonai paknopstomis buvo išduota viza atvykti į Lietuvą padėti lietuvių „kankinamam“ savo vyrui. Taigi vietoje Lukiškių kameros, kur pagal visas normas bent jau laikinai turėjo būti patupdytas pažeidėjas, majoras V.Trojanovas siuntė žmoną į Vilniaus cerkves ir ta, apsupta didžiulio būrio rusų žurnalistų, degindama žvakes už vyro „išgelbėjimą“, keikė Lietuvą, tarsi ji kalta dėl rusų naikintuvo sudužimo. Ketvirta, krašto apsaugos ministrui G.Kirkilui užsiminus, jog būtina už 54 mln. litų įsigyti naują radiolokacinę stotį, Lietuvos valdovas Premjeras netgi supyko už tokį įžūlumą. Tokiems dalykams Premjeras pinigų nemėto. Kas kita – Valdovų rūmų muliažas. Penkta, Maskvai tyčiojantis iš mūsų narystės NATO ir jo nesugebėjimo ar nenoro apginti Lietuvą, bemat Lietuvos bulvarinė spauda, pasigriebusi tuos teiginius, irgi ėmėsi niekinti NATO. Taip Rusijos pradėtas informacinis karas davė savo vaisių. Netoli Zoknių oro uosto esančio kaimo gyventojai jau paskelbė kreipsiantys į tarptautines organizacijas, nes NATO lėktuvų gausmas neleidžia jiems susišnekėti tarpusavyje, o indaujose dreba indai... Pagaliau Premjero atsisakymas skirti lėšų naujiems radarams geriausiai įrodo dabartinės valdžios požiūrį į Lietuvos saugumo reikalus. Netgi nekreipiant dėmesio į paties Premjero partijos prieš kelerius metus pasirašytą susitarimą, jog krašto gynybai turi būti skiriama ne mažiau kaip 2 proc. BVP kasmet.

Matyt, taip keliaklupsčiaujant prieš buvusius šeimininkus, tikimasi, kad šie liausis vykdę ne tik informacinį ir diplomatinį karą prieš Lietuvą. Faktai akivaizdžiai rodo, jog to daryti Maskva net nesirengia. Dargi atvirkščiai. Tai yra užprogramuota Kremliaus politika. O ją geriausiai apibūdino Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Viktoras Alksnis šių metų gegužės mėnesį. Paklaustas, iš kur tiek pykčio ir neapykantos mūsų valstybei, V.Alksnis nedvejodamas atsakė: „Su jumis kitaip negalima. Lietuva pakelia letenėles į viršų tiktai tada, kai su ja elgiamasi negailestingai griežtai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija