Tebeieškome išeities, nors jos vis dar nėra

Gražina TRIMAKAITĖ

Rugsėjo 18 dieną buvo iškilmingai pašventintas Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti įkurtas parkas, dar vadinamas Mūšios parku, kur ta proga vyko Lietuvos patriotų susibūrimas. Tai buvo tartum alternatyva Ariogaloje vykstantiems susibūrimams, kurie jau yra tapę mažiau patriotiški ir labiau pramoginiai, net nepadoriai pramoginiai – tarsi puota maro metu. Šitas renginys buvo su aiškia rimtimi ir iš pačios širdies einančiu tikru linksmumu.

Rimtis ėjo iš kalbų, net ir nerimą sukėlusi ypač prof. Vytauto Landsbergio kalba tuo pasižymėjo. Daug sunerimusiems pasirodė, kad Lietuvai nėra išeities, bet kartu ir kilo noras jos ieškoti.

Vis didėja energetinė priklausomybė. Paskutinieji įvykiai – dujų vamzdis jūros dugnu į Vokietiją, ir Rusija Lietuvai galės duoti dujų, galės ir neduoti, jeigu kuo nors nepatiks jos politika – tad Lietuva turės visada patikti. Mažiau yra žinoma per Lenkiją į Karaliaučiaus sritį tiesiama elektros linija. Tad, be jau žinomų energetinių priklausomybių, atsiradusios dar ir šios dvi papildomos.

Pastarųjų dienų nerimą kėlęs įvykis buvo ir Lietuvoje sudužęs karinis rusų lėktuvas, kurio neaiškūs jon atvykimo tikslai, taip pat liko neaišku, ar jie buvo įvykdyti. Lietuva turi mažą galimybę pasipriešinti tokiems veiksmams.

Ir nuolat visiems tiems įvykiams lieka abejinga Europa. V.Landsbergis savo kalboje net klausė: kur eina ES ir Lietuva kartu su ES? Tą dieną šis klausimas buvo ne pirmas – jau daug kartų to yra klausta, ir atsakymai vis neaiškūs. Rusija kol kas eina į bedugnę, bet kam Europai paskui ją keliauti? Lietuva lyg jautėsi nuo tos bedugnės atsiribojanti. Kol kas taip yra, nes ES yra stipri ir vienija tautas, tik vis atsiranda ir nemažėja grėsmingų požymių, kad ji nenori visada būti stipri.

Prie to, kas kalbėta, pridėjus dar ir visa kita, ką žinome apie netvirtą Lietuvos būklę, išeities ieškojimas pasidaro sunkus, beveik neįmanomas, tačiau bandyti jos ieškoti vis vien reikia.

Išeities ieškojimas buvo ir V.Landsbergio kalboje: tegul jie prisiima atsakomybę, jeigu jie leidžia padaryti mus tokius pažeidžiamus. Jie – tai Vakarai, Europos Sąjunga. Gal jie ir prisiims. Jie jau yra raginami prisiimti savo atsakomybę už Potsdamą, kad tada atidavė Lietuvą didelėms kančioms, pavergimui ir atsilikimui. Emanuelis Zingeris renka žinomų Vakarų veikėjų parašus po kreipimusi, kad pardavusieji Lietuvą prisiimtų atsakomybę. Geras paraginimas, bet mažai kas rašosi, o reikia priminti, kad nėra tinkama ramiai tūnoti, nieko nedaryti ir leistis būti toliau pardavinėjami. Kaip girdime, V.Landsbergis Vakarams jau primena, kad bus atsakomybė ir už Putino-Šrioderio paktą, o Šrioderis, deja, vos nelaimi Vokietijoje. Būtini žingsniai ir priminimai, bet visi žinome, kad labai dažnai tokie priminimai sunkiai būna išgirstami ir nuo daug aplinkybių priklauso ar iš viso neišgirstami, todėl viltis nėra per daug didelė. Tačiau turime sakyti, kad viltis yra, nes kitaip ir to nedarytume. Jeigu vilties nėra, tą galimybę reikia atsiminti, nes kitaip daugiau išeičių neieškotume. Tegul jie prisiima atsakomybę... Gal šį kartą pabijos prisiimti atsakomybės, o jeigu nelabai bijos, tai nors šiek tiek, ir susirūpins nepalikti Lietuvos izoliuotos ir labai priklausomos.

Yra ir pesimistinės išeitys. Viena jų: nesigailėkime, kad jaunimas vyksta iš Lietuvos, nes čia yra nesaugu ir čia jie būtų vergai, o ten, nors ir nutautės, bet gyvens laisvėje. Tai nėra blogiausia išeitis, nes pasauliui reikia laisvų žmonių, ne vergų, ir tegul dalis jų būna lietuvių kilmės. Tokių jau yra pasaulyje, ir net įžymybių. Bet tai vis dėlto ne geriausia išeitis. Ne tik dėl to, kad ji reiškia Lietuvos išnykimą, bet ir dėl to, kad ir nelaisvė vejasi visur, kad ir kur kas keliautų. Vergijos čiuptuvai tiesiasi ir į Europą, ir į Ameriką. Per dujų vamzdį į Vokietiją trauks ne tik dujos, bet ir priklausomybė nuo Rusijos, kuri ir taip jau yra didelė. Ta priklausomybė keliauja ir ne tik dujų vamzdžiais. Vakarų žmonių sąmonė, tiesos meile neapsišarvojusi, per daug lengvai leidžiasi teršiama. Laisvės sąmonę prarandantys Vakarai nebus laisvi, nebus laisvi ilgainiui ir iš Lietuvos pasitraukę mūsų vaikai. Tai globalizmas, kuris laimi visur skleisdamas vergiją. Kuriama pasaulinė Sovietų Sąjunga, iš kurios nebus nė kur pabėgti – maždaug apie tai kalba Vilius Bražėnas savo knygose.Tad kita pesimistinė išeitis, apie kurią baisu kalbėti – gal ir gerai, kad mažai gimsta vaikų, nes užaugę jie bus vergai Lietuvoje ar kitur, kur nuvažiavusius, visur juos pasieks nelemtasis globalizmas.

Nelemtasis todėl, kad nėra kaip jo nugalėti? Kažkokie smegenų centrai apsikasę ir bando reguliuoti įvykius pasaulyje. O jeigu į tuos centrus būtų galima įsibrauti ir juos kita linkme pakreipti, argi tai neįmanoma? Tikriausiai būtų galima, bet reikia kilnių ir labai gabių žmonių; tie žmonės turi būti jauni, tad juos reikia užauginti. Todėl ir formuluokime išeitį kitaip: ne tegul gimsta mažai vaikų, bet tegul gimsta didvyriai! Tie, kurie jau yra gimę, tegul auga didvyriai. Tegul jie žino, kad ateina į žiaurų pasaulį, kuriame jiems reikės kovoti. Kovoti, kad pasaulis nežūtų. Tai yra kova už laisvę. Laisvi žmonės nenori būti nei vergai, nei vergvaldžiai, nes vergvaldžiai yra dvigubai nelaisvi. Tokiam pašaukimui – laisvės kovai – tegul vaikai rengiasi tik užgimę ir net prieš gimimą (tėvų nusistatymo dėka), ir tada kam nors iš taip besirengiančiųjų pasiseks, jie bus pasaulio gelbėtojai nuo globalizmo. Yra daug uždavinių, kuriems įvykdyti vieno žmogaus sugebėjimai arba sprendimai mažai ką reiškia, o intelekto žygdarbius gali daryti ir vienas žmogus. Dabar didele dalimi visuomenė yra valdoma intelekto pastangomis, tad kiekviena nors ir mažiausia tauta gali rengti tokiai veiklai – proto ir širdies žygdarbiams – savo didvyrius.

Todėl baikime liūdėti, kad geruose patriotiniuose renginiuose vis dar mažai jaunimo dalyvauja. Verčiau džiaukimės kiekvienu, kuris dalyvauja. Kiekvienas gali išgirsti gerą lemtingą žodį kuriame nors renginyje. Negalvokime, kad kam nors bus per daug tų žodžių, ir nesakykime, kad jei kas nors yra iš geros šeimos, tai jis yra gerame kelyje ir geruose renginiuose jam nebūtinai reikia dalyvauti. Visada reikėtų veikti be prievartos, sudarant sąlygas norintiesiems į gerus renginius patekti. Tai yra uždavinys ir viltis. Tegul jauni žmonės rengiasi būti didvyriai.

© 2005 "XXI amžius"