Tautos valia buvo lemiantis veiksnys

Krašto apsaugos ministerijos Baltojoje salėje buvo pristatyti du išskirtinės reikšmės naujausios istorijos veikalai – istorijos m.dr.plk.ltn. Gintauto Surgailio monografija „Rusijos kariuomenės išvedimas“ ir to paties autoriaus ir plk.ltn. A.Balaišio sudarytas unikalus dokumentų rinkinys „Rusijos kariuomenės išvedimas dokumentuose“. Renginyje dalyvavo Seimo pirmininkas A.Paulauskas, premjeras A.Brazauskas, kariuomenės vadas gen.mjr. V.Tutkus, krašto apsaugos ministras G.Kirkilas, akademikas A.Tyla, grupė aukštesniųjų karininkų ir visuomenės atstovai.

Pirmasis veikalas šia tema buvo Č.Stankevičiaus monografija „Derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos“, išleista 2002 metais (ambasadorius Č.Stankevičius vadovavo LR derybų delegacijai). Knygoje apsiribota derybų eiga, Lietuvos Respublikos argumentų tarptautinės teisės aspekto nušvietimu. Šokiruojantis Rusiją Lietuvos reikalavimas išvesti svetimą kariuomenę iš Lietuvos buvo nuosekliai grindžiamas kaip būtinybė, kylanti iš okupacijos fakto, bet ne iš peršamos sutarties, tariamai įteisinančios okupacinės kariuomenės buvimą nepriklausomoje valstybėje.

Monografijos autorius G.Surgailis rinko informaciją iš visų prieinamų šaltinių, tačiau veikalo įvade pažymi, kad „daug be galo svarbių pirmųjų nepriklausomos Lietuvos meto dokumentų, tarp jų apie derybas su Sovietų Sąjunga, vėliau su Rusija dėl okupacinės kariuomenės išvedimo proceso, į archyvinius fondus dar nėra perduota arba jie nėra tinkamai sutvarkyti. Tai faktas, kuris turėtų priversti rimtai susirūpinti už archyvų veiklą atsakingus darbuotojus. Pagaliau nemažai dokumentų nepateko ir jau niekada nepateks į archyvus, nes buvo sunaikinti 1991 metų sausio įvykių bei rugpjūčio pučo Maskvoje metu. Esant tokiai situacijai, autoriui teko naudoti savo, kaip buvusio valstybinės derybų delegacijos dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos eksperto, išsaugotomis dokumentų kopijomis“. Beje, autorius nepretenduoja į „visišką šio proceso analizę bei absoliučiai išsamų šių įvykių išdėstymą“.

Antrosios knygos pradžioje rašoma, kad „Kremliaus statytiniai LSSR Vyriausybėje kariuomenės reikmėms skirdavo visas teritorijas, kurių kariuomenė pareikalaudavo, visai neatsižvelgdama nei į gyventojų, nei į gamtos saugos ar kitus reikalavimus. Okupacinė sovietinė kariuomenė Lietuvoje šeimininkavo nevaržoma“. Ten pat pateikiami duomenys apie Rusijos kariuomenę, dislokuotą Lietuvoje 1992 metų pradžioje: apie 35 tūkst. karių; apie 7300 karininkų, beveik 1000 tankų, 1901 šarvuotis, apie 180 lėktuvų. Ir daugelis kitokios karinės technikos. Okupacinė kariuomenė buvo užėmusi 68 tūkst. ha žemės. Vien Vilniuje buvo dislokuoti 32 stambūs kariniai objektai. Buvo ir raketinės bazės.

Sunku įsivaizduoti, kiek teko padėti diplomatijos pastangų, derybininkų gebėjimo atstovauti atsikūrusios valstybės gyvybiniams interesams, tarptautinės teisės argumentų, kad ši galinga technika ir svetima kariuomenė be prievartos, išvengiant provokacijų, pasitrauktų iš Lietuvos. Aukštieji valstybės pareigūnai, tų įvykių tiesioginiai dalyviai, pasidalijo savo prisiminimais ir pasidžiaugė bendru laimėjimu. Tautos valia buvo lemiantis veiksnys - 1993 m. rugpjūčio 31 d., likus iki pusiaunakčio tik ketvirčiui valandos, paskutinis Rusijos kariuomenės ešelonas nesustodamas kirto valstybinę sieną.

Edmundas SIMANAITIS

© 2005 "XXI amžius"