Kurdai pasirengę kovai

Petras KATINAS

Arabų pasaulio problemų tyrinėtojai ir žinovai įsitikinę, kad situacija dėl tolesnio kurdų tautos likimo primena sulėtinto veikimo bombą. Bet kokiu momentu ta bomba gali sprogti ir susprogdinti gana trapią ir taip beveik nevaldomą situaciją ne tik Irake, bet ir kaimyninėse valstybėse.

Irako kurdai – tai kompaktiškai gyvenanti šiaurinėje Irako dalyje tauta, sudaranti 16 proc. visų Irako gyventojų. Kurdai jau seniai kovoja, dažniausiai su ginklu rankose už savo teises su centrine Bagdado valdžia.

Po Sadamo Huseino režimo žlugimo kurdų lyderiai labai sustiprino savo spaudimą naujajai ir kol kas be amerikiečių paramos išgyventi negalinčiai Irako valdžiai, kad Kurdistanas gautų jeigu ne visišką nepriklausomybę, tai jau bent labai plačią autonomiją. Kurdai atvirai grasina, jog, to nepadarius, atsiskirs nuo Irako. Tomis dienomis, kai Bagdade buvo suformuota nauja Irako vyriausybė, Kurdistano demokratų partijos pirmininkas Masudas Barzanis pareiškė, kad kurdai turi apsisprendimo teisę. Ir jeigu jiems nebus garantuota autonomija, tai jie išeis iš Irako valstybės sudėties.

Formaliai autonomija Irako kurdams buvo suteikta 1970 metais. Tada Bagdadas pasirašė su kurdų lyderiais vadinamąją Kovo 11-osios deklaraciją, kuri turėjo padaryti galą ginkluotai kurdų ir arabų kovai, užsitęsusiai daugiau nei dešimtmetį. Deklaracijoje buvo pripažintos nacionalinės kurdų teisės, taip pat teisė į autonomiją Irako sudėtyje. Buvo net nustatytas kelerių metų pereinamasis periodas. Todėl tam laikotarpiui pasibaigus buvo paskelbtas Irako Kurdistanas su sostine Erbiliu. Bagdadas leido kurdams rinkti savo Nacionalinę tarybą (parlamentą) ir Vykdomąją tarybą (vyriausybę). Tuo pačiu buvo nutarta pakeisti kurdų karines formuotes „pešmerga“. Šios grupuotės buvo sukurtos partizanų būrių, veikusių praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, pagrindu. Tačiau „pešmerga“ iš esmės tapo faktiška kurdų armija, gerai ginkluota šiuolaikiniais ginklais bei turinti karo veiksmų patirtį. Šioje armijoje, paskelbus Irako Kurdistaną, buvo 60 tūkst. žmonių. Daugiausia ginkluotės kurdams tiekė Iranas. Tačiau S.Huseinui pavyko sustabdyti kurdų lyderius. Jų ilgametis vadovas Mustafa Barzanis, ilgus metus vadovavęs kurdų kariuomenei, buvo priverstas emigruoti į užsienį, kur ir mirė. Tokia padėtis buvo iki 1978 metų, kai kitas kurdų vadovas Džalialis Talabanis sukūrė Kurdistano patriotinę sąjungą ir vėl subūrė ginkluotus kovotojus. Sirija, kurios santykiai tuomet su Huseino režimu smarkiai pablogėjo, atvirai rėmė Dž.Talabanį. Tuomet iškilo dar vienas lyderis, – Masudas Barzanis, – Mustafos Barzanio sūnus, ėmęs vadovauti Kurdistano demokratų partijai. Tiesa, jis orientavosi į Iraną. Todėl abu lyderiai labai nesutarė, ir tuo naudojosi Irako diktatorius S.Huseinas, kuris ne tik naikino kurdus, bet ir kurstė tarpusavio pjautynes tarp Talabanio ir Barzanio šalininkų.

Kai Vašingtono ir Londono pastangomis pavyko uždrausti Irako karo aviacijos bandymus virš Irako Kurdistano, jo armija – „pešmerga“ – vėl labai sustiprėjo. Jai ėmė vadovauti talentingas karo vadas generolas Babekaras al Bašdaris, o armija išaugo iki 120 tūkst. karių. Šiuo metu generolas B. al Bašdaris yra vyresnysis naujojo Irako gynybos ministro patarėjas. Jo armija suformuota iš trijų korpusų po keturias divizijas kiekvienoje. Tai gerai organizuota ir ginkluota karinė jėga.

Naujosios Irako valdžios bandymai pakeisti kurdų ginkluotas formuotes susilaukė griežto kurdų lyderių pasipriešinimo. Todėl Irako premjeras neturėjo kitos išeities, kaip pripažinti tas formuotes, kurios dabar vadinasi Kurdų išlaisvinimo armija. Premjeras taip pat pažymėjo ypatingą kurdų karių indėlį kovojant prieš S.Huseino režimą. Savo ruožtu Talabanis ir Barzanis sutiko savo karinius dalinius laikyti naujosios Irako armijos sudėtine dalimi. Tačiau įspėjo, kad kurdų kariuomenė skirta tiktai Kurdistano saugumui užtikrinti ir už jo teritorijos sienų jokiose operacijose nedalyvaus.

Matydami sunkiai formuojamą naujojo Irako kariuomenę, palyginti silpną vyriausybę, kurdai vėl ėmė reikšti pretenzijas Bagdadui. Jie pareikalavo, kad šimtai tūkstančių musulmonų šiitų, kuriuos S.Huseino režimas prievarta ištrėmė iš pietinių Irako rajonų į Kirkuką ir kitus Kurdistano miestus, paliktų tas teritorijas, o S.Huseino ištremtieji kurdai būtų nedelsiant sugrąžinti į savo gimtąsias svietas. Taip pat reikalaujama, kad visos pajamos už naftą, išgaunamą Kurdistane, turi atitekti kurdams. Be to, dar reikalaujama, kad kurdams būtų suteikti svarbūs postai Bagdado vyriausybėje. Tiktai įvykdžius tas sąlygas, kurdų lyderiai atsisakytų kurti savo nepriklausomą valstybę.

Bagdadas, žinoma, prieštarauja. Tačiau vadinamieji kurdų „vanagai“ nekreipia į tuos prieštaravimus jokio dėmesio ir pradėjo vyti arabus iš Kurdistano. Pranešama, kad jau daugiau kaip 100 tūkst. arabų buvo priversti palikti savo namus Kirkuko, Erbilio ir Mosulo miestuose.

Sunku pasakyti, kaip klostysis įvykiai toliau. Ypač jeigu Kurdistanas taps nepriklausoma valstybe. Tai kelia tikrą siaubą Turkijai ir Iranui. Ir Ankara, ir Teheranas kategoriškai prieštarauja, kad įvykiai pakryptų tokia linkme. Pirmiausia pagrįstai baiminantis, jog Turkijoje ir Irane gyvenantys kurdai neužsimanytų irgi pareikalauti savo nacionalinių teisių. To ypač bijomasi Turkijoje, kur kurdų mažuma gana aktyvi ir jau ne kartą vyko net ginkluoti susirėmimai su Turkijos kariuomene. Todėl Ankara jau pareiškė, kad keli tūkstančiai Turkijos karių, dabar dislokuotų Irako Kurdistane, neribotam laikui pasiliks Irako pasienio su Turkija rajonuose. Toks susitarimas buvo pasiektas dar S.Huseino režimo laikais, motyvuojant tuo, jog Turkija privalo neleisti Turkijos kurdų bazių įkūrimo Irake. Ir šio susitarimo dar niekas nenutraukė.

© 2005 "XXI amžius"