Lyderiai ar vasalai?
Petras KATINAS
Neseniai grupė europarlamentarų, daugiausia iš
Rusijos mylėtojų Socialistų frakcijos, tarp jų ir mūsiškis V.Paleckis,
lankėsi Kaliningrade, kurį dabar net aukščiausieji Rusijos vadovai
vadina Rusijos langu į Europą ir net Rusijos Honkongu... J.V.Paleckis
gyrė naująjį Kaliningrado gubernatorių Boosą, kurį prezidentas V.Putinas
paskyrė savo naujuoju Rytų Prūsijos vietininku. Esą šis tai jau
tikrai padarys Kaliningradą Honkongu, o greičiausiai garsiaisiais
rusų rašytojų Ilfo ir Petrovo herojaus Ostapo Benderio Vasiukais.
Deja, nesigirdėjo, jog nors vienas iš Kaliningrade besilankiusių
europarlamentarų būtų drįsęs net užsiminti apie šios srities demilitarizavimą.
O ir kaip užsiminsi, jeigu neseniai įvykusiame Europos Sąjungos
šalių užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje ES ministrai
apie tai irgi nepasakė nė žodžio, bijodami įžeisti Maskvą. Ta
baimė ir pataikavimas jau darosi sunkiai suprantami. Senoji Europa,
siekdama žūtbūt išsaugoti savo materialinę gerovę, pasirengusi viskam.
Tik ar ilgai ta gerovė išsilaikys ir ar padės atviras ES naujokių
stūmimas paverčiant jas vėl Rusijos vasalais, parduodant už Rusijos
naftą ir dujas visus principus? Juk senojoje Europoje jau atvirai
kalbama, kad dauguma žmonių tapo moraliniais rentininkais, kurie
išgyvena tiktai savo tėvų ir senelių sukaupto kapitalo ir vertybių
dėka.
Tas pataikavimas ir nuolankumo virusas apėmė ir
mūsų valdančiuosius. Atseit nieko čia nepadarysi: jeigu Briuselis
ir Strasbūras, netgi NATO nuolaidžiauja Kremliui, tai kur jau čia
mums. Ir, deja, jie iš dalies teisūs. Ypač tai parodė incidentas
su Rusijos ginkluotųjų pajėgų lėktuvu, sudužusiu Lietuvos teritorijoje.
Kaipgi suveikė tas pagrindinis Aljanso sutarties penktasis straipsnis
visi už vieną, vienas už visus? Ogi niekaip. Iš NATO štabų, netgi
iš generalinio sekretoriaus lūpų pasigirdo migloti ir nieko nesakantys
samprotavimai, jog nieko čia neatsitiko. Tuo bemat pasinaudojo ir
mūsų prisitaikėliai. Pasirodo, kalčiausi yra ne Rusijos provokatoriai,
o mūsų rusofobai su prof. V.Landsbergiu priešakyje, kurie ir sugadino
vos ne broliškus Maskvos ir Vilniaus santykius. Todėl, matyt, neatsitiktinai
Seimo Pirmininkas bemat klusniai priėmė kvietimą dalyvauti Maskvoje
surengtoje tarptautinėje konferencijoje apie parlamentų vaidmenį
kovojant su tarptautiniu terorizmu. Tačiau tik labai naiviam žmogui
nebuvo aišku, kad ši tarptautine pavadinta konferencija buvo sumanyta
kaip Maskvos trimituojamo čečėnų teroristų keliamo pavojaus vos
ne visam pasauliui akcentavimas. Žinoma, iškeliant Rusiją kaip aktyvią
kovotoją su terorizmu. Aišku, nei A.Paulauskas, nei kiti šios konferencijos
kviestiniai nedrįso net užsiminti ne tik apie Čečėnijoje vykdomą
genocidą, bet ir apie kitus su terorizmu susijusius dalykus. O galėjo
paklausti, kodėl gi Maskva mūru stoja už atvirai tarptautinį terorizmą
remiančius Irano mulas ir faktiškai padedančius jam kurti branduolinį
ginklą, apsimetinėjant taikaus atomo skraiste.
Aukšti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos
pareigūnai ir pats ministras A.Valionis, atsakydami į opozicijos
nuogąstavimus, jog Seimo Pirmininkas, vykdamas į Maskvą, pasitarnaus
Rusijos propagandai, išreiškė viltį, kad A.Paulausko stuburas atlaikys.
Tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog ir mūsų URM suvokia, kad aukščiausių
Lietuvos pareigūnų lankymasis Rusijos sostinėje yra didelė rizika,
nes niekada nežinai, kokį akmenį rusai laiko užantyje. O tokių akmenų
užantyje Kremlius visada turi paruošęs ne tik Lietuvai, bet ir
visoms savo kaimynėms. Tačiau tie kaimynai, gaudami dar vieną propagandinį
ar ekonominį spyrį iš Kremliaus, nesugeba paprasčiausio dalyko
derinti savo veiksmus duodant atkirtį. Toks dalykas ypač ryškus
dėl Maskvos vykdomos politikos mūsų kaimynės Latvijos atžvilgiu.
Pastaruoju metu Rusijos diplomatai, lankydamiesi ES institucijose,
jau atvirai ragina Briuselio ir Strasbūro biurokratus imtis priemonių
prieš Latviją, dargi pašalinti ją iš ES dėl neva Latvijos valdžios
vykdomo rusakalbių persekiojimo. Bet svarbiausia, kad Maskva suorganizavo
vieno aukšto Europos Parlamentinės Asamblėjos pareigūno, kažkokio
Rumunijos vengro atvykimą į Rygą, kur jis auklėjo Latvijos vadovus,
kaip reikia mylėti ir gerbti vietinius rusus, kurie vis dėlto nesirengia
grįžti į tėvynę. Argi kas girdėjo aukščiausių Lietuvos pareigūnų,
atsakingų už užsienio politiką, kokį nors solidarumo su Latvija
pareiškimą ar bent kuklią užuominą? Taigi vasališkumo tendencijos
Rusijai lenda per visus kraštus. Ką ten Rusijai! Imkime mūsų strategine
partnere vadinamą Lenkiją. Tuo metu, kai Lietuva dešimčių lenkiškų
mokyklų išlaikymui skiria didžiulį dėmesį ir daug pinigų, o Išeivijos
ir tautinių mažumų departamento vadovas, beje, socialdemokratų vertingas
kadras, bemat skuba tenkinti visus ne tik Varšuvos, bet ir vietinių
lenkų reikalavimus, mūsų strateginė partnerė, ko gero, dėl lėšų
stokos rengiasi uždaryti ir paskutinę lietuvišką mokyklą Lenkijoje.
Pagaliau kokios valdžios Vilniaus ar Varšuvos kabinetuose užstrigo
reklamuoto energijos tilto statyba per Lenkijos teritoriją. Aišku,
kaltinti Varšuvą dėl tokio atsainaus elgesio Lietuvos atžvilgiu
gal ir nevertėtų. Juk Varšuvoje puikiai žino ir mato mūsų elito,
vis dar nenusimetančio rusiškos milinės, keliaklupsčiavimą Maskvai.
Tad kodėl gi tuo nepasinaudoti?
Praėjusį ketvirtadienį pats Prezidentas bandė
vertinti Lietuvos buvimo Europos Sąjungoje vienerių metų patirtį
ir perspektyvas ateičiai. Deja, be bendrų ir nieko nesakančių frazių,
tame vertinime ir nieko daugiau nebuvo.
Tai irgi suprantama. Juk Lietuva pastaraiaisiais
metais tapo premjerine respublika, o parlamentas tiktai savyje
verdančiu Vyriausybės priedėliu. Kaip, beje, ir Prezidentas. Todėl
ir Prezidento kalba Seime, ir jo raginimas Lietuvai tapti regiono
centru labiau priminė sovietinių laikų gensekų deklaracijas. Kai
dėl regiono lyderės, tai kas gi dabar Lietuvoje gali bent pabandyti
vesti į tą tikslą? Negi darbietis Europos reikalų komiteto pirmininkas
R.Gedminas ar tie jo partiečiai, kurie sėdi Europarlamente ir nežinia
ką ten veikia? Beje, ar atsiras Lietuvoje bent keliolika žmonių,
žinančių šių darbiečių europarlamentarų pavardes? O dar labiau
niekas nepasakys, kuo jie užsiima Europarlamente. O dėl Lietuvos
lyderystės regione, tai iš jos liko tik prisiminimas. Pasak šiuos
reikalus neblogai išmanančio Seimo nario Egidijaus Vareikio, pirmieji
šio Seimo ir formaliai koalicinės Vyriausybės metai parodė, kad
politinė valia suka šalį visai ne lyderystės keliu. O ekonomikos
vedliai Lietuvos ekonomikos plėtrą sutapatino su privataus biznio
raida (...) Ta strateginė partnerė (Rusija) primetinėja savo strategiją
Lietuvai taip lengvai, kad stebint iš šalies vietoj pretenzijų į
regiono lyderius mums lieka regiono vasalo vaidmuo.
Pagaliau pati Vyriausybė, ypač vykstant gana neaiškiems
žaidimams dėl Mažeikių naftos, neskelbia, kokie gi iš tiesų yra
Lietuvos energetikos prioritetai. Niekas nežino. Atrodo, kad tie
prioritetai nustatomi Rusijoje tai yra amžinai vilktis jai iš
paskos. Aišku, visi supranta, kad energetikos strategija pirmiausia
turi užtikrinti valstybės aprūpinimą energoresursais. Todėl Prezidentas
su patarėjais, jau nekalbant apie valstietę K.Prunskienę, visais
balsais šaukia, jog būtina išlaikyti branduolinę energetiką. Esą
tai būtų vienas iš būdų bent jau iš dalies atsiriboti nuo Rusijos.
Tiktai nesakoma, kas gi kontroliuos tą branduolinę elektrinę, pagaliau
kas statys daug milijardų kainuojantį trečiąjį Ignalinos AE atominį
reaktorių. Be to, kas tieks branduolinį kurą. Taigi tie patys rusai,
kurie ir dabar Ignalinos jėgainėje tvarkosi kaip savo namuose. O
dėl triukšmo, kam atiteks Mažeikių nafta, tai kažkodėl niekas
nekalba, kas gi atsitiktų, jeigu ta įmonė net nustotų veikti. Ogi
nieko. Benzino ir kitų degalų tikrai nepritrūktų. To geriausias
pavyzdys Latvija ir Estija, kurios neturi tokios įmonės ir nė
kiek dėl to nesisieloja.
Kita vertus, kad ir kam atitektų Mažeikių nafta,
neverta net abejoti, kad Rusija pasinaudos savo buvimu Mažeikių
naftoje. Tačiau, žvelgiant į Vyriausybės veiksmus dėl Mažeikių
naftos, neįmanoma įžiūrėti jokių strateginių tikslų, kokių siekia
Vyriausybė, faktiškai užslaptinusi viską šiuo reikalu. Pagaliau
niekas nežino, kokiais kriterijais vadovaujasi Premjeras, pasirinkdamas
Mažeikių naftos pirkėją. Tuo labiau jog dar visiškai neaišku,
ar paskelbta prioritetine TNK BP naftos kompanija tikrai Mažeikių
naftą pirks. Tai gali būti dar vienas triukas opozicijai ir visuomenei
apraminti, o atėjus palankiam metui visą naftos įmonę atiduoti Lukoil.
Juk ne be reikalo ir Premjeras, ir V.Uspaskichas taip susirūpinę
Mažeikių naftos pardavimu. Žinant dabartinio Premjero pirmtako
didžiojo stabilizatoriaus A.Šleževičiaus politiką (ponas penki
procentai), kas gi gali paneigti, jog ne penki, o kur kas daugiau
procentų nubyrės tam, kas parduos Mažeikių naftą reikiamai bendrovei.
Tuo labiau kad A.Brazausko šeimynai dabar pinigų reikia. Ir ne tiek
jau mažai. Reikia gelbėti paskendusį skolose buvusį Draugystės
viešbutį, dabar pavadintą Crowne Plaza. Na, o kalbos apie rūpinimąsi
tautos ir valstybės reikalais (nors ir labai retai girdimos) tėra
tik priedėlis. Kaip neseniai rašė dienraščio Lietuvos rytas apžvalgininkas,
ar kas nors pamena, kada paskutinį kartą A.Brazauskas vardan tos
Lietuvos bent pirštą būtų pajudinęs? Tas pats ir su spekuliacijomis
dėl Lietuvos išlikimo branduoline valstybe. Tai yra vietoje uždaromos
Ignalinos AE bloko statyti trečiąjį. Kiek milijardų tai kainuotų
ir po kelių dešimtmečių būtų galima bent dalį jų atsiimti, niekas
net neužsimena. Tad kam gi visuomenei brukamos tos diskusijos? Kaip
ir neregėtas triukšmas dėl paukščių gripo, dėl kurio netgi Druskininkuose
vos ne karinės pratybos buvo surengtos. Susidaro įspūdis, jog tai
daroma norint užmaskuoti kur kas svarbesnius dalykus.
Pagaliau tiems, ypač toms DDP aktyvistėms, kurios
aimanuoja, kad be Rusijos maitintojos išeisime ubagais, liksime
be dujų ir degalų, raginančioms padėti Rusijai ES institucijose
siekiant suteikti rusams laisvą važinėjimą po Europą, būtina priminti,
ką mano patys rusai apie tą laisvą bevizį tranzitą. Kremliaus
politikai, pradedant prezidentu V.Putinu ir užsienio reikalų ministru
S.Lavrovu, atkakliai siekia bevizio arba jau bent supaprastinto
vizų režimo į Europos Sąjungos valstybes. Rusijos spaudoje vis pasirodo
paprastų žmonių laiškai, kuriuose piktinamasi, jog ES nesileidžia
į kalbas tuo klausimu. Žadėjo imtis priemonių dėl bevizio režimo
Rusijos piliečiams į ES šalis buvęs Vokietijos kancleris G.Šrioderis,
bet dabar dar nežinia, ar naujoji kanclerė bus tokia pat Maskvos
užtarėja. Štai vienas iš tokių laiškų: Rusija jau ne vienerius
metus įkalbinėja Europos Sąjungą supaprastinti vizų režimą savo
piliečiams. Tačiau vežimas nepajuda nė iš vietos. Kiek vargo tenka
patirti minant Europos valstybių konsulatų slenksčius. Vadinai,
kaip ir šaltojo karo laikais, Vakarai nepasitiki rusais?
Į tokius klausimus buvo paprašyta atsakyti žinomo
rusų rašytojo, aršaus nacionalisto ir patrioto Aleksandro Prochanovo.
Jo atsakymus išties įdomus ir gana netikėtas. Vietoj rašytojui įprasto
Vakarų ir nusipenėjusios Europos niekinimo, A.Prochanovas prabilo,
dėl ko europiečiai nenori įsileisti rusų į savo šalis: Rusų liaudis,
bent jau jos dauguma, sėdi ant bulvių maišų. Jai visai nėra reikalo
važinėti į Europą rusai labiausiai susirūpinę savo išgyvenimu
namuose. Tačiau atsirado nauja visuomenės klasė naujieji rusai,
kurie yra ar stengiasi būti kosmopolitai ir pasaulio piliečiai.
Tarp tų naujųjų rusų daugybė banditų, juodųjų biznierių, prekeivių
žmonėmis bei jų organais ir t.t. Ir visa ši bjaurastis veržiasi
į Europą. Todėl europiečius ir apima šiurpas nuo tokių lankytojų
ir svečių. Nieko stebėtina, kad europiečiai siekia apsaugoti save.
Beje, ne tik nuo rusų mafijos. Tai ir daugybė migrantų iš Turkmėnistano,
Tadžikistano ir kitų buvusios SSRS vietų. Taigi atsidarė didžiulis
kanalizacijos vamzdis iš Rytų į Vakarus. Natūralu, kad europiečiai
stengiasi statyti filtrus tai kanalizacijai. Štai iš čia ir kyla
labai atsargus požiūris į vizų dalijimą rusams. Čia nėra jokios
politikos ar kagėbistinių šnipų antplūdžio baimės. Anaiptol, tai
elementari higiena neleisti to, kad visas šis atmatų užkratas
apsemtų Europą, kurioje ir be jo plaukia panašūs srautai iš musulmoniškų
šalių bei Afrikos. Visi stengiasi pakliūti į sočią respektabilią
Europą, siekdami nugriebti likučius nuo jos sočių pietų stalo.
Taigi Rusijai neverta ypatingai piktintis ir jaudintis.
Reikia pagaliau suvokti kol mes leidžiame patys sau būti kloaka,
tol Europa statys prieš mus savo valymo įrenginius.
© 2005 "XXI amžius"
|