Lietuvos interesai Europos Sąjungoje
Valdas Adamkus,
Lietuvos Respublikos prezidentas
Ilgus metus nelengvai siekta narystė Europos valstybių
šeimoje ir NATO šiandien yra tikrovė, kurios privalumus pradedame
jausti kasdieniame gyvenime. Tačiau pirmaisiais narystės Europoje
metais pamatėme tai, ko, stodami į ES, veikiausiai nesitikėjome
išvysti.
Europos Sąjunga išgyvena krizę, gal net atsidūrė
savotiškoje aklavietėje. Siauri vienos valstybės ar valstybių grupės
interesai iškeliami aukščiau už bendrus visos Europos interesus.
Referendumai dėl Europos Sąjungos Konstitucijos sužlugo būtent Europos
valstybėse senbuvėse. Šalims narėms nepavyksta susitarti dėl 2007
2013 metų finansinės perspektyvos. O valstybės narės, slėpdamos
savo nesugebėjimą reformuotis, kaltina Briuselį.
Šiandien regime politinės valios stoką priimant
sprendimus, turinčius padėti įgyvendinti ilgalaikius konkurencingumo
augimo tikslus. Matome iškilusius nesutarimus dėl Europos vidaus
rinkos kūrimo. Aiškiai pastebime ir dvejonių dėl tolesnės Europos
Sąjungos plėtros į Turkiją, į kitas, su viltimi į Europą žvelgiančias,
valstybes.
Tai sritys, dėl kurių privalo apsispręsti Europos
politikai. Būtent jie kiekvienam europiečiui privalo išaiškinti
ir pagrįsti priimamų sprendimų naudą. Bet Europos politikos ir visų
europiečių suartėjimo ženklų šiandien nebeužtenka. Būtent tai leidžia
drąsiai teigti: Europoje Europos idėją žlugdo patys politikai.
Tad ar galime sudėję rankas laukti, kol krizės
išnyks ar bus įveiktos? Ar išties visuomet sprendimus už mus turi
priimti kiti? Ar tikrai nuolankiai turime žengti vien tik kažkieno
kad ir didžiųjų valstybių nužymėtais takais?
Atsakymas į šiuos klausimus, manau, yra vienareikšmiškas:
jokiu būdu. Lietuvoje Europos idėja neturi būti sužlugdyta.
Ir mums, ir visai Europai reikia lanksčios, atviros
ir efektyvios Europos politikos. Pasauliui irgi reikia aiškiai ir
koordinuotai kalbančios Europos. To viliasi ir mūsų kaimynai bei
valstybės, esančios kiek toliau nuo Lietuvos: Gruzija, Moldova,
Ukraina. Lietuvos pastangos imtis aktyvios lyderės vaidmens Juodosios
jūros regiono valstybėse yra gerai matomos ir vertinamos.
Tačiau ar galime apsiriboti vien pagalba kitiems?
Ar Lietuvos išsikelti tikslai jau visi pasiekti? Ar mes jau žinome,
ko Lietuva siekia, būdama Europos Sąjungos nare?
Todėl šiandien keliu dar vieną, Lietuvai ir jos
žmonėms svarbų klausimą. Jis yra paprastas ir aiškus, tačiau reikalaujantis
išsamaus ir greito, bet jokiu būdu ne skuboto atsakymo: Ar mūsų
šalies Vyriausybė žino, kokia turėtų būti Lietuva po ketvirčio amžiaus,
po 25 metų?
Mūsų kasdieniniai veiksmai ir atskiroms institucijoms
atstovaujamos pozicijos privalo derėti tarpusavyje ir aiškiai atspindėti
mūsų strateginius prioritetus. Deja, ir mes patys Europos Sąjungą
dar sunkiai įsivaizduojame kaip tam tikrą įrankį mūsų valstybės
gerovės augimo tikslams pasiekti.
Jau minėjau mūsų užsienio politikos siekius tapti
aktyviai veikiančia regiono lydere. Šiandien turėtume išsikelti
ambicingesnį tikslą: tapti tikru regiono centru.
Šiam tikslui siekti privalome nustatyti prioritetinius
Lietuvos interesus ir sukurti profesionalias įtakos sistemas, kurios
atstovautų šalies interesams. Tai yra darbai, kuriuos turi atlikti
partijos ir valstybės institucijos Lietuvoje: tiek bendradarbiaudamos
tarpusavyje, tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis.
Ypač svarbu, kad Lietuvoje išrinkti europarlamentarai
ir šalies partijos siektų nuolatinio tarpusavio dialogo ir konsultuotųsi
su valstybės institucijomis, o šios sugebėtų mūsų valstybės atstovams
laiku pateikti reikiamą informaciją.
Lietuva privalo tapti investicijų ir inovacijų
traukos centru bei greitkelių, geležinkelių, naftotiekių ir dujotiekių
kryžkele. Mūsų šalis ilgą laiką galėjo girtis puikiais mokslininkų
ir akademinės bendruomenės laimėjimais, todėl būtina sutelkti jėgas
Lietuvos, kaip akademinio ir universitetinio centro, įtvirtinimui.
Pirma, šioje srityje būtina mokslo reforma, būtina
siekti kuo efektyvesnio finansų panaudojimo šioje srityje. Konkurencingumo
siekiančioje Europoje mes negalime tikėtis jokių nuolaidų ar privilegijų.
Siekdami tapti konkurencingais Europoje, mes privalome
pirmiausia įveikti mūsų esamą atsilikimą mokslo ir naujovių, aukštos
kvalifikacijos specialistų rengimo srityje. Tam privalome skirti
išskirtinį dėmesį mokslo infrastruktūrai modernizuoti ir investicijoms
į žmogų bei žinias.
Informacija ir žinios tampa vis svarbesnės įvairiose
srityse, tad privalome joms sudaryti tokias sąlygas, kad tai būtų
valstybės gerovės branduolys. Nevalia pamiršti ir kultūros 2009
metais tapsime Europos kultūros sostine, taigi turime visas galimybes
įsitvirtinti ir kaip kultūros centras. Tai tik keletas iššūkių,
į kuriuos šiandien privalome drąsiai atsiliepti ir imtis konkrečių
veiksmų.
Viena iš svarbiausių problemų, išryškėjusi per
pastaruosius penkerius metus Europos Sąjungos lygmenyje, ypač atskirose
valstybėse narėse, tai politinių deklaracijų ir realių veiksmų
neatitikimas. Išsikėlę ambicingus tikslus, negalime leisti jiems
likti tik politinėmis deklaracijomis.
Labai aktualus reikalavimas siekti realių veiksmų
ilgalaikėje perspektyvoje, nes politinės valios trūkumas kasdienėje
veikloje būdingas ne tik Europai, bet ir Lietuvai. Pastaraisiais
metais mes pernelyg dažnai daugiausia dėmesio skirdavome tik trumpalaikių
problemų sprendimui, nepaisydami ilgalaikio viešojo intereso, strateginių
tikslų, kiekvieno Lietuvos žmogaus gerovės.
Todėl išsakysiu svarbiausius principus, į kuriuos
turėtume atkreipti dėmesį, siekdami įgyvendinti išsikeltus tikslus:
Pirma, visada privalome prisiminti pagrindinį
tikslą, dėl kurio mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą. Tai mūsų
siekis, naudojantis ekonominėmis Europos vidaus rinkos galimybėmis,
užtikrinti visų žmonių gerovės augimą. Todėl turime sukurti ir įtvirtinti
vidaus rinką ir įgyvendinti laisvą darbo jėgos judėjimą paslaugų
teikimo srityje.
Antra, esame Europos Sąjungos valstybių narių
klube, nes pasiekėme tikslus, kuriuos buvome išsikėlę. Todėl tokios
teisės prisijungti prie mūsų negalime drausti ir kitoms valstybėms,
kurios įgyvendins reikalaujamas reformas ir atitiks narystei keliamus
kriterijus. Privalome plėsti bendrąsias europines vertybes tose
šalyse, kurios nori būti Europoje.
Trečia, atsižvelgdami į sparčius globalizacijos
procesus ir naujus iššūkius, turime būti lankstūs ir atviri pokyčiams,
kurie užtikrintų mūsų konkurencingumo augimą. Į globalizaciją turime
žiūrėti kaip į galimybę, o ne kaip į grėsmę.
Ir ketvirta, privalome užtikrinti, kad finansinė
narystės nauda pasiektų kuo platesnį Lietuvos žmonių ratą, todėl
turime tinkamai numatyti ir panaudoti struktūrinę paramą. Europos
Sąjungos parama privalo tapti įrankiu ekonomikos konkurencingumui
didinti, ir jos teikimas turi būti suderintas su mūsų valstybėje
vykdomomis reformomis.
Tik tinkamai spręsdami mokslo, švietimo, verslo
reguliavimo, žemės naudojimo ir kitas svarbiausias problemas, pajėgsime
sukurti aplinką, kuri leistų geriau išnaudoti narystės Europos Sąjungoje
galimybes.
Galiausiai, siekdami visai Lietuvai ir kiekvienam
valstybės piliečiui naudingų tikslų įgyvendinimo, privalome sutelkti
visų mūsų Seimo, Vyriausybės, europarlamentarų, šalies politikų,
diplomatų, taip pat ir mano pastangas.
Toks sutarimas ir jėgų sutelkimas bus įmanomas
tik tuomet, kai apsispręsime, kokią Lietuvą tikimės regėti jau po
25 metų . Tik turėdami aiškią ateities viziją, sugebėsime pasinaudoti
narystės Europos Sąjungoje atsivėrusiomis galimybėmis.
Žinoma, yra įmanomas ir kitas kelias, apie kurį
nenorėčiau kalbėti: neturėti aiškių ir ambicingų tikslų, pasiduoti
inercijai ir likti niekam neįdomiu besiplečiančios Europos Sąjungos
pakraščiu. Tikiuosi, kad pastarieji žodžiai liks tik žodžiai ir
neįsitvirtins valstybės kasdienybėje.
Iš pranešimo LR Seime spalio 20 d.
© 2005 "XXI amžius"
|