Aiškiai apibrėžkime savo interesus
Andrius Kubilius,
opozicijos lyderis
Ką išmokome per šiuos pusantrų metų? Įsisaviname
europinę begalinių diskusijų apie bet ką, tarp jų ir apie Europą,
tradiciją. Diskusijų, kurios yra nelabai rezultatyvios.
Šalia begalinių diskusijų išmokome rašyti ir begalines
strategijas, kurias adresuojame visų pirma Briuseliui, bet ne sau.
Mūsų gyvenime galioja viena lietuviška strategija žodžiais norime,
kaip geriau, o išeina kaip visada.
Trečias dalykas, ką per šiuos pusantrų metų galime
apie save pasakyti: iš veržlaus ir dinamiško permainų ir reformų
krašto vis labiau tampame paprasta europietiška kopijavimo mašina,
kurios svarbiausias džiaugsmas yra kiek europietiškų direktyvų
perkelsime į savo gyvenimą. Vis mažiau matome gebėjimų kurti savo
nacionalinę politiką, vis mažiau gebėjimų formuluoti savus ilgalaikius
nacionalinius interesus ir juos ginti Europos struktūrose, vis mažiau
gebėjimo išnaudoti tas pačias Europos struktūras saviems svarbiausiems
nacionaliniams interesams ginti.
Kodėl taip yra? Todėl, kad kopijuoti visada yra
lengviau, nei inovuoti, nei patiems kurti. Šiandien, mano įsitikinimu,
inovacijų labiausiai trūksta ne tiek Lietuvos verslui, kiek Lietuvos
politikai. Labiausiai mums trūksta vieno, matyt, naujo gebėjimo
tai aiškiai įvardyti naujus strateginius interesus bei tikslus
ir gebėjimo tuos interesus paversti konkrečiais naujais nacionaliniais
projektais, kuriems įgyvendinti būtų telkiamos ir Europos Sąjungos,
ir mūsų valstybės lėšos bei kiti resursai. Tokios problemos atsispindi
ir naujojoje lietuviškoje Lisabonos strategijoje, kuri, deja, turime
pripažinti, taip ir liko strategija Briuseliui, bet ne Lietuvai.
Ji jau buvo patvirtinta vakar ir ji bus labai geras dokumentas mums
parodyti Briuselio biurokratams, atsiskaityti, kad štai ir mes turime
tokį dokumentą, bet, deja, kokių nors permainų mūsų gyvenime šis
dokumentas, kokį jį patvirtino Vyriausybė, neatneš.
Dėl to taip bus, kad šiame dokumente vėlgi labiausiai
atsispindi viena mūsų dienų didžiausia bėda tai negebėjimas aiškiai
apibrėžti riboto skaičiaus svarbiausių tikslų. Jame išsibarsto per
šimtą įvairiausių prioritetų ir tikslų. Matant šias neįveikiamas
nesugebėjimo strategiškai veikti problemas tenka pritarti ir tam
nerimui, kurį šiandien reiškia daugelis neabejingų Lietuvos piliečių
ir visuomeninių organizacijų. Ir naujoji finansinė perspektyva,
ir jai skirta nacionalinė strategija, kurioje bus numatyti Lietuvos
veiksmai, programos ir prioritetai 2007-2013 metams.
Neapibrėžus aiškių tikslų, kurie turi būti pasiekti
iki 2013 metų, panaudojant tam Europos Sąjungos pinigus, ten bus
panaudoti didžiuliai Europos Sąjungos pinigai, kur lengviausia,
t.y. asfaltui ir betonui, bet ne ten, kur reikia išmintingos politinės
valios, kuriant modernią žinių ekonomiką ar kuriant modernius universitetus,
kurie galėtų lyderiauti regione ir Europoje. Viso to nebus, nes
šiandien mokame tik kopijuoti ir labai menkai mokame kurti. Keliams
tiesti didelės kūrybos gebėjimų nereikia, tuo tarpu norint atgaivinti
Lietuvos apmerdijusį mokslą, ir Lietuvos universitetus, iš tikrųjų
reikia ir išmintingos, ir kūrybingos politinės valios.
Pagalvokime patys, kokius ilgalaikius tikslus
šiandien, kalbėdami apie Lietuvos ateitį, mes galime patys sau įvardyti.
Deja, tų tikslų sąrašas, kurį mes patys sau įvardijame, bus labai
trumpas. Euro įvedimas kitais metais, Ignalinos antrojo bloko uždarymas
2009 metais, na, dar europinės geležinkelio vėžės nutiesimas iki
2012 ar 2013 metų. Daugiau jokių reikšmingų, rimtų ir keičiančių
Lietuvos ateitį nacionalinių projektų mes nežinome, nesame apie
tai kalbėję ir nesame dėl to sutarę. Todėl dar sykį kartoju, kad
Europos Sąjungos paramos mes nepanaudosime tam, kad iš tiesų Lietuvoje
galėtume sukurti kitokią ateitį, kurioje tikrai matytume aiškias
perspektyvas. Be abejo, būtų galima dar daugiau kalbėti apie tai,
kaip stinga mums suvokimo savo interesų, žvelgiant į Europos Sąjungos
perspektyvas, su kuo mes norime būtų Europos Sąjungoje, su Vokietija
ir jos požiūriu į Europos Sąjungos ateitį ar su Didžiąja Britanija.
Deja, labai dažnai kalbose po mūsų gana aukštų pareigūnų susitikimų
su Didžiosios Britanijos atstovais tenka girdėti, kad mes pritariame
Didžiajai Britanijai; po susitikimo su prancūzais pasakoma, kad
pritariamame prancūzams. Šioje vietoje vėlgi nesugebėjimas aiškiai
apibrėžti savo intereso, kokios Europos Sąjungos mes norime,
palieka mus bejėgius tose didelėse diskusijose, kurios šiandien
vyksta visoje Europos Sąjungoje ir kurios iš tiesų lems tai, kaip
Lietuva galės savo nacionaliniams interesams išnaudoti ir būsimąją
Europos Sąjungą.
Iš kalbos Seimo plenariniame posėdyje 2005 m.
spalio 20 d.
© 2005 "XXI amžius"
|